Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Požiūris Patiuninguoto baroko scenarijai

Populiarūs

Patiuninguoto baroko scenarijai

Šiandien vis garsiau kalbama apie Antakalnio Sapiegų rūmų parką. Vilniaus savivaldybė dar ne taip seniai pristačiusi jo barokinės išvaizdos atkūrimo viziją, darbus žadėjo įgyvendinti per porą metų.

Parko sistemos rekonstravimu visuomenę gundę projekto autoriai akcentavo, jog viso komplekso (įskaitant rūmus ir Trinitorių bažnyčią) erdvinė struktūra kažkada buvo sunaikinta. Todėl, Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio žodžiais, „mūsų pareiga ją atkurti“. Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ atstovai samprotavo apie alėjų proporcijas ir trinkelėmis grįstų takų vingius. Pasakojo apie būsimąjį išdailintą rūmų kiemą. Pasak būsimų lankytojų vaizduotę žadinusios architektės Jurgos Večerskytės-Šimeliūnės, nuo šio kiemo „atsiveria parteris su želdynu ir fontanu, o toliau matosi miško masyvėlis, bosketas, sudarytas iš „kambarių“, kuriuose yra netikėtų elementų: skulptūra, vandens telkinys su fontanu, koks nors įdomesnis apželdinimo sprendimas ar kt.“

Vis dėlto, į barokui būdingą harmoniją, pasirodo, kaip tik ir neatsižvelgta. Diskusijose aiškėjo, jog iš pažiūros pozityvi atkūrimo sąvoka yra itin miglota. Istorikai, menotyrininkai, urbanistai, kraštovaizdžio specialistai baksnoja į faktą, jog siūlomas projektas niekaip neperteikia istoriniam parkui „privalomos“ visumos. Šiandien naivu būtų tikėtis aplinkui plytėjusių medžioklės plotų atgaivinimo. Tačiau šalia būsimojo geometrinio gėlių kilimo reiktų numatyti bent jau natūralaus kraštovaizdžio erdves. Deja, šios potencialios erdvės užstatytos vėlesnės epochos „invaziniais“ statiniais. Šiuo metu startuoliams skirtų pastatų niekas nė nežada griauti. Taigi ir įsivaizduojamą raštuotą parterį sups ne kažkada čia čiurlenę upeliukai, bet dar neseniai veikusios ligoninės statiniai ir palei gėlyną zujantys Tech Parko darbuotojų automobiliai. Kai kurie baroko specialistai tvirtina, jog tyrimų, nusakančių tikslią čia buvusių istorinių želdynų su vandens telkiniais išvaizdą, nepakanka. Nėra bendro sutarimo, kuriomis išlikusiomis analogijomis reiktų vadovautis. O ir pati „originalaus“ parko idėja tėra fikcija (skaičiuojant nuo rūmų įsikūrimo įvairiais laikotarpiais buvo fiksuojami skirtingi parko vaizdai). Beje, netgi apie sutvarkytus bei lankytojams atvertus Sapiegų rezidencijos interjerus kol kas tegalima pasvajoti – nėra aišku kada bus iki galo įgyvendintas šiuo metu įstrigęs investicinis projektas.

Visuomenės nepasitenkinimas dėl siūlomo neišlikusio paveldo (per)kūrimo ir ketinimo kirsti šiuo metu čia augančius sveikus medžius privertė stabtelėti miesto vadovus. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus žodžiais tariant, darbai nutraukiami, kol „projektas bus peržiūrėtas, atnaujintas, suderintas su bendruomene“. Vis dėlto galbūt reiktų ne purkštauti dėl komplikuotų aplinkybių, bet iš menamos praeities semtis kur kas įspūdingesnių užmojų? Balandžio vidury susitikime su visuomene Mindaugas Pakalnis neatsitiktinai pradėjo kalbą apie šalia parko stovinčius triaukščius rūmus, kadaise statytus išskirtinei šalies giminei – žmonėms, kurie „be penkių minučių buvo Lietuvos karaliai“. Iki šių dienų išlikęs didingas Antakalnio kompleksas iš tiesų buvo itin audringos epochos liudininkas. Užsispyrimu ir darbštumu garsėjęs didysis etmonas Kazimieras Jonas Sapiega, paskubomis nugriovęs čia stovėjusius pilininko Petro Nonharto namus, per itin trumpą laiką pasistatė kitų įtakingų giminių pavydą kėlusią rezidenciją. Dokumentų klastojimu ir apgaule pasiekęs svarbiausią šalies pareigybę, pasak istorikės Sonatos Šulcės, rūmų kūrėjas ir vyriausiasis šalies karvedys niekam nenuolaidžiaudavo, veikdavo ryžtingai. Savame teisme jis „be gailesčio bausdavo prasižengusius ir pasimėgaudamas šalino bei dorodavosi su tais, kurie trukdė jo politiniams siekiams“. Išdidusis Sapiega, ne ką mažiau (kai kuriais atvejais gal net ir daugiau) nei anuometiniai monarchai, galėjo sau leisti beveik viską. Todėl už itin dideles, kaip anais laikais, lėšas per trejus metus iškilę užmiesčio rūmai praaugo paties jų kūrėjo lūkesčius; beje, įspūdingojo komplekso klestėjimo laikas taip pat buvo neįtikėtinai trumpas. Amžininkus stulbino ir augalų bei vaismedžių (kai kurie jų atvežti net iš tolimų kraštų) puošiamas sodas bei parkas.

