Lietuvos arboristikos centras

Font Size

Cpanel
Straipsniai Aplinkotvarka Straipsniai Želdynų renovacija ir tvarkymas – dendrologiniai, architektūriniai ir gamtosauginiai aspektai

Aplinkotvarka

Želdynų renovacija ir tvarkymas – dendrologiniai, architektūriniai ir gamtosauginiai aspektai

Želdynų renovacija ir tvarkymas – dendrologiniai, architektūriniai ir gamtosauginiai aspektai

XXI a., o ir XX a. pabaigoje, tvarkant šalies parkus ir kitus dekoratyvinius želdynus, miestų ir miestelių viešąsias erdves bei archeologinio paveldo objektus iškilo gana daug problemų ir diskutuotinų klausimų, kuriuos sprendžiant, mūsų nuomone, ne visada buvo priimami teisingi sprendimai, dėl ko buvo patirti ir patiriami ir dabar gana dideli tiek materialiniai, tiek ir moraliniai nuostoliai, daugiau ar mažiau nukenčia  parkų ir kitų viešųjų erdvių estetinis vaizdas ir patrauklumas lankytojams. Apie daugelį straipsnyje paliestų klausimų ir problemų buvo kalbėta ir diskutuota ir anksčiau (dekoratyvinių želdynų augalų asortimento klausimai, želdinių pašalinimas nuo archeologinio paveldo objektų, bioįvairovės išsaugojimo klausimai…), bet atsakingos valstybinės institucijos į tai tinkamai nesureagavo ir, neretai, netgi priėmė prieštaringus ir šių problemų sprendimui žalingus sprendimus. Kadangi beveik visą gyvenimą teko laimė dirbti su šalies parkais, tai šios problemos tikrai nesvetimos ir, reaguojant į esamą situaciją, norėtųsi išsakyti ir savo nuomonę, kurią, beje, palaiko ir jai pritaria ir daugelis kolegų – žinomų gamtininkų, miškininkų ir mokslo darbuotojų. O norėčiau pradėti nuo parkų…

Parkų kūrimo ir renovacijos dendrologiniai aspektai. Aptariant šalies parkų (tiek senųjų, tiek tarpukario ir pokario metų) renovacijos dendrologinius aspektus reiktų turėti galvoje dvi gana specifines šio klausimo puses – parkų erdvinės struktūros atkūrimas ir buvusio egzotinių medžių ir krūmų rūšinio asortimento suformavimas. Daugumos šalies parkų erdvinę struktūrą formuoja tokios vietinės medžių rūšys, kaip mažalapė liepa, paprastasis klevas, karpotasis ir plaukuotasis beržai, paprastasis uosis, ąžuolas, paprastasis skroblas, juodalksnis, paprastoji eglė, paprastoji pušis. Taigi į šias rūšis reiktų orientuotis ir atkuriant parkų erdvinę struktūrą. Žinoma, visada, prieš imantis šio darbo kiekviename konkrečiame objekte, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokios rūšys auga parko medžių masyvuose ir grupėse. Būtent jos turėtų būti naudojamos ir atkuriamiems želdiniams. Naudojant gi kitas medžių rūšis, reiktų atsižvelgti į tai, kad jos būtų artimos savo architektūrinėmis ir dekoratyvinėmis savybėmis. Manytume, kad neteisinga yra neretai pasitaikanti nuomonė, kad, renovuojant parkus, reikia apsiriboti buvusio augalų asortimento atkūrimu ir naudoti tik tas augalų rūšis ir kultivarus (veisles), kurie buvo būdingi parko kūrimo laikmečiui, griežtai atmetant visą rūšinę įvairovę, kuri dekoratyviniuose želdynuose naudojama šiandien. Mūsų nuomone, parkų augalų rūšinis asortimentas, be abejonės, gali keistis, tačiau  tai daryti reikia labai apgalvotai ir atsargiai, išsaugant buvusią parko erdvinę struktūrą ir architektūrinį vaizdą. Gražus ir, manytume, sektinas to pavyzdys – Palangos Birutės parkas, kuris šiandien praktiškai funkcionuoja kaip Palangos miesto botanikos sodas, pasižymintis didele ne tik sumedėjusių, bet ir žolinių dekoratyvinių augalų įvairove, ir kartu nepraradęs savasties – ir šiandien čia jaučiama šio parko kūrėjo Eduardo Andre dvasia. Taigi, tokio likimo galima būtų palinkėti visiems šalies parkams.  Panašia linkme, dėka ilgamečio Lietuvos Dendrologų draugijos nario Adolfo Kišono pastangų, prižiūrimas ir tvarkomas Degaičių senasis parkas (Telšių raj.), kuriame šiandien jau auga apie 300 egzotinių sumedėjusių augalų rūšių ir formų. Beje, kalbant apie parkų dekoratyvinių medžių ir krūmų asortimentą ir jo įvairovę, visada reiktų prisiminti, kad būtent tai yra viena iš priežasčių, dėl ko mes aplamai parkuose lankomės, juos vertiname ir džiaugiamės. Čia kartu norėtųsi daugiau ar mažiau paprieštarauti ir kai kuriems mūsų šalies kraštovaizdžio architektams, siūlantiems šalies dekoratyviniuose želdynuose auginti tik vietines medžių ir krūmų rūšis ir vengti svetimžemių augalų. 

