Populiarūs

Rugsėjo  2-oji

Baravykų banga prasideda staiga. Bet kol kas tiktai Žeimių miške, ir ne įprastose grybijose, o ... šaltekšnynuose. Tie, kurie šiandien rinko lepeškas žaliasamaniuose pušynuose, baravykų nerado. O patyręs uogautojas ir grybautojas Vitas iš Ricielių (jį čia tik taip ir vadina) vežėsi pro Liškiavą gal 50 pirmarūšių baravykaičių.

Nei Aušrinės eglyne, nei kerpiniuose pušynuose už Bitinų balų baravykų dar nėra. Gerai auga tiktai lepeškos. Vakare, sugrįžęs iš trumpos žvalgybinės grybautės, rodos, vis regiu tuos Vito iš Ricielių baravykus. Žiūriu į kalendorių – delčia. Štai ir nepasitvirtina senolių patirtis. Iki šiol vis girdėjome: jei visos sąlygos baravykams yra, o jie vis nepasirodo, tai reikia laukti jauno mėnulio. Delčia visus veikia blogai, nei kopūstų slėgti, nei kiaulės skersti, nei kokio laimikio tikėtis per delčią negalima. O štai profesionalus grybautojas iš Ricielių nelaukia nei jauno, nei priešpilnio. Tie profesionalai dažnai mums, mėgėjams, duoda keistų patarimų. Pasirodo, kad ir bėgimas į mišką su tamsa, stengiantis visus aplenkti, yra tik mitas. Tie, kurie bėga, tegu bėga, o tu ramiai eini savo tropelėmis, ir savo grybus rauni. Profesionalas Jonas Svirnelis iš Kapiniškių šitaip sako: kaip tu nori, išeik anksti, grybautojų jau rasi – naktį iš Kauno autobusai atvažiuoja.

Atrodo, kad baravykų banga šiemet ateina iš Šiaurės. Rytą parduotuvėje teko girdėti, kad Dubaklonyje jau atsirado, paskui su savo gražiu laimikiu pasirodė Vitas iš Ricielių, taigi ryt – poryt reikia laukti baravykų ir Liškiavoje.

O kol kas tenka stebėtis nepaprastu daržovių vešlumu ir derlingumu. Kupstiniai patisonai nebeišsitenka savo užuoganose, nors išretinti buvo gerai, o vijokliniai aguročiai nukeliavo toli į pievas, ir vis dar žydi, vis dar mezga naujus vaisius, nors šiokia tokia šalna juos jau paglostė. Matuoju žingsniais iš daržo pabėgusį agurotį – dešimt metrų tikrai bus. Truputį gaila, kad jis taip toli į nešienaujamą pievą eina, noriu sugrąžinti bėglį atgal, bet jis priešinasi, tarsi būtų priaugęs. Pažiūriu iš arčiau – taip ir yra. Prie šliaužiančio stiebo išsišakojimų – baltos šaknelės, ir jos jau ne orinės, o tikros, įsiskverbusios į pievos velėną. Štai ką daro nuolatinė drėgmė, rodos, niekada taip nebūdavo. Galiu dabar atkirsti pagrindinę šaknį darže, ir augalas liks gyvas, nes jį maitina jau tos naujos rizoidinės šaknys pievoje.

Žiūriu į gyvybingąjį milžinišką moliūginį augalą, žaliuojantį ir žydintį tarp papilkėjusių šunažolių ir viksvų, ir prisimenu pusantro šimto metų senumo Aleksandro Engelgardto teoriją. Todėl, kad čia yra pati gyviausia tos teorijos iliustracija. Šita pieva, galima sakyti, jau ne mano, nes nieko čia nedariau nei su dalgiu, nei su kastuvu, tiktai Gamta tą žolyną kelia ir godoja, bet štai šitas moliūgas yra mano, nes išaugo mano darže iš sėklos. Tegu jis dabar kiek tiktai gali žyvinasi toje pievoje, tegu žaliuoja ir aguročius augina, o kai pradės gelsti, visą didžiulį jo kūną su derliumi sugrąžinsiu į savo daržą, sukaposiu ir žemėmis užpilsiu – bus tikriausia žalioji trąša, jokio komposto nei mėšlo nebereikės...

