Arboristika

Arboristika [lot. arbor - medis] - savaime augančių ar introdukuotų sumedėjusių antropogeninio kraštovaizdžio augalų (medžių, krūmų, palmių, lianų) ir jų aplinkos (augaviečių, buveinių) priežiūra, globa.

Arboristika – mokslo (teorinės, tiriamosios) ir jo taikomosios (praktinės) veiklų, siekiant užtikrinti sumedėjusių augalų gerovę ir apsaugą, taikant želdinių ir jų aplinkos priežiūros (puoselėjimo) priemones, visuma.

Pagrindinis dėmesys skiriamas ne miško arboriflorai (sumedėjusiems augalams), o mūsų aplinkos - miestų, gyvenviečių, sodybų ir vienokiu ar kitokiu būdu žmogaus paveikto ar veikiamo kraštovaizdžio - želdiniams.

Arboristikos disciplina kaip tarpdisciplinine veikla siekiama koreguoti sumedėjusių augalų augimą, išlaikant jų biologinį gyvybingumą ekologijos, kraštovaizdžio kontekste. Ši nauja mūsuose taikomojo mokslo disciplina reikalauja itin daug biologinių ir kitų dalykų išmanymo bei yra labai priklausoma nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato faktorių, lemiančių galutinius sprendimus.

Arboristikos terminas Lietuvos Respublikos Terminų banko aprobuotas (http://terminai.vlkk.lt/paieska?search=arboristika) - tai Sumedėjusių augalų ir jų augaviečių projektavimas, sodinimas, priežiūra ir globa.
Šaltinis: Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo Nr. X-1241 pakeitimo įstatymo projektas

Plačiąja prasme arboristika - 

- tai sumedėjusių augalų antropogenizuotoje (urbanizuotoje) aplinkoje gerovės ir apsaugos užtikrinimas;
- tai sumedėjusių augalų teisių apsauga (gynimas) ir propagavimas.

Arboristiniai objektai pagal priežiūros prioritetą skirstytini į dvi grupes:
• Sumedėję augalai, kurie prižiūrimi pirmenybę teikiant visuomenės poreikiams (dauguma medžių ir jų grupių) - puosėlėjančioji arboristika;
• Itin reikšmingi sumedėję augalai (gamtos paminklai, medžiai senoliai, veteranai ir pan.), kurie prižiūrimi pirmenybę teikiant augalo poreikiams - išsaugančioji arba paliatyvoji arboristika;

Sąlyginai galima išskirti žemutinę (globos darbai dirvos paviršiuje, dirvoje, suaugusio žmogaus pasiekiamame be specialios aukštalipio įrangos aukštyje ir pan.) bei aukštuminę (aukštalipio darbai) arboristikas.

Miško bendrijos dažniausiai nėra arboristikos subjektai.

Arboristikos kaip praktinės priežiūros, globos metodų ir technologijų pritaikymą ir evoliuciją pastūmėjo medžio fiziologijos, medienos patologijos ir įvairių biocheminių procesų supratimas. Arboristika kaip disciplina vystytis pradėjo maždaug nuo XX amžiaus pradžios. 1924 metais metais pasaulinės arboristų visuomenės dėka buvo įkurta Tarptautinė arboristų draugija (International Society of Arboriculture – ISA), kuri sugebėjo įminti daug medžio prigimties mįslių, atrasti ir įdiegti naujų metodų ir technologijų medžio globoje. 

Pastarieji 40-imt ilgų ir nuoseklių tyrinėjimo metų parodė, kad medis susikuria specifines savigynos sistemas, kurios yra labai veiksmingos jam kovojant su infekcijomis po sužalojimų. Arboristikos teoretikas ir praktikas, modernios arboristikos „tėvas“, biologas ir augalų patologas dr. Alex Shigo (1930-2006) parodė kaip medis greitai prisitaiko prie pokyčių, kurie kelia grėsmę jo išlikimui. Jis paneigė tradicinį, laikytą neginčytinu medžio „užsikrėtimo“ ir medienos puvimo procesą, įrodydamas, kad medžiai turi ir naudoja gynybinę „atskyrimo“, o ne „gydymosi“ sistemą. 1984-aisiais Vokietijoje jis paskelbė „medžių chirurgijos“ pabaigą. Jo atrasta savigynos sistema - anatominis ir cheminis “barjeras” - buvo pavadinta CODIT (Compartmentalization Decay in the Trees). Tai - kertinis taškas arboristikoje, formuojantis ekologinį požiūrį į medžio būklę.

Kaip žinia, gyvūnai aktyviai ieško ėdesio, vandens ir pastogės. Jie juda, siekiant išvengti žalingos įtakos. Kai gyvūnas yra sužeistas ar užkrėstas, jo organizme prasideda procesų restauravimo ir atstatymo (gydymo) pradžia. Gyvūnai gydosi po sužeidimo.

Kai medis yra sužeistas ar užkrėstas, prasideda pažeidimo atribojimo (kompartmentalizacijos, atskyrimo, izoliavimo)  ribų formavimo procesas. Medis negali grąžinti ar atstatyti medienos, kuri yra sužeista ar infekuota. Šia prasme medis nesigydo. Medis, skirtingai nuo gyvūno, atskiria žaizdų infekcijas. Jo žaizda niekada nebus išgydyta, užkrėsta (infekuota) mediena, puvinys bus izoliuotas sienelėmis, barjeru, iš kurio formuosis kaliusas (callus). Susiformavusi drevė tampa „anatomine ir fiziologine norma“...  Nugenėtos, pažeistos ar nudžiuvusios šakos kelmas ilgiainiui apauga sava mediena, kaliusu ir tokiu būdu „uždaro“ žaizdą...

Kompartmentalizacija (CODIT) arba pažeidimo (puvinio) atskyrimas chemiškai pakitusia mediena yra medžio gynybos procesas po traumų, kai sudaroma riba (siena, užkarda) pasipriešinti infekcijos plitimui. Žaizda, pakenkimas visada išliks medienoje medžio viduje. Tokiu būdu kompartmentalizuotas barjeras taip pat apsaugo kitas gyvybiškai svarbias - vandens, oro perdavimo, energijos kaupimo, ir mechaninio tvirtumo - sistemas. Tam tikra prasme, ribos yra tarsi žievė medžio viduje arba, vaizdžiai tariant, "medis medyje".

Gyvūniniame organizme nuolat vyksta užprogramuotas ląstelių regreso (nykimo, mirimo) procesas. Negyvosios ląstelės yra atskiriamos ir pašalinamos. Kiti procesai atsinaujinančių (regeneruojančių) sistemų dėka formuoja naujas gyvas ląsteles tų vietoje, kurios mirė. Atsinaujinimas (regeneracija) reiškia naujų ląstelių atsiradimą senųjų vietose. Žaizdas užauga jungiamasis audinys, formuojasi randas.

Medyje gi funkcionuoja kitokia – generavimo - sistema. Generacija – tai procesas, kad naujos ląstelės formuojasi kitoje, naujoje vietoje. Medienos struktūrą sudaro griežtai sutvarkytos gyvų ir negyvų ląstelių jungtys. Kai kurių negyvų ląstelių funkcija yra skysčių transportas. Kitos negyvos ląstelės išlaiko mechaninį stotą ar rezervuoja vandenį. Skirtingai nuo gyvūno, kuris nuolat keičia negyvas ląsteles gyvomis,  medis įtraukia negyvas ląsteles į savo medienos struktūrą.

Medžiai gamtoje yra susiję vienas su kitu ir su daugeliu kitų šios bendrijos organizmų. „Draugystė“ užtikrina medžio ir jo bendrininkų, „gyventojų“ ilgalaikį išlikimą. Medis, net būdamas soliteriu, kaip atskira ekosistema sudaro sąlygas gyventi gausybei kitų organizmų. Tarp medžio ir įvairių organizmų užsimezga įvairūs simbiotiniai ryšiai. Mutualizmas, protokooperacija, komensalizmas, parazitizmas ir kitos sugyvenimo formos tampriai persipina medžio „valstybėje“... Medžiai jungiasi į grupes, grupės – į masyvus, pavienių subjektų ekosistemos – į objektų ekosistemas,  susiformuoja unikali ekosistema, apjungianti milijardų milijardus organizmų ir t.t.

Daugelio simbiontų  gyvenimas yra susijęs tik su viena medžio rūšimi arba tik su kuria nors šio medžio dalimi – lapais, šakomis arba šaknimis. Visuose lygiuose - nuo viršūnės iki dirvožemio paviršiaus bei jo gilesnių sluoksnių -  tarp savęs yra susijusių ir sąveikaujančių rūšių sistema.

Medis kitus gyvus organizmus veikia kur kas toliau, negu siekia jų pačių vainikai. Drėgmę jis ima iš visur, kur tik siekia jo šaknys. Drėgmė išsiskirsto po medienos audinius ir pagaliau didžiausia jos dalis per lapus išgaruoja į atmosferą. Vienas suaugęs medis per dieną išgarina į atmosferą šimtus litrų vandens. Tokiu būdu jis dalyvauja vandens apykaitos rate.

Dirvožemyje visuomet yra įvairiausių smulkių „gyvių“, kurie nukritusius lapus, šakas ir kitą „organiką“ paverčia humusu ir taip dalyvauja medžio maitinimo grandinėjė. Saprofitai tik ir laukia mirštančių medžio ar jo simbiontų dalių.

Miręs medis, stovintis ar gulintis, dar ilgai glaudžia daugybę organizmų, tame tarpe grybų, kerpių ir nariuotakojų, kurių dalis, būdama saprofitais, ardo medieną, minta pūvančiomis medžio dalimis, skaido organines medžiagas į junginius, tinkamus kitiems organizmams įsisavinti, ir tokiu būdu medienos likučiams padeda „grįžti“ į žemę. 

Medis tampa daugeliui organizmų būstu, maistu, energijos šaltiniu. Tik žmogui kai kurie organizmai neįtiko – žmogus juos paskelbė parazitais ir kenkėjais, žalojančiais augalą. O, ištikrųjų, gamtoje viskas surėdyta - medžio simbiontai neturi tikslo numarinti medį kaip savo globėją, jie tik be perstojo atlieka jiems pavestą,  labai svarbią ekologinę funkciją - padeda medžiui išgyventi, klestėti ir, galop, numirti ir „išnykti“, susilieti su „mineraliniu“ pasauliu...

Sąlyginai arboristiką galima suskirstyti į „primityviąją - mėgėjiškąją“ ir „profesionaliąją“. Kai kuriuos arboristinius metodus ir būdus naudoja kiekvienas mūsų sodininkas, taikydamas elementariąją įprastinę medelių priežiūrą ir globą. Tačiau susistemintą teorinių ir praktinių žinių discipliną, principus, metodikas, technologijas ir rekomendacijas gali pasiūlyti tik arboristika.

Arboristika – tai nevien paminklinių ar senolių medžių priežiūra. Arboristika prasiseda nuo „kąstuvo“, nuo sėklų brandinimo ir daiginimo. Teisingai „pradeti“ nuo sėklos (arba vegetatyviniu būdu padauginti) sodinuką arboristui reiškia „sėkmingą“ augalo gyvenimą. Todėl labai svarbi arboristikoje yra medžio sodinimo ir vėliau sekančios priežiūros reikšmė. Didelis dėmėsys skiriamas augalo aplinkai, augalo pamatų pamatui – jo didenybei „dirvožemiui“, jo kokybei.   

Arboristikoje atsisakyta mūsuose „pritapusių“ medžio chirurgijos metodų. Drevės ar kitus paviršiaus pažeidimai „gydomi“ tik išimtinais atvejais. Pirmenybė visuomet teikiama pažeistos dalies generavimui, nepažeidžiant vidinių augalo apsauginių barjerų funkcijų (neblokuojant, o stimuliuojant savigynos sistemą CODIT); stimuliuojama kaliuso gamyba. Cheminės priemonės naudojamos tik būtinais, išimtinais atvejais, kai estetiniai apdorojimo tikslai ir būdai yra svaresni už ekologinę medžio vertę (pastaraisiais metais cheminių priemonių galutinai atsisakyta). Arboristas stengsis sudaryti palankias sąlygas tinkama kryptimi augti kaliusui ir pašalinti ar bent pabloginti sąlygas puvinio, ligų atsiradimui ar plitimui. Drevės neplombuojamos, neužtaisomos, nebetonuojamos. Šakų genėjimas atliekamas taip, kad kaliuso žievei būtų kuo lengviau likusį „kelmą“ apauginti ir paslėpti žaizdą nuo išorės poveikio. Genėjimai nuo įprasto mūsuose meto atliekami augalo vegetacijos metu – tuo metu, kai augalas esti fiziologiškai gyvybingas. Šie principai, arboristams įrodžius savo teisumą, pagrindžiant jį ilgamete praktika, yra pripažinti daugelyje šalių, tačiau iki šiol šiek tiek neatitinka mūsų šalyje galiojančių teisės aktų bei vyraujančių tradicijų.

Taigi, arboristika itin daug dėmesio skiria gamtosaugai ir biologinės įvairovės išsaugojimui. Gera praktika laikoma mirusios medienos, saprofitinių buveinių (paprastai vabzdžiams ir grybams), sinoikijos (paukščiams ir žinduoliams), epifitinių (augalams, kerpėms), komensalizmo (augalams) formų išsaugojimą. Ne tik visuomenės, švietimu, bet ir praktinius darbus atliekančių asmenų mokymu arboristika bando kompensuoti tai, ką dezinformuota sanitarinė apsauga sodininkystėje, miškininkystėje, parkininkystėje, kraštovaizdžio architektūroje ir kitur daugiau nei 50 pastarųjų metų sugebėjo sunaikinti, kokią „gyvastį“ su visomis jos įvairovės formomis – izoliuoti, apriboti, pažaboti ar „nušluoti“ nuo žmogaus kelio...

Aplinkosauginė organinė arboristika atsisako nepagrįsto cheminių priemonių naudojimo ir destruktyvių invazinių priemonių, kurios žalotų medį ir kitas gamtos dalis.

Algis Davenis