Palangos Birutės parkasPalangos Birutės parkas

Marijampolės Poezijos parkasMarijampolės Poezijos parkas

Būdingas paskutiniaisiais metais renovuotų ir renovuojamų pokario metų parkų ypatumas – gana ženklus jų introdukuotos dendrofloros papildymas įvairiomis, neretai gana retomis ir vertingomis, egzotinėmis medžių ir krūmų rūšimis bei kultivarais. Iš jų paminėtini dviskiautis ginkmedis (Ginkgo biloba L.), gelsvažiedis tulpmedis (Liriodendron tulipifera L.), rausvažiedis kaštonas (Aesculus x carnea Hayne), vakarinis ir klevalapis platanai (Platanus occidentalis L., Platanus x acerifolia (Ait.) Willd.), įvairūs rododendrų, Tunbergo raugerškio, įvairių lanksvų rūšių ir, ypač japoninės lanksvos, paprastojo sidabrakrūmio, įvairių kadagių, puskiparisių rūšių, vakarinės tujos ir kitų spygliuočių ir lapuočių augalų kultivarai. Taigi, atsižvelgiant į paskutiniaisiais metais įvykusius pasikeitimus, realiai šalies pokario metų parkų introdukuotai dendroflorai priklauso ne 285, kaip buvo konstatuota atlikus ankstesnius šių parkų tyrimus, bet apie 350 ar net 400 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių ir žemesnio rango augalų taksonų. Žinoma, naudojant tokią didelę augalų įvairovę, be abejonės, reikia gerai žinoti ir šių augalų ekologinius poreikius, architektūrines bei dekoratyvines savybes bei panaudojimo želdynuose galimybes.

