Arboristas

Arboristo [lot. arbor - medis], specialisto, atliekančio praktinę medžio priežiūrą, tikslas yra sudaryti augalo ilgo, sveiko ir saugaus gyvenimo sąlygas. Tačiau paprastai arboristui tenka globoti augalą, kuris jau turi „šlovingąją randuotąją“ praeitį, o ją atitaisyti dažniausiai reikia daug laiko ir ne vienerių metų, pastangų ir t.t. Tinkama priežiūra galima ištaisyti praeities priežiūros klaidas ir prailginti augalo gyvavimo laiką.

Arboristas yra aukštos kvalifikacijos specialistas, siūlantis augalo priežiūros sprendimus, grindžiamus teorinėmis ir praktinėmis arboristinėmis žiniomis, atsižvelgiant į gamtos (aplinkos) apsaugos įstatymus ir kitus norminius reglamentuojančius dokumentus, darančius įtaką žmogaus saugumui.

Sąlyginai arboristiką galima suskirstyti į „žemutinę“ ir „aukštuminę“, į „primityviąją - mėgėjiškąją“ ir „profesionaliąją“. Kai kuriuos arboristinius metodus ir būdus naudoja kiekvienas mūsų sodininkas, taikydamas elementariąją įprastinę medelių priežiūrą ir globą. Tačiau susistemintą teorinių ir praktinių žinių discipliną, principus, metodikas, technologijas ir rekomendacijas gali pasiūlyti tik arboristika.

Arboristika – tai nevien paminklinių ar senolių medžių priežiūra. Arboristika prasiseda nuo „kąstuvo“, nuo sėklų brandinimo ir daiginimo. Teisingai „pradeti“ nuo sėklos (arba vegetatyviniu būdu padauginti) sodinuką arboristui reiškia „sėkmingą“ augalo gyvenimą. Todėl labai svarbi arboristikoje yra medžio sodinimo ir vėliau sekančios priežiūros reikšmė. Didelis dėmėsys skiriamas augalo aplinkai, augalo pamatų pamatui – jo didenybei „dirvožemiui“, jo kokybei.   

Arboristas, įtakodamas medžio habitą, dalyvauja kraštovaizdžio formavimo procese. Projektuojamų, esamų, restauruojamų želdynų  augalų dabartis ir ateitis priklauso nuo teisingai pasirinktos arboristinės strategijos ir taktikos.

Arboristas aukštalipys tuo pačiu metu yra ir medžio ekosistemos tyrinėtojas. Sunku net įsivaizduoti, kokia organizmų karalystė klesti ten - medžio viršūnėjė. Milžinų augalų, tokių kaip,  pavyzdžiui, apskritalapio eukalipto (Eucalyptus globulus Labill.) ar visžalės sekvojos (Sequoia sempervirens (D. Don) Endl.) lajos terminale (apie 100m aukštyje) aptiktos visiškai naujos, niekada nenustatytos ir neaprašytos žemės paviršiuje rūšys. Taip arboristas praplečia biologijos disciplinų pažinimą.



Arboristas atsisako mūsuose „pritapusių“ medžio chirurgijos metodų. Dreves ar kitus paviršiaus pažeidimus jis „gydo“ tik išimtinais atvejais. Pirmenybė visuomet teikiama pažeistos dalies generavimui, nepažeidžiant vidinių augalo apsauginių barjerų funkcijų (neblokuojant, o stimuliuojant savigynos sistemą CODIT); stimuliuojama kaliuso gamyba. Cheminės priemonės naudojamos tik būtinais, išimtinais atvejais, kai estetiniai apdorojimo tikslai ir būdai yra svaresni už ekologinę medžio vertę (pastaraisiais metais cheminių priemonių galutinai atsisakyta). Arboristas stengsis sudaryti palankias sąlygas tinkama kryptimi augti kaliusui ir pašalinti ar bent pabloginti sąlygas puvinio, ligų atsiradimui ar plitimui. Drevės neplombuojamos, neužtaisomos, nebetonuojamos. Šakų genėjimas atliekamas taip, kad kaliuso žievei būtų kuo lengviau likusį „kelmą“ apauginti ir paslėpti žaizdą nuo išorės poveikio. Genėjimai nuo įprasto mūsuose meto atliekami augalo vegetacijos metu – tuo metu, kai augalas esti fiziologiškai gyvybingas. Šie principai, arboristams įrodžius savo teisumą, pagrindžiant jį ilgamete praktika, yra prižinti daugelyje šalių, tačiau iki šiol šiek tiek neatitinka mūsų šalyje galiojančių teisės aktų bei vyraujančių tradicijų.

Taigi, arboristas itin daug dėmesio skiria gamtosaugai ir biologinės įvairovės išsaugojimui. Gera praktika jis laiko mirusios medienos, saprofitinių buveinių (paprastai vabzdžiams ir grybams), sinoikijos (paukščiams ir žinduoliams), epifitinių (augalams, kerpėms), komensalizmo (augalams) formų išsaugojimą. Ne tik visuomenės, švietimu, bet ir praktinius darbus atliekančių asmenų mokymu arboristas bando kompensuoti tai, ką dezinformuota sanitarinė apsauga sodininkystėje, miškininkystėje, parkininkystėje, kraštovaizdžio architektūroje ir kitur daugiau nei 50 pastarųjų metų sugebėjo sunaikinti, kokią „gyvastį“ su visomis jos įvairovės formomis – izoliuoti, apriboti ar „nušluoti“ nuo žmogaus kelio...