Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Požiūris Medžiai miršta ir nuo žmonių...

Populiarūs

Medžiai miršta ir nuo žmonių...

Šiau­lių ra­jo­ne, Dir­vo­nė­nuo­se, gy­ve­nan­tis ag­ro­no­mas, dend­ro­lo­gas, il­ga­me­tis Lie­tu­vos dend­ro­lo­gų drau­gi­jos na­rys Ro­mual­das BRA­ČAS, ste­bė­da­mas vi­suo­me­nės ir val­džios ba­ta­li­jas dėl Šiau­lių cent­ri­nės aikš­tės ir Kaš­to­nų alė­jos ir anks­čiau – dėl re­konst­ruo­tos Kur­šė­nų L. Ivins­kio aikš­tės me­džių, ne­ga­li ra­miai gy­ven­ti. Dend­ro­lo­gas ži­no, kad me­de­liams pjūk­lai gre­sia ir dėl žmo­nių kal­tės. Bū­na, kad la­biau­siai rū­pi pi­ni­gai, o ne me­džiai.

Dend­ro­lo­gas Ro­mual­das Bra­čas sa­ko, kad su me­de­liais ga­li­ma da­ry­ti ste­buk­lus. Jo so­dy­bo­je au­ga tris­pal­vis kle­vas, ku­rio vai­ni­ke da­lis la­pų yra gel­to­ni, vi­du­ri­nio­ji da­lis – ža­li, o že­mu­ti­nė la­ja – rau­do­na. „Val­džios įstai­goms nė vė­lia­vos kel­ti ne­rei­kė­tų“, – šyp­so­si dend­ro­lo­gas.

– Kaip siū­ly­tu­mė­te pa­sielg­ti su Šiau­lių Kaš­to­nų alė­jos me­džiais? Ko­kį tei­sin­giau­sią spren­di­mą rei­kė­tų priim­ti – pjau­ti ar pa­lik­ti se­nuo­sius kaš­to­nus?

– Už­pul­ti kaš­to­ni­nės ker­ša­kan­dės kaš­to­nai ne­mirs, bet vargs – jiems pa­pras­čiau­siai grei­čiau atei­na ru­duo, nes ker­ša­kan­dės iš­trau­kia sul­tis ir jie anks­čiau nu­gel­to­nuo­ja.

Vien dėl to, kad jie api­pul­ti ker­ša­kan­dės, pjau­ti kaš­to­nus bū­tų per žiau­ru. Ką da­ry­ti? Rei­kia pra­dė­ti rū­pin­tis tais kaš­to­nais.

Bai­siau­sia, kad mies­to me­džiai yra ap­leis­ti, o jau ta­da, kai jie dėl žmo­nių kal­tės gen­da, lūž­ta ir kren­ta ša­kos ant gal­vų, ta­da jau atei­na­ma su pjūk­lais!..

Ne­sa­kau, kad me­džių ne­ga­li­ma pjau­ti. Mi­ru­sius, la­bai sun­kiai ser­gan­čius me­džius rei­kia nu­pjau­ti be jo­kio šir­dies skaus­mo. Ta­čiau­ša­lia pri­va­lo bū­ti iš­kas­ta duo­bu­tė ir pa­so­din­tas ki­tas me­dis. Yra sa­ko­ma, kad nu­pjo­vus vie­ną me­dį, į jo vie­tą rei­kia so­din­ti du.

Mies­to šei­mi­nin­kams rei­kia ži­no­ti, jei­gu iš­pjaus se­nuo­sius kaš­to­nus ir so­dins to­kios pat rū­šies nau­jus, su jais bus ly­giai tas pa­ts, kas su se­nai­siais – už­puls ker­ša­kan­dės. Jei­gu jau iš­pjaus se­nuo­sius, at­so­din­ti rei­kia to­kias kaš­to­nų veis­les, ku­rių ker­ša­kan­dės ne­puo­la – gel­to­nuo­sius, rau­do­nuo­sius kaš­to­nus. Ta­čiau šios veis­lės yra žy­miai bran­ges­nės. Bet mes juk pi­ni­gų ne­skai­čiuo­jam?!

