Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Bioįvairovė Kodėl reikia gerbti erkes (komentaras)

Populiarūs

Kodėl reikia gerbti erkes (komentaras)

Jau matau, kaip dalis jūsų, vos paskaitę pavadinimą, puola rašyti, kad Čepulis visai nukvako, pelkėj galvą peršalo, kad nereikia mums čia tų bjaurybių ir jokių pagarbų nesulauksit. Jei turėsite šiek tiek kantrybės, aš bandysiu jums viską paaiškinti. Matote, gegužės 22 d. buvo minima Tarptautinė biologinės įvairovės diena. Be visa ko, vienas iš šito minėjimo tikslų – šviesti visuomenę, kodėl reikalinga bioįvairovė.

Savo aukos laukia erkė/Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Savo aukos laukia erkė/Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Ar žinote, kad vien boružių mes Lietuvoje turime apie 50 rūšių (pasaulyje jų keli tūkstančiai)? Kam jų tiek, sakysite, kai užtektų vienos septintaškės Dievo karvės, kurią siuntinėjame indų mazgoti. Kiekviena iš tų boružių medžioja, valgo tam tikras amarų (ar kitų vabzdžių) rūšis, kurios minta tam tikrais augalais, kurie auga su tam tikrais grybais, o amarus gano ir augalų sėklas platina tam tikros skruzdės, kurias parazituoja tik tam tikros kirmėlės ar erkės, o skruzdes prisitaikiusios ryti kelios paukščių rūšys. Gyvoji gamta yra ne palaidų rūšių kratinys, o sustyguotas iki menkiausios molekulės, tobulai veikiantis, save reguliuojantis ryšių tinklas (mūsų internetas galėtų būti labai primityvus jo analogas). Dabar yra žinoma beveik 1,5 mln. rūšių (manoma, kad dar penkta tiek nėra atrasta) ir kiekviena jų turi savo vietą, savo išlikimo strategiją, savo energijos šaltinius.

Bet va tūlai Marytei nuo Mantviliškio arba Broniui nuo Karoliniškių (personažai išgalvoti) visiškai užtektų tos vienos boružės, bitučių (tik ne vapsvų), na dar kelių drugelių, bet tik tų, kurių vikšrai nieko valgomo negraužia, na ir žiogų – tegu groja. Vorai, šimtakojai, erkės, musės, uodai, amarai, dėlės, kirmėlės (sliekai, žinoma, pasilieka), turi būti supakuoti ir išsiųsti Mėnulin be teisės sugrįžti. Žuvys visos gali būti, išskyrus pūgžlius irgi dygles (ką te valgyt). Gyvatės, driežai, varlės? Juokaujat, kam anie reikalingi.

Iš paukščių užtektų gandro (bet kad stogo nedergtų), 2 špokų (bet kad vyšnių nelestų), 4 kregždučių, bet tik tų, kur pas kaimyną peri, 1 lakštingalos, nes nuo daugiau miegot neina, zylių, nes reikia kažką žiemą globot ir gulbės prūde, nes ji graži. Užmiršau dar garnį, bet geriau tebūnie plastmasinis prie to paties prūdo, antraip dar ims žuvis gaudyti. Iš žvėrių užtektų ežiuko, nes pieno perteklių suvartoja, voverės, nes ji Palangoj skanėstų prašo, barsuko, nes apie jį ne ką težino, na dar iš geros širdies vieną kitą šerną, stirną ir elnią galima būtų palikti konservams ir pakaboms. Vilkai, lapės ir kiti šeškai keliautų paskui vorus. Augalai tepasilieka visi, tik varpučių, balandų, žliūgių, usnių ir dilgynių tai jau nereik, o miškai tebūnie tik gražūs, šviesūs, tušti pušynai (nes, sako, te sveika kvėpuoti). Va tada būtų tobulas pasaulis. Deja, ans tetvertų vos akimirką ir subyrėtų it kortų namelis, suviduriavus tam pieno prisigėrusiam ežiui.

