Populiarūs

Gluosnių auginimas - tinginių užsiėmimas

Gražu tik iš pirmo žvilgsnio

„Gluosnių auginimas – viena „žaliosios“ energetikos plėtros krypčių“, - sakė UAB „Renergija“ direktorius Donatas Gustas neseniai šios bendrovės auginamuose gluosnių laukuose iš visos Lietuvos suvažiavusiems ūkininkams. Kaišiadorių rajone, Palomenės seniūnijoje, vykusiame renginyje buvo galima sužinoti naudingos informacijos, susijusios su energetiniais gluosniais, jų auginimo subtilybėmis, derliaus nuėmimu, produkcijos realizavimu ir kitais aktualiais rotacinių želdinių auginimo klausimais.

Šiuo metu gluosnių plantacijos Lietuvoje jau užima apie 500 ha plotą.

D. Gusto teigimu, surengti šį susitikimą paskatino didelis Lietuvos ūkininkų ir kitų žemės savininkų susidomėjimas naujomis ES remiamomis alternatyviosios energijos auginimo ir panaudojimo galimybėmis. Mat parama atsinaujinančios energijos gamybai numatyta daugelyje Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonių. Jose siūlomos ūkininkams ir kaimo gyventojams, kitiems žemės ūkio subjektams pačios įvairiausios „žaliosios“ energetikos plėtros kryptys, tokios kaip biodegalų, biodujų, biokuro (medžio skiedrų, granulių, pjuvenų briketų, malkų, šiaudų granulių) gamyba.

Trumpos rotacijos plantacinių želdinių plėtra yra remiama pagal tris priemones.

Ūkio subjektai, ketinantys auginti gluosnius, kurių laikas tarp dviejų kirtimų ne ilgesnis kaip penkeri metai, gali kreiptis paramos pagal programos I krypties priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“. Pagal ją numatyta kompensuoti nuo 50 iki 70 proc. dirvos paruošimo ir želdinių įveisimo sąnaudų, tačiau maksimali paramos suma negali viršyti 5179 Lt/ha. 

Pelnas iš hektaro - 1 000 litų

Pirmasis derlius užauga per ketverius metus, o paskui savo šeimininkui pelną garantuotai neš dar 30–40 metų. Ekonominė šių augalų nauda prilyginama kviečių auginimui, skirtumas tik toks, kad „sėti“ prisireikia kartą per keturiasdešimt metų. Tai greitai augantys gluosniai, ateities biokuras.

Apie gluosnių auginimą biokurui puikų realų pavyzdį lietuviai yra matę Lenkijoje, netoli Bialystoko, kur 11 ha šiltnamių turintis ūkininkas jiems apšildyti augina žilvičius.

Gluosnių derlius nuimamas kas ketveri metai, jie pjaunami šaltuoju metu (nuo lapkričio iki balandžio) modifikuotais kukurūzų kombainais, kurie iš karto susmulkina stiebus į skiedras. Žiemą peršalusi gluosnių mediena būna 50 proc. drėgnumo, todėl skiedros tiesiai iš lauko, nedžiovintos vežamos į katilines.

Vienas kombainas hektarą gluosnių nupjauna per 1,5 valandos.

Gluosnių derlius sudaro maždaug iki 80 t medienos iš hektaro. Perskaičiavus į hektaro metinio derlingumo vidurkį, augintojas galėtų tikėtis 20 tonų medienos kasmet. Dar galima skaičiuoti ir taip: hektaras gluosnių kasmet „duoda“ apie 5 t akmens anglies. Toks biokuro kiekis duotų augintojui vidutiniškai 1 000 Lt pajamų iš vieno hektaro.

