Liepų pavėsinė – tai unikalus valstybės saugomas gamtos paveldo objektas Šventos dvarvietės teritorijoje, kurį sudaro 18 mažalapių liepų augančių stačiakampio formos grupėje. Ši liepų grupė išsiskiria ne tik dideliais medžiais, kurių aukštis siekia net 34 m, bet ir unikaliu jų išsidėstymu, suformuotu žmogaus. Tai vienas iš nedaugelio gamtos paveldo objektų Lietuvoje, kur išsaugotas žmogaus formuotas medžių želdynas. Bendrame kraštovaizdyje jis reikšmingas ne tik dėl išskirtinės formos, bet ir kaip buvusios dvaro erdvės reprezentacinė vieta.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad liepos buvo pasodintos apie 1925 metus, kai dvaras priklausė lenkų kilmės dvarininkams Civinskiams. Liepų pavėsinė buvo sąmoningai formuota – liepos buvo lenkiamos į išorę, prie šakų rišant sunkius svarsčius, kurie nulėmė jų augimo kryptį ir lajos išsidėstymą. Tai liudija net aštuonių liepų pastebimas pasvirimas į išorę. Iš viso buvo pasodinta 30 liepų, kurių dalis neišliko.

Pasakojama, kad Liepų pavėsinė buvo mėgstama dvaro gyventojų poilsio vieta – dvaro šeimininkė Marija Civinskienė dažnai čia priimdavo svečius, gerdavo arbatą, o sunkiai sirgdama – prašydavo samdinių ją išnešti po liepomis, kur praleisdavo ištisas dienas. Tai ne tik liudijimas apie Liepų pavėsinės reikšmę dvarvietės gyvenime, bet ir apie gamtos naudą žmogui.

Šiandien Liepų pavėsinė tapusi svarbia vietos bendruomenės susibūrimų erdve. Čia rengiami kultūros renginiai, minėjimai, edukacinės programos, neformalūs susitikimai. Šalia jos stovi Pažintinio mitologinio tako dalimi tapusi deivės Laimos skulptūra. Lietuvių mitologijoje tikėta, kad deivė Laima, lemianti žmogaus likimą, nusileidusi į žemę įsikūnija būtent liepose. Ši sąsaja dar labiau sustiprina vietos simbolinę vertę ir susieja gamtos paveldą su tautosakos šaltiniais. Taip Liepų pavėsinė tampa svarbiu traukos centru vietos žmonėms, keliautojams iš Lietuvos ir užsienio, skatinančiu bendruomeniškumą, tradicijų tęstinumą ir pagarbą gamtai.