Dvidešimtdvitaškė boružė, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Klausimai, kam gamtoje reikalingas arba kuo naudingas vienas ar kitas gyvis, yra labai neteisingi ir nekorektiški. Teisingiau būtų klausti ir domėtis, kokią funkciją gyvosios gamtos sistemose atlieka tie sutvėrimai. Kiekviena gyvybės forma, jei ji jau egzistuoja, yra nepaprastai svarbi ir jos būtis ar nauda negali būti kvestionuojami (nekalbu apie naudą ar žalą mums). Bet žmogus žaidžia viešpatį. Jis padalijo padarus į naudingus ir nenaudingus. Pastaruosius pavadino kenkėjais, parazitais, piktžolėmis, plėšrūnais ir pradėjo engti visomis išgalėmis (sąvokos kenkėjas ar piktžolė laukinėje gamtoje yra visiški oksimoronai).

Kažkada tai buvo kova dėl išlikimo, dabar – tai kova dėl didesnio pelno. Vilkas pjauna galvijus (atvežtus jam į mišką) – iššaudyt, stumbras trypia pasėlius (atsiradusius vietoj jo pamėgtų pievų) – pavadinti jį nevietine rūšimi ir atsikratyti, amarai ryja augalus – nupurkšti, medžiai užstoja vaizdą į upę ar trukdo įsisavinti įvairias į kairę dešinę dalijamas lėšas – iškirsti. Pagriovius, palaukes, pūdymus iščiustyti taip, kad neduokdie kas dar te be rugio, rapso, runkelio ar žalios išvyniojamos vejos drįstų daigą iškišt.

Gerai, kad ne Marytė su Bronium (kai kurie Broniai labai linkę tuo užsiimti) sprendžia, kam galima egzistuoti šalia mūsų. Tam išskirtines teises turi vienintelės visa ko kūrėjos – evoliucija su pagalbininke natūralia atranka. Tos ponios dirba jau 4 milijardus metų ir tikrai turi šiek tiek daugiau patirties bei kompetencijos šioje srityje.

Dėl mums sunkiai suvokiamos įvairovės gamtoje yra pusiausvyra. Ryšių gijos tarp įvairiausių gyvybės formų užtikrina ekosistemų stabilumą, joms daug lengviau atsistatyti po įvairiausių stichijų. Tik organizmų įvairovė užtikrina dirvos derlingumą (puikiai žinot, kaip greit ji nudūlėja, jei tręšiama tik mineralinėmis trąšomis). Tik organizmų įvairovė kažkiek sugeria ir sumažina taršą bei stabdo pražūtingą klimato kaitą ir dar leidžia mums džiaugtis planeta ne per dujokaukės stikliukus.

Plėšrūnams pas mus lieka vis mažiau ir mažiau vietos. Pilkasis vilkas, Gamtos fotografo M. Čepulio nuotr.

Tai kokį vaidmenį atlieka erkės? Erkių yra daugybė rūšių gyvenančių įvairiausios terpėse (jei jūs dabar ant žolės, aplink jus jų yra milijonai – tik be panikos). Oribatidinės erkės yra vienos svarbiausių skaidytojų. Visos parazitinės erkės (ir jų pernešami ligų sukėlėjai) yra natūralūs gyvių skaičiaus reguliatoriai. Jos žudo arba nusilpnina savo šeimininkus, kuriuos vėliau į amžinus medžioklės plotus išlydi plėšrūnai. Tie, kas sugeba apsisaugoti, toliau klesti ir tobulėja, tie, kas nesugeba to padaryti, po truputį atrankos yra nugramzdinami užmarštin.

Ir apie pagarbą. Erkė, gulbė, dumblis, medis gamtai yra visiškai vienodai svarbūs. Taip, kaip ir didžioji dauguma jūsų, aš tų parazitinių erkių nekenčiu, taip, aš nuo jų saugausi, taip, aš jas nuleidžiu į unitazą progai pasitaikius, bet aš suprantu jų reikšmę ir taip, aš jas gerbiu, kaip ir kiekvieną gamtos tvarinį, ar jis būtų vienaląstė klumpelė, ar milžiniškas ąžuolas, nes jie yra mažytės dalelės nedalomos visumos, tos pačios visumos, dėl kurios ir aš egzistuoju.

Marius Čepulis

 

Informacijos šaltinis: www.lrt.lt

 

Copyright © 2018 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.