Lentvario dvaro parkasLentvario dvaro parkas

Grūto parkasGrūto parkas

Parkų renovacijos architektūriniai aspektai. Vertinant mūsų parkus, ypač senuosius, kraštovaizdžio architektūros požiūriu, matomai, reiktų susitaikyti su ta mintimi, kad šalyje neturime tikrų geometrinio ar peizažinio plano stilistinių parkų, kuriais galima pasigrožėti Vakarų ir Pietų Europos šalyse – Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje… Išimtį čia, gal būt, sudaro tik Eduardo Andre palikimas – Palangos, Užutrakio, Trakų Vokės ir Lentvario dvarų parkai, kurie priskiriami prancūziškųjų peizažinių parkų kategorijai. Bet, nepaisant to, kiekvienas parkas turi tam tikrus, tik jam būdingus ypatumus ir savybes, kurios ir sudaro taip vadinamą parko „savastį“. Tai erdvinė struktūra bei ją formuojančios, masyvuose ir grupėse augančios medžių rūšys, retieji egzotiniai medžiai, būdingi parko infrastruktūros elementai (takų sistema, tvenkiniai, jų forma ir išsidėstymas, poilsio vietos ir t.t.). Taigi, renovuojant ir tvarkant vieną ar kitą parką, visa tai reikia ištirti, pajausti ir, be abejonės, išsaugoti ir atkurti. Ir bene svarbiausia čia turi būti parko erdvinė struktūra, kurią reikia maksimaliai stengtis atkurti ir suformuoti tokią, kokios buvo siekta parko pirminiame projekte, o, jeigu jo nėra, tai, kokia ji buvo pirminiuose, mums žinomuose, parko sprendimuose. Ne mažiau svarbu atkurti ir buvusius parko infrastruktūros elementus – takų ir tvenkinių sistemą, apžvalgos aikšteles, poilsio vietas, vakarinio apšvietimo šviestuvus, pavėsines, skulptūras. Gal būt čia tik nereikėtų siekti visiško tapatumo, bet viskas turi atitikti bendrą parko dvasią. Beje, pasitaiko atvėjų, kada „lazda gerokai perlenkiama“. Keistokai atrodo, kada parko ar sodybos teritorijos vakariniam apšvietimui kartais pasiūloma panaudoti deglus ar aliejinius bei žibalinius šviestuvus, kurie šiandien lankytojams gali sukelti ne tik nuostabą, bet ir įvairių nenumatytų ir, kartais, nemalonių nepatogumų.  Renovuojant parko infrastruktūros elementus, matomai, nereiktų pamiršti, kad mes visgi gyvename ne Viduramžių epochoje, o XXI a. ir esame pripratę prie tam tikrų savo laikmečio privalumų. Taigi minėtieji „archajiškieji“ parkų infrastruktūros elementai atskirose vietose galėtų būti naudojami tik išimties tvarka, bet, jokiu būdu, ne vyrauti visumoje.

Druskininkų Vijūnėlės upelio tvenkinio parkas pavasarįDruskininkų Vijūnėlės upelio tvenkinio parkas pavasarį

Druskininkų Gydyklų parkasDruskininkų Gydyklų parkas

Kalbant apie architektūrinius renovuojamų tarpukario ir pokario metų parkų aspektus, visų pirma norėtųsi paminėti jų infrastruktūros elementų rekonstrukciją ir renovaciją – takų, poilsio vietų, vakarinio apšvietimo sistemos, mažosios architektūros formų. Šiuo požiūriu daugelis pokario metų parkų  tarsi atgimė naujai, suspindėdami naujomis spalvomis, pasipuošdami naujais akcentais (skulptūromis, fontanais, gėlynais…), daugiau ar mažiau priderintais prie parkų vietos kraštovaizdžio ypatumų ir esamų  infrastruktūros elementų. Šiuo požiūriu ypač daug gerų žodžių nusipelno Marijampolės Poezijos parkas, Utenos Dauniškio, Vyžuonos ir Krašuonos parkai,  Druskininkų Druskonio ežero, Vijūnėlės upelio tvenkinio ir Gydyklų parkai, Tauragės Viktoro Kalvano, Birštono, Telšių ir Švenčionių miestų parkai, atnaujinti Utenos,  Alytaus ir Zarasų miestų skverai. Kai kuriuose tarpukario ir pokario metų parkuose gražiais akcentais tapo ir kai kurie nauji infrastruktūros elementai – apžvalgos ratas Zarasų miesto skvere šalia Zaraso ežero, aukščiausias šalyje pėsčiųjų tiltas per Nemuną Alytaus Kurorto parke, grojantys fontanai Druskininkų Gydyklų, Utenos Dauniškio ir kituose parkuose. Lankantis tarpukario ir pokario metų parkuose savotiška staigmena tapo gražiai renovuotas Ukmergės Piliakalnio parkas, kuriame jautriai susiliejo tiek istorinis (Ukmergės piliakalnis), tiek kraštovaizdinis – gamtinis paveldas. Tai puikus pavyzdys, kaip galėtų būti visuomenei pristatomi ir eksponuojami panašaus pobūdžio objektai, kurių mūsų šalyje turime tikrai nemažai. Taigi netolimoje ateityje galėtų atsirasti atskira kategorija želdynų, sudarančių patrauklų foną mūsų istoriniam – archeologiniam paveldui. Šiai parkų kategorijai galėtų būti priskirti ir Birštono Vytauto bei Tytuvėnų Bridvaišio ežero parkai. Tik ir čia neapseita be bėdų… Matomai, vadovaujantis kažkada gana skubotai ir neapgalvotai priimtomis mūsų archeologinio paveldo tvarkymo ir priežiūros direktyvomis, dauguma mūsų piliakalnių buvo beveik visiškai „nuplikinti“, iškertant ar kitaip pašalinant jų šlaitus tvirtinusią augaliją (medžius ir krūmus). Šių neapgalvotų ir beatodairiškai įgyvendintų priemonių liūdnus rezultatus dabar akivaizdžiai matome žvelgdami į Gedimino kalno šlaitus Vilniuje. Panašių bėdų nereikės ilgai laukti ir jau atsiranda ir dabar ir kituose šalies archeologinio paveldo objektuose. Beje, tokios bėdos gali ištikti ir jau minėtą Ukmergės piliakalnio parką. Liūdina ir tai, kad šiandien atsakingiems asmenims trūksta pilietinės drąsos šias klaidas pripažinti ir skubama kaltinti „gruntinius vandenis“ ir kitus geologinius – dirvožeminius procesus.