Šitaip ir mokė Aleksandras Engelgardtas silpną bei vidutinį valstietį: tegu tavo liesa karvė visą dieną ganosi toli servitutiniuose miškuose, o vakare tegu tau parneša ir pieną, ir mėšlą. Naktį atrajodama iš toli atneštą pašarą ji patręš tavo mažą daržą, o dieną ją vėl nugink kuo toliau.

Šieną žiemai atsivežk irgi iš toli, ir tokiu būdu nedaug žemės turėdamas tu kasmet darysies vis turtingesnis... Gerai yra gera teorija. Tas chemijos profesorius, pabėgęs iš Peterburgo į savo apleistą dvarą ir per kelioliką metų sukūręs pavyzdinį ūkį, yra sukalęs ir tokį nesenstantį postulatą: jeigu tavo arklys silpnas, tai ir geras plūgas tau nereikalingas. Tai, žinoma, yra tik dar vienas Libicho minimumo dėsnio variantas, bet koks vaizdingas ir lengvai įsimenamas. Peterburge sėdėdamas niekas taip nebūtų pasakęs. O kaip dabar pravartu bus prisiminti šį pamokymą ir sau prisitaikyti: kai sąnariai sopa, nesvajok apie Graužo Ravo, Ulioko Ravo ir Kizienės Klonio baravykus Žeimių miške, bus gerai ir Cegelnios pušynai, lygūs Bitinų miško keliukai, prie kurių taipgi viena kita slapta sava tropelė tebėra. Gal ir į Bočyliškės kadagynų drūtumėles tie pirmarūšiai baravykaičiai išeis, negi visą laiką slėpsis šaltekšnių trake.

Rugsėjo  10-oji

Devintoji tikrosios baravykų bangos diena. Gerai dygo tikrieji baravykai ir Aušrinės eglyne, ir prie Bitinų balų, ir netgi prie Krūčiaus, juodalksnių pavėsyje, kur normalų rudenį tiktai  vinas kitas baravykas paąžuolis tesislėpdavo. Vitas iš Ricielių irgi sako, kad šio rudens grybautė yra nenormali – niekada visi geri grybai nesukildavo vienu metu, dabar nebegalima rinkti nei rudkepurių, nei makavykų, nes didžiausias krepšys pilnas tikrinių baravykų ir ruduokių. Bet šiandien  baravykų jau vos vienas kitas, aiškiai matyti, kad praeina jų laikas. Dar gali būti viena nedidelė jų banga, kartu su žaliuokėmis, gal spalio pradžioje. O visokie krembliai, pumpotaukšliai, kelmučiai, meškutės, paliepiai, stirnabudės, netgi ausūniai ir garbanotieji bobausiai eina ratais ir tuntais kasdien vis labiau.

Pietiniuose pušynėlių šlaituose dideli kazlėkai greitai pasensta, ir vakare galima užuosti ypatingą jų kvapą – salsvą ir sodrų. Štai kada nesunku patikėti Musteikos senbuvių pasakojimais, esą važiuodami į Merkinę pirkti grūdų, jie ratų ašis tepė senais kazlėkais – ir pigiau nei beržo tošies degutas, ir kvapas malonus... Bet keisčiausias šį rudenį yra garbanuotųjų bobausių pasirodymas ten, kur jų niekada nebūdavo. Ir vis ratais, ratais, ir niekas turbūt negalėtų pasakyti, ką tas jų suktinis reiškia.Reikia įsidėmėti šitokią nenormalią tų garbanių bangą, gali būti, kad šią anomaliją lydi dar kokia nors paslaptis, kurios mes kol kas nematome. O atsiminti tą grybą nesunku, jis tikrai panašus į bobausį, tik visas baltas baltas ir labai garbanuotas. Gražus grybas. Ir valgomas. Prieš keletą metų tie garbanuotieji balti bobausiai buvo pasirodę netoli Liškiavos piliakalnio, drebulyne, visai šalia geologijos paminklo – Liškiavos atodangos. Tada pagalvojau, kad čia gali būti kokia anomalija, nes toji atodanga taipgi parodo tai, ko kitose vietose nėra.

Ir lotynišką to ypač reto grybo vardą tada pasirodė nesunku atsiminti: Helvella crispa. Ir štai šiemet ta graži retenybė – kiekviename žingsnyje. Keisčiausia, kai tas baltas bobausių ratas apsupa seną pušį žaliasamaniame šile, būtent tokioje vietoje, kur visada tiktai tikriniai baravykai dygdavo.