Vis dėlto ekscentriškasis barokas gerokai kontrastuoja su šiandienos politine sistema ir veikimo būdais. Kalbu ne apie technines galimybes, bet tam tikras vertybes, netgi estetines ambicijas, kurias senovėje galėjo tenkinti nebent išskirtiniai aukščiausio luomo atstovai. Anuometinio elito įnorius šiandien įgyvendinti „visa apimtimi“ neretai būna pernelyg komplikuota. Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko barokinio tipo parkų šiuo metu yra išlikę labai nedaug, yra ta, jog brangios priežiūros reikalaujančias įmantriai formuotas augalines struktūras su fontanais tinkamai puoselėti nėra lengva. Beje, net ir pasaulio turistus traukiantis prabangusis Versalis dėl protu nesuvokiamų ir šalies biudžetą kadais nustekenusių išlaidų buvo kritikuojamas jau tada, kai buvo įrengtas. O ir šiandienos Antakalnyje (toli gražu nebe miškingame užmiestyje), net paties aukščiausio rango dabarties politikai vargu ar turėtų šansų per trejus metus pastatyti naują lankytojus stulbinantį urbanistinį kompleksą su egzotiniu parku, šalimais išgriovę vieną kitą tam trukdantį kvartalą. Kaip minėta, netgi rūmų restauravimo darbai šiuo metu „pakibę ore“.

Europos šalyse nebekrenta ne tik politinių priešininkų galvos (bent jau tiesiogine prasme). Netgi miestuose žaliuojantys paprasti medžiai ir kita gyvoji gamta, skirtingai nei anksčiau, retai kada šalinami be ypatingos priežasties. Viešųjų erdvių kokybe besirūpinanti visuomenė vis dažniau ir garsiau pasako, kas jai nepriimtina. Taigi ir Vilniaus bendruomenės prašo atsakingų institucijų įvertinti dabartinių želdinių būklę, įrodinėja, jog vadinamieji „medžių valymo darbai“ pažeidžia biologinės įvairovės principą bei Želdynų įstatymą. Ką ir kalbėti apie Lietuvoje jau ne sykį pažeistas Orhuzo konvencijos nuostatas. Net ir į oficialųjį politinį žodyną vis dažniau smelkiasi naujos sąvokos, kaip antai tvari plėtra, klimato kaitos padariniai, aplinkos tausojimas ir pan. Todėl Vilniaus meras Remigijus Šimašius kovo pabaigoje prakalbo, jog „neįtikina tiek medžių kirtimas, tiek ganėtinai nekontekstualus požiūris parko viduryje išskiriant barokinę erdvę ir ten iškertant daug medžių, sukuriant labai brangią ir brangiai išlaikomą struktūrą. Tuo tarpu aplinkui lieka nepagerinta būklė, saugumas, apšvietimas ir visa kita”. Nejaukiai prieš „sapiegiškus“ užmojus pasijutęs jaunesnės kartos politikas ir savivaldybės adminstracijos direktorius Povilas Poderskis antrino, jog projektą visų pirma „reikia įvertinti kontekste“. O kadangi nuolatinei fontanų ir gėlynų priežiūrai ateityje miestas lėšų garantuoti negali, Poderskio manymu teks sumažinti „tų darbų apimtį, kurių nelabai kam ir reikia“.

Mindaugas Pakalnis taip pat pripažįsta, jog šiuo metu daug ko atsisakoma, žada, jog pertvarkant parką, nebus jokių drastiškų pokyčių ir svarsto apie „šiek tiek demokratiškesnę erdvę“. Teigiama, jog čia galėtų „likti kažkiek medžių“ ir vykti „šiek tiek kitoks veiksmas“. Vis dėlto pati mintis, jog dabar viską reikia daryti atsargiai, palaipsniui ir labai daug kalbantis su visuomene iki kol ši „apsišvies” ir pagaliau pripras prie minties apie baroką, o vėliau greičiausiai neprieštaraus ir kur kas didesniam medžių retinimui, šiandien glumina. Juk lūžis, įvykęs miestiečių, ypač jaunesnės kartos, savimonėje iliustruoja ne tiek istorinių žinių spragas, kiek paradigmų kaitą. Projektuotojai mums siūlo remtis prie Tech Parko priderinto patiuninguoto baroko kanonais, žada suliniuotų kompozicijų gėlynus. Tačiau žmonės vis dažniau reikalauja taip pat ir tų kompetencijų, kuriomis remiamasi pagal darnios plėtros principus besivystančiuose miestuose.

Miesto vyriausiasis architektas šiandien vartoja tokias sąvokas kaip erdvės daugiaplaniškumas, prasmių daugiasluoksniškumas, dialogas, įvairovė. Gali būti, jog tęsiant dialogą su specialistais ir visuomene, teks žengtelėti ir toliau. Juk, teigiant Mindaugo Pakalnio žodžiais, „parkas yra gyvas organizmas”, tad nelengva bus šiandienos gyvybę klasifikuoti į vertingą bei nevertingą pagal įsivaizduojamą istorinių laikų supratimą. Naujos kokybės dialogui galbūt prireiks ne tik tradicinių projektavimo žinių, bet ir netradicinių sprendimų. Tikėkimės, jog XXI a. Europos šalies politikų atsakymas sprendžiant šiuo atveju keblų viešosios erdvės kūrimo ir naudojimo klausimą nebus tiesiog primityvus benzopjūklų dūzgesys už uždaros statybinės tvoros.

Skaidra Trilupaitytė, menotyrininkė

Šis menotyrininkės Skaidros Trilupaitytės komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Informacijos šaltinis: www.lrt.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.