Druskininkų Gydyklų parkasDruskininkų Gydyklų parkas

Druskininkų Druskonio ežero parkasDruskininkų Druskonio ežero parkas

Kitu gi ir labai įdomiu aspektu pasižymi Pasvalio Smegduobių parkas, kurio pagrindinis akcentas – būdingos šiam kraštui karstinės įgriuvos. Malonu ir tai, kad daugelyje dekoratyvinių želdynų pomėgius atitinkantį užsiėmimą gali surasti tiek suaugę, tiek vaikai. Vaikams įrengiamos įvairios žaidimų bei riedlentininkų aikštelės, sūpuoklės, suaugusiems – tinklinio, krepšinio, mini golfo aikštelės, lauko stalo teniso ir netgi lauko šaškių ir šachmatų stalai (Birštono centro, Druskininkų Vijūnėlės upelio tvenkinio, Tauragės Jūros parkai).

Reiktų pažymėti ir dar vieną šiandieninių šalies parkų architektūrinį ypatumą – daugelį jų puošia įvairios, kartais gana aukštos meninės vertės,  skulptūros ar netgi jų ekspozicijos bei kitokio pobūdžio tautodailininkų darbai – Panevėžio Senvagės parkas, Klaipėdos Martyno Mažvydo skulptūrų parkas, Rokiškio Liongino Šepkos, Vilniaus Pasakų, Kupiškio Kupos slėnio, Pakruojo miesto, Lukšių miestelio, Molėtų skulptūrų  ir Žalgirio (Kauno raj.) parkai. Kaip unikalų ne tik mūsų šalyje, bet ir visoje postsovietinėje erdvėje panašaus pobūdžio želdyną reiktų paminėti Grūto sovietinių skulptūrų parką šalia Druskininkų. Nemaža dalis šiame parke eksponuojamų skulptūrų, nepaisant jų sovietiniam laikotarpiui būdingo atspalvio, yra aukštos meninės vertės. Tiek kraštovaizdžio architektūros, tiek ir meniniu požiūriu labai įdomus ir patrauklus Europos parkas šalia Vilniaus.

Gedimino kalnasGedimino kalnas

Žinoma, tvarkant ir renovuojant parkų infrastruktūros elementus, neišvengiama ir klaidų. Dažniausiai jos sietinos su vietų parinkimu atskiriems parkų infrastruktūros elementams arba šių elementų neatitikimu parkų ir gretimų teritorijų kraštovaizdžio ypatumams. Kaip pavyzdį, galima pateikti puikiai sutvarkyto Marijampolės Poezijos parko Jevonio upelio krantų išgrindimą lauko