– Da­bar­ti­niai alė­jos kaš­to­nai so­din­ti apie 1946 me­tus. Ar jie jau se­ni?

– Kaš­to­nas nė­ra ypa­č il­gaam­žis me­dis, kaip ir lie­pa. Jų me­die­na ga­na minkš­ta. Ge­ro­mis są­ly­go­mis au­gan­tys lie­pa, kaš­to­nas kur nors pa­lau­kė­je, tin­ka­mo­je jiems dir­vo­je ga­li su­lauk­ti ir 200 – 300 me­tų. Mies­tuo­se au­gan­čių šių me­džių am­žių rei­kė­tų brauk­ti per pu­sę.

Su Šiau­lių Kaš­to­nų alė­jos kaš­to­nais, ma­nau, ga­li­ma dar pa­dir­bė­ti juos at­švie­ži­nant. Be abe­jo, kad rei­kia kvies­ti ne pjūk­li­nin­kus, o dend­ro­lo­gus! Ži­no­ma, rei­kia de­ta­lių ty­ri­mų – įsi­skverb­ti į me­die­nos struk­tū­rą, pa­si­žiū­rė­ti, kaip ji at­ro­do iš vi­daus ir iš tik­rų­jų, o ne iš akies! Juk kaip ir žmo­gus – vie­nas jau bū­na se­nas 60-ies, o ki­tas – tik su­lau­kęs 100 me­tų.

O su­sarg­di­no da­bar­ti­nius kaš­to­nus – žmo­nės! Ne tik ap­lin­ka, mies­to oras. Pas mus kaž­ko­dėl nė­ra įpras­ta pri­žiū­rė­ti pa­so­din­tų mies­te me­džių. Įki­šo į že­mę ir pa­mir­šo, ma­no, kad me­džiai tu­ri bū­ti gra­žūs sa­vai­me. Nep­ri­žiū­ri­mas me­dis mirš­ta la­bai grei­tai.

– Kaip ver­ti­na­te mies­tuo­se da­bar so­di­na­mus že­maū­gius me­džius, ku­rie so­di­na­mi po gat­vių ir aikš­čių re­mon­to? Ko­dėl jų la­pi­ja re­ta ir ne itin ža­lia, o jų am­žius te­sie­kia de­šimt­me­tį ar du?

– Kas at­si­tin­ka su mies­te pa­so­din­tu me­džiu? Me­de­lis me­de­ly­ne bu­vo ma­žiau­siai po­rą kar­tų per me­tus mai­ti­na­mas rei­ka­lin­go­mis me­džia­go­mis. Par­vež­tą į mies­tą me­de­lį įki­šo į mo­ly­je pra­kas­tą duo­bu­tę. Pus­me­tį me­de­lis sto­vė­jo ne­blo­gai, o kai atė­jo lai­kas trę­ši­mui maž­daug po pus­me­čio – nie­kas jam „val­gy­ti“ ne­be­duo­da. Ties­tų šak­nis to­lyn gal ras­tų pa­ts val­gy­ti, bet kad ne­ga­li – mo­lis per kie­tas! Ta­da me­de­liui ir atei­na „ša­kės“!

Kiek­vie­nas gam­tos kū­ri­nys pri­va­lo tu­rė­ti są­ry­šį su oru, dir­va. O mies­tuo­se pa­so­din­tus me­de­lius už­klo­ja be­to­nu. Kaip me­de­lis ga­li gy­ven­ti? Me­de­lis pri­va­lo tu­rė­ti sa­vo ke­lių met­rų plo­tą. Bet ar mies­te įma­no­ma, kad apie kiek­vie­ną me­de­lį bū­tų pa­lik­ta po ke­lis met­rus žo­ly­no?