Rugsėjo  19-oji

Atsinešiau dešimt kaulažolės šaknų iš Karlono Viktos šaltiniuotos pašlaitės ir pasodinau šalia Erškėtinių ekspozicijos plotelio. O kartu su juoda sąnašine kaulažolių žeme pateko į maišelį ir žandikaulio nuolauža su keliais dideliais krūminiais dantimis. Tai tikriausiai karvės kaulas, ir kaip tinka jam būti prie kaulažolės. Užtat ir gydo ši žolė kaulūs bei sąnarius, kad šitokioje vietoje tarpsta. Paprasta ir aiški simbiozė. Bet įdomiausia, kad sodindamas kaulažolę į naują vietą kartu su tuo žandikauliu, suradau...bėgvinį.

Smagiai tarkštelėjo kastuvas ir iš karto supratau, kad ten ne akmuo tūno. Visai dar geras siaurojo galažinkeliuko bėgvinis, šiek tiek rusiška dilde apibrūžintas dabar guli ant mano stalo, ir galiu kurti šitokią paprastą istoriją: kokiais šešiasdešimtaisiais dvidešimtojo amžiaus metais, kai Nemunas buvo gerai užšalęs, važiavo liškiaviškiai rogėmis į Gudo šalį parsivežti šieno, o pakeliui pasivogė to siauruko pabėgių, kurie dar tvirtai atrodė ir labai tiko rūsių perdengimams.Tuose pabėgiuose, matyt, buvo ir bėgvinių, o prie Krūčiaus jie pateko gal kartu su mėšlu, nes čia buvo ariama žemė.

Šitokį  nebliauzgą siužetą  galiu kam nors „parduoti“ - reikia tik pasižiūrėti, kuriais metais Nemunas smarkiai užšalo, kada liškiaviškiai pritrūko pašaro, pakalbėti su anuometinės kelionės dalyviu, ir galima rašyti. Dažniausia juk mums atrodo, kad tais gūdžiais sovietiniais metais viskas buvo griežtai kontroliuojama, kad visi plušo už dyka kolūkiuose ir tik patyliukais Tarybų valdžią keikė. Bet šituose pakraščiuose buvo kitaip. Mokesčiai ir maisto prievolės po karo smaugė sodiečius visur vienodai sunkiai, bet  gūdžiuose paribiuose žemė buvo nematuota, žvėrys nesuskaičiuoti, ir netgi riba tarp Lietuvos ir Baltarusijos šitose Katros upelės meandrų džiunglėse buvo neaiški – ką susišienavai paslapčiomis, ką nusišovei, tas ir tavo.Uogynų plotai neaprėpiami, ir niekam nesvarbu, ar tu spanguoliauji prie Jogailos kalno, ar „šukomis“ brauki mėlynes prie Zubravo.(Čepkelių rezervatas buvo įkurtas tik 1975 metais)

Tebegyvavo net paprotinė teisė. O jeigu Lynežerio kaimas lenkmečiu iš valdžios buvo nusipirkęs Lyno ežerą, tai ir tais šešiasdešimtaisiais metais gaudė visi savo ežere žuvis kaip mokėjo, ir joks inspektorius iš rajono nedrįso didelės valdžios rodyti. Taip buvo, apie tai yra nemeluoti dienoraščiai, todėl ir galvoju, kad šitas gelžkeliuko, kurį marcinkoniškiai vadino Prancūzkeliu, bėgvinis jau gali būti gražios etnografiškos apysakos pradžia. Tiktai kas parašys, nes etnografijos čia neužtenka, reikia vaizduotės, kuria, kaip žinome, ne kiekvienas apdovanotas... O man kol kas svarbiau yra štai kas: kasdamas žemę kastuvu visada gali laimėti daugiau, nei plūgu ardamas. Ypač tokiose vietose, kur viskas, ką bepajudinsi, yra ne tiktai dirvožemis, bet ir archeologiniai sluoksniai. Pusmetrio gylyje čia nesunkiai gali rasti šešioliktojo amžiaus juodosios keramikos šukių, tuoj po armeniu slepiasi bėgvinis, o ten, kur įsiskverbia kaulažolės šaknis, baltuoja dar apysveikiai karvės dantys.

Henrikas Gudavičius

Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt