Populiarūs

Konferencija „Medžio ekosistema ir žmogus“

Balandžio 28-29 dienomis Vilniuje vyko tarptautinė konferencija „Medžio ekosistema ir žmogus“. Ją organizavo LR aplinkos apsaugos ministerija ir VšĮ Lietuvos arboristikos centras. Renginį atidarė Aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas. Su medžių apsaugos ir priežiūros strategija supažindino Vidmantas Bezaras. Lietuvos arboristikos centro atstovas Gintaras Venckus supažindino su arboristikos istorija, plėtra Lietuvoje.

Kad būtų aiškiau, Arboristika - savaime augančių ar atvežtinių sumedėjusių augalų (medžių, krūmų, palmių, lianų) ir jų augaviečių, buveinių priežiūra bei globa. Vis gi Arboristas nėra mums įprastas  miškininkas ir miškas dažniausiai nėra jų darbo objektas.  Jų sritis antropogeninio kraštovaizdžio medžiai, jų grupės, paminkliniai (senovės) medžiai. Jiems būtinos dendrologijos, apželdinimo, kraštotvarkos ir dar daug kitų  specialybių žinios. Nelengva mūsų medžiams dabar, ypač sunku urbanizuotuose teritorijose, didėjanti tarša, klimato kaita, iš svetimų kraštų plintantys įvairūs kenkėjai, ligos reikalauja jiem didesnio išskirtinio dėmesio, priežiūros. Miške sergantis, sužalotas, netinkamų parametrų medis dažniausiai nukertamas, jo vietą užima kiti. Senuose parkuose,  miesto želdynuose brangus kiekvienas medis ir dažnai medžių iškirtimas iš medžių grupės, pavyzdžiui alėjos pažeistu jos vientisumą, suprastėtu jos išvaizda. Ką bekalbėti apie pavienius, kraštovaizdį praturtinančius išskirtinius medžius. Arboristų tikslas yra laiku suteikt jams pagalbą, siekiant, kad jie kuo ilgiau žaliuotų.

Europos arboristikos tarybos EAC  atstovas Volfgangas Grosas (Wolfgang Gross) supažindino su medžių formuotojų ruošimu, sertifikavimu šioje organizacijoje. Specialistas įgijęs genėtojo sertifikatą, padirbėjęs, gali siekti techniko, vėliau ir aukštesnių lygio žinių. Toks žmogus praktiškai susipažinęs su visais savo darbo aspektais yra tas specialistas, kuriam drąsiai galima patikėti darbus aukštai medžio lajoje, paminklinio medžio priežiūrą, genėjimą. EAC aktyviai veikianti organizacija, turinti daug filialų, sertifikavimo centrų kitose šalyse, kuria ir atnaujina specialistų sertifikavimo programas, leidžia šiam darbui reikalingą literatūrą, žinynus.

Nustebino latviai atvykę į renginį su visa medžių priežiūros specialistų komanda. Edgars Neilands pristatė Latvijos arboristų asociaciją. Kiek anksčiau, nei lietuviai įstoję į Europos arboristikos organizaciją EAC, pelnytai gali didžiuotis savo pasiekimais medžių priežiūros srityje. Pristatyti pagal EAC programas paruošti ir sertifikuoti specialistai, įsigyta medžių priežiūros įranga,  dalyvauja ir patys organizuoja įvairius renginius, stengiasi būti pastebėti žiniasklaidos.

Vienas įrenginys dendrotomografas ypač reikalingas mūsų krašte. Norint sužinoti kokia medžio kamieno būklė tenka stuktelėt, dažniausiai kirvio pentim į kamieną ir pagal išgirstą garsą vertinti yra drevė ar ne. Kitas būdas, naudojant medžio amžiaus grąžtą tenka gręžti į patį kamieną. Dendrotomografas leidžia, nežalojant medžio, matyti kompiuterio ekrane tos vietos kamieno skerspjūvį. Ekrane grafiškai parodoma kur sveika, kur pažeista mediena, esanti drevė.  Toks įrenginys leidžia objektyviai įvertinti medžio būklę ir spręsti ar medis dar gali augti ar siekiant išvengti nelaimės turi būti šalinamas.

EAC atstovas iš Lenkijos Marek Siewniak pranešime supažindino su medžių kultūrine, etnologine reikšme Europos tautų pasaulėžiūroje. Aptarė medžių grupių kompozicijas skirtingose kultūrinėse epochose. Įdomu buvos stebėti auditorijos reakciją, kai po ąžuolo priskyrimo svarbiausioms dievybėms: Odinui keltų religijoje, graikų Dzeusui, mūsų Senojo tikėjimo (pagan) šis didingas medis buvo paskirtas Velniui (Devil). Ąžuolas yra Perkūno medis, kurį dažnai lanko jo pasiuntinys žaibas, tad viduramžių, mūsų krašto uolių krikštytojų šališkos ataskaitos savo valdžiai, vis dar gyvos. Nearti dirvonai nusimato Lietuvos arboristams, aiškinant pasauliui, mūsų krašto medžių svarbą, užimamą vietą protėvių pasaulėžiūroje.

Įdomus ir išsamus Nevill Fay iš Didžiosios Britanijos pranešimai. Daugelis teiginių pagrįstų vaizdine medžiaga gelbėjo, kai jungtinė vertėjų komanda stengėsi susidoroti su sudėtingesniais išsireiškimais, specifiniais terminais. Profesionalaus sinchroninio vertimo nebuvimas, bene vienintelis šio renginio trūkumas. Dvilypis jausmas apima matant  nuotraukose medžius senolius, kurie  seniai turėjo užleisti savo užimamą žemės plotelį augti jaunimui. Metalinėmis konstrukcijomis paremti, plieniniais lynais parištom šakom, užlopytom skylėm, nuo viršūnių besitęsiantys žaibolaidžiai, padaro buvusius galiūnus panašius į reanimacijos skyriuje gulinčius ligonius. Atrodo toks paprastas šakos parėmimas, nėra jau toks nekaltas būdas išsaugoti ją. Parėmimo vietoje, pučiant vėjui, linguojant medžiui mechaniškai pratrinama žaizda, sutrinka augimas, šakoje kitaip paskirstomos medžiagas atraminiams audiniams. Diskutuojant tenka sutikti, kad kai kurias atvejais, tai geresnė alternatyva, nei nupjauti ją.

Kaip bepavadintume senovės, istoriniais, veteranais, medžiai gyvi paminklai, menantis daug tam kraštui svarbių įvykių. Žmogui sunku atsisveikinti medžiais su kuriais gyveno jo protėviai, jis pats augo, suprantamas noras palikti senolį palikti žaliuoti ateities kartoms. Daug jų, be pagalbos greičiausiai būtu žuvę arba jo būklė būtu kritinė. Šių medžių vertė neįkainojama ir tenka susitaikyti su išleidžiamomis pinigų sumomis jiems išsaugoti, su kuriomis galėtumėm įveisti ne vieną šimtą hektarų jaunų ąžuolynų. Įveisti jaunuolyną galime, bet kada, tačiau tokių medžių, kol užaugs kaip Stelmužės ąžuolas reikia laukti daugiau kaip 1000 metų. Čia visai kita vertė, matuojama ne kūbiniais metrais, sortimentais, kitomis medžio savybėmis, sunkiai įvertinama pinigais.

Man, miškininkui nerimą kelia, tokie radikalūs įsikišimai į ąžuolo augimo aplinką, saugant nuo lankytojų grunto trypimo, kaip polajo mulčiavimas. Mulčui naudojamos ąžuolo medienos skiedros – “čipsai”. Polajyje sunaikinima žolinė augmenija, irstančios skiedros keičia dirvožemio savybes.  Kas garantuos, kad, jas ardantys grybai nepersimes ant apmirusių seno medžio priekelminių dalių? Nesu ir ąžuolo aptvėrimo šalininkas, būti prie tokio medžio ir neprisiliesti prie jo kamieno, bandant pajausti jo daug metų kauptą energiją, prabėgusių laikų dvasią, manau ne sąžininga. Seniai esame išmokę tinkamai parengti žmonių lankymui saugomas teritorijas. Mediniai pažintiniai takai sėkmingai atlaiko didelius žmonių srautus su minimaliu poveikiu aplinkai. Ant lauko riedulių įrengus medinį taką galima apsaugoti senolio šaknyną nuo trypimo, o didesni tarpai tarp lentelių praleistu šviesos po juo esančiai augmenijai.

Kas garantuos, kad polajo nukasimas ir užvežimas naujo dirvožemio, mulčiavimas, tręšimas, vandens įsigėrimo kanalai, jo rinktuvai, toks, dažnai kompleksinis jo gyvybinės energijos stimuliavimas, net sėkmės atveju, nepavarys į priekį jo biologinį laikrodį, taip sutrumpindamas jo gyvenimą? Atsakingi asmenys, turėtu gerai įvertinti šių priemonių galimas pasekmes taikant jas mūsų medžiams.

Tądien renginį užbaigė Giedrius Mikalauskas iš Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos. Jo pranešimas pristatė nuveiktus darbus Lietuvoje prižiūrint medžių senolius.

Antra diena prasidėjo, latvių aukštuminės arboristikos metodų ir technologijų demonstravimu. Pradžioje vertinamas medžio mechaninis stabilumas, biologinis gyvybingumas, aptariama, kaip ir kokie darbai turi būti atliekami. Daug nesuklysiu, kad jų genėtojas (lajos formuotojas) kažkas panašaus  sukryžminto alpinisto - aukštalipio ir benzopjūklininko - sodininko hibridas. Po savo ekipuotės pristatymo, vienas pats pasikėlęs į medžio lają, atitinkamai pritvirtinęs, nupjovęs stambios sausos šakos galą su komanda apačioje, lynais atsargiai nuleido ant žemės. Taip per kelis kartus, ant žemės saugiai nuleista nemaža sausa šaka. Naudojant automobilinį pakėlimo bokštelį, nupjovus krintanti šaka smūgiuoja į gruntą išmušdama duobę, neretai pažeisdama medžio šaknis. Technika ne visada gali privažiuoti prie kiekvieno medžio: kelio nebuvimas, šlaitai, permirkęs gruntas, aplinkosauginiai reikalavimai paklotei, iš bokštelio ne visas šakas įmanoma pasiekti, tai ne vieninteliai trūkumai mums įprasto genėjimo.

Kitoje demonstracijos vietoje, kitas komandos narys pasikėlęs į medžio lają vien su rankiniu  pjūkleliu iš medžio lajos išrinko didelę krūvą sausų šakų. Stebėjausi, kaip lajoje prisirišęs lynu, lengvai nuo šakos ant  šakos sklandė šis šių laikų Tarzanas.

Ne paslaptis, kad mūsų ypač senieji parkai turi daug negyvų, apmirusių, įplyšusių šakų, lajos defektų. Papūtus stipresniam vėjui, parkai nėra saugios lankymo vietos. Net nedidelė šaka, iš aukštai krisdama ant žmogaus, gali pridaryti daug bėdos. Puiki latvių demonstracija, gal net kiek panaši į detalų instruktažą.

Po lauko darbų, Verkių rūmų salėje su Vilniaus želdinių fitosanitarine būkle supažindino gamtos tyrimų centro botanikos instituto atstovas. Kraštovaizdžio specialistė aptarė mūsų krašto alėjų istoriją, ypatumus. Į pagalbos šauksmą panašus buvo Linos Straigytės iš Lietuvos žemės ūkio universiteto, dėl Tado Ivanausko sodybos Obelynės problemų. Obelynė, ne šiaip sau sodelis įveistas mūsų žymaus gamtininko. Turtinga dendrologinė kolekcija leidžia, ne vienai kartai miškų ir kitiems specialistams susipažinti su medžių įvairove. Reikia spręsti iškilusias problemas su šio unikalaus sodo paveldėtojais.

Apie man senokai pažystamą keršąją kaštoninę kandelę pranešimą skaitė Povilas Ivinskis iš Gamtos tyrimo centro Ekologijos instituto. Prisiminiau, kaip prieš keletą metų teko vykti tirti skundo, kai dėl kaštonų „džiovinimo“ buvo apkaltintas vienas ūkininkas. Kad vabzdžio pakenkimai supratau iš minu likusių lapo antroje pusėje, o toliau kenkėją nesunku buvo identifikuoti, kaštonas ne taip jau daug  pas mus priešų turi.

Su Stelmužės ąžuolo ir jo palikuonių morfogeneze ir genetinės įvairovės tyrimais supažindino Sigutė Kuusienė atstovaujanti Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institutui. Konferencijos pabaigoje, teko ir šių eilučių autoriui pranešimą skaityti apie pusės amžiaus senumo, nuvirtusio Lenkaičių ąžuolo įrimo suformuotą buveinę, sukcesijas ir jai iškilusias problemas. Lieka padėkoti Lietuvos arboristikos centrui už pakvietimą į šį  įdomų, naudingą renginį ir linkiu jiems visapusiškos sėkmės prižiūrint Lietuvos medžius. 

Vygandas Kungys

Informacijos šaltinis: www.miskobirza.lt