Realybė visai kitokia

D. Gustas teigė, kad šįkart į Kaišiadorių rajone vykusį renginį atvažiavusiųjų iš Šilutės rajono nebuvo. Bet pamario krašte, pasak D.Gusto, yra gluosnių auginimu besidominčių ūkininkų – UAB „Renergija“ direktorius yra sulaukęs jų skambučių. O iš tikrųjų pamario krašte yra bene daugiausia problemų – čia ir Nemuno deltos regioninis parkas su savo apribojimais norintiesiems ūkininkauti, ir gal labiausiai Lietuvoje numelioruotas rajonas...

Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilutės skyriaus pirmininkas Kęstutis Andrijauskas „ŪP“ papasakojo kitokią gluosnių auginimo viziją.

- Norint auginti gluosnių plantaciją pirmiausia reikia atitikti tokį reikalavimą – lauko drenažinė sistema negali būti jaunesnė kaip 40 metų. Jeigu sklypas ribojasi su kitų ūkininkų žeme, reikia gauti jų pritarimus, nes nors ir seną drenažinę sistemą gluosniai visiškai užakins savo šaknimis ir vanduo tais vamzdeliais nebegalės tekėti. Aišku, laukuose, kurie yra užpelkėję, nenaudojami žemės ūkiui, galima sodinti gluosnius.

O norint auginti gluosnius sukultūrintose žemėse, vargu ar yra įmanoma gauti leidimą, - teigė K. Andrijauskas. - Lyg ir būtų galima auginti gluosnius Nemuno užliejamose pievose, bet jos yra Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje. Ten taikomi griežti reikalavimai, regioniniame parke ūkininkavimas yra apribotas. Čia ir prasideda problemos, sunku bus įtikinti biurokratus, kad mes norime plėtoti tokį verslą.

Gluosnių auginimas - tinginių užsiėmimas

Pagal Europos Sąjungos reikalavimus, vietinis kuras nuo šių metų turi sudaryti apie 10-12 procentų viso sunaudojamo kuro. Šilutės centrinėje katilinėje biokuras sudaro net 80 proc. viso čia sudeginamo kuro. Medienos drožles iki šiol „Šilutės šilumos tinklų“ bendrovei tiekė UAB „Šilalės mediena“. Dabar konkursą laimėjo ir nuo spalio 1-osios tokį kurą tieks Telšių UAB „Kietas kuras“.

„ŪP“ pasidomėjus, ar „Šilutės šilumos tinklai“ pirktų susmulkintus gluosnius, jeigu ūkininkai jų užaugintų ir pasiūlytų, šios bendrovės direktorius Algis Šaulys sakė: „Be jokių problemų priimtume.“

Pats A. Šaulys yra ir ūkininkas, tad jam nesvetimas būtų ir gluosnių auginimas. Jis mato ir kitą tokio darbo pusę.

- Supraskime entuziazmą tų ūkininkų, kurie apie tai jau daug metų kalba. Aš pats dar prieš dešimt metų bandžiau auginti gluosnius ir iš to nieko neišėjo. Pirma, tokį darbą daryti gali tik tinginiai, antra, Lietuvos miškuose kasmet supūva apie milijoną kietmetrių medienos. Niekas jos nepaima. Gluosniai ar žilvičiai pjaunami kas ketveri metai, o jų šiluminė vertė nėra didelė.

Subrendusios miško medienos vertė yra visai kitokia. Aišku, jei nebus kitokio kuro, kūrensime gluosnius, bet pirmiausia reikėtų sudoroti tą, kas pūva miškuose. Ir visai Lietuvai užtektų tokio kuro. Jeigu norėtume aprūpinti mūsų katilinę kuru, tų gluosnių Šilutės rajone reikėtų užsodinti turbūt pusantro tūkstančio hektarų. Ką tai reiškia? Juk mes visi, būdami miške ir uogaudami ar grybaudami, matome, kiek visur medienos pūva, kelmai lieka, niekas jų neima. Kiek galėtume turėti kaloringos medienos! Valstybės politika turi skatinti šį reikalą, o to dabar nėra.

Tad norai gali būti patys geriausi. Bet kas iš to?

Informacijos šaltinis: www.bmm.lt