– No­ri­te pa­sa­ky­ti, kad mies­te ne­rei­kia me­džių?

– Rei­kia! Mies­tas be me­džių – mi­ręs! Bet mies­te di­džią­ją da­lį me­džių rei­kia so­din­ti alė­jo­se, par­ke­liuo­se, par­kuo­se, kur yra žo­ly­nė­liai, o ne terp­ti į be­to­ną. Gal kaž­kam yra gra­žu me­dis be­to­ne?... Bet juk iš be­to­no sty­ran­tys me­de­liai apė­ję ker­pė­mis ir sa­ma­no­mis, nes jie tie­siog yra už­du­sin­ti be­to­nu, ply­te­lė­mis ar as­fal­tu ir ne­gau­na kvė­pa­vi­mo per dir­vą. Kai me­de­lis yra du­si­na­mas, jis grei­tai sens­ta, raukš­lė­ja­si, sa­ma­nė­ja.

Kai žie­mą bars­to aikš­tes ir ša­li­gat­vius drus­ka ir ki­tais che­mi­niais jun­gi­niais, kur ta drus­ka pa­puo­la? Aiš­ku, kad kliū­va ir me­de­liams, dir­va rūgš­tė­ja, o rūgš­ti­nė­je ter­pė­je au­ga sa­ma­nos ir ker­pės.

Me­de­ly­nams la­bai ge­rai, kai at­va­žiuo­ja kas ke­le­rius me­tus ir vis per­ka me­de­lius, nes anie, mat, ne­pri­gi­jo. Kaip, žmo­gau, pri­gis ir ža­liuos, jei­gu ki­ši į žvy­rą ir už­klo­ji be­to­nu?!

– Ko­dėl į re­konst­ruo­tas mies­tų ir mies­te­lių aikš­tes ir gat­ves so­di­na­mi la­bai pa­na­šaus aukš­čio ir skur­džios la­pi­jos me­de­liai. Ko­dėl bū­tent to­kie vie­to­je se­nų­jų aukš­taū­gių lie­pų, kle­vų?

– At­vi­rai kal­bant, apie 90 pro­cen­tų Lie­tu­vo­je vei­kian­čių me­de­ly­nų pre­kiau­ja at­vež­ti­niais me­džiais, au­ga­lais. Koks ga­li bū­ti me­de­ly­nas, re­gist­ruo­tas dau­gia­bu­čio na­mo šeš­ta­me aukš­te – nors yra ir to­kių me­de­ly­nų. Ko­kius me­džius ta­me bu­te ga­li­ma veis­ti, dau­gin­ti?

Daž­niau­siai Lie­tu­vos me­de­ly­nai au­ga­lų va­žiuo­ja į Len­ki­ją. Jei­gu Len­ki­jo­je nė­ra to, ko no­ri, ta­da jau ke­liau­ja į Vo­kie­ti­ją, Pran­cū­zi­ją ir dar to­liau.

Lie­tu­vo­je ga­li nu­si­pirk­ti, pa­vyz­džiui, mag­no­li­jų – ko­kių tik no­ri spal­vų. Bet kiek jų iš tie­sų iš­gy­ve­na il­gus me­tus? Šal­tu­kas spūst – ir ne­bė­ra mag­no­li­jos. Ko­dėl? Kli­ma­ti­nė zo­na ne ta! No­ri mag­no­li­jos – vėl ga­li pirk­ti – ir taip vyks­ta vers­las be pa­bai­gos.

Jei­gu, pa­vyz­džiui, rie­šut­me­dis yra pa­dau­gin­tas jau iš Lie­tu­vo­je išau­gu­sio ir da­vu­sio vai­sių, jis bus at­spa­res­nis, nes jau pa­žįs­ta mū­sų kli­ma­tą. Bet toks rie­šut­me­dis de­ra tik po 15 me­tų nuo pa­so­di­ni­mo. O žmo­gui rie­šu­tų der­liaus no­ri­si grei­tai. At­vež­ti­niai me­de­liai, ku­rie yra skie­py­ti, ga­li de­rė­ti ir po 5 – 7 me­tų. Bet daž­niau­siai at­si­tin­ka taip, kad to­kie at­vež­ti­niai me­de­liai nu­šą­la. Atau­ga iš šak­nų, jau ro­dos ke­le­rius me­tus iš­si­lai­kė, bet užė­jo vie­nais me­tais pa­va­sa­rį šal­na ir vėl ne­bė­ra rie­šut­me­džio.

La­bai ne­daug Lie­tu­vo­je yra me­de­ly­nų, ku­rie pa­tys au­gi­na iš sėk­lų, for­muo­ja, dau­gi­na tai, kas mū­sų že­mė­je tūks­tan­tį ar dau­giau me­tų au­ga. Lie­tu­vo­je užau­gin­ti me­džių so­di­nu­kai kai­nuo­ja daug pi­giau, ir gy­ve­na dvi­gu­bai il­giau, bet juk rei­kia įsi­sa­vin­ti kuo dau­giau pi­ni­gų!

– Kur­šė­nuo­se re­konst­ruo­jant aikš­tę taip pat bu­vo ki­lęs gy­ven­to­jų ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, kad iš­pjau­ta daug me­džių. Kaip ver­ti­na­te ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą, kai me­džių tik šiek tiek li­ko?

– Jei­gu Lau­ry­nas Ivins­kis, ku­rio var­du ir pa­va­din­ta ta aikš­tė, pri­si­kel­tų, pa­ma­tęs sa­vo var­do aikš­tę tuoj pat vėl nu­mir­tų! Bu­vau pas Kur­šė­nų se­niū­ną užė­jęs dėl Kur­šė­nų aikš­tės me­džių, da­viau moks­li­nin­kų straips­nius, ku­riuo­se ap­ra­šy­ta, kad ka­len­do­rių lei­dy­bą bu­vo tik L. Ivins­kio ho­bis. O iš tie­sų jis yra dend­ro­lo­gi­jos ir par­kų kū­ri­mo Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kas, su­kū­ręs še­šių Lie­tu­vos dva­rų par­kų kraš­to­vaiz­dį, tarp ku­rių ir Rie­ta­vo, ir Re­na­vo, ir Kur­šė­nų dva­rų par­kai. Ta­čiau L. Ivins­kio aikš­tė­je bu­vę me­džiai iš­gul­dy­ti ir aikš­tė ta­po be­to­no ply­te­lių grin­di­niu, o be­to­no vi­du­ry­je sto­vi pa­mink­las L. Ivins­kiui!

Pa­li­ko juos­tą ap­ge­nė­tų me­džių, ku­riuos žmo­nės va­di­na la­vo­nais ir per daug su tuo pa­va­di­ni­mu ne­klys­ta.

Kur­šė­nų aikš­tė­je taip pat sa­kė, kad me­džiai jau ne­beiš­vaiz­dūs, to­dėl iš­pjaus. Ko­dėl rei­kė­jo taip me­džius nu­gy­ven­ti, kad te­ko pjau­ti? Prieš 20 me­tų bū­tų ėmę­si ge­nė­ti, šian­dien ir Kur­šė­nų aikš­tė bū­tų ža­lia ir gra­ži, ir Kaš­to­nų alė­ja Šiau­liuo­se.

Ži­no­mas dend­ro­lo­gas Ro­mual­das Bra­čas puo­se­lė­ja me­de­lius, eks­pe­ri­men­tuo­ja su jais ir ži­no, kad dėl vargs­tan­čių mies­to me­džių yra kal­ti žmo­nės.

Rita ŽADEIKYTĖ, Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Autorės nuotraukos

Informacijos šaltinis: www.skrastas.lt

Copyright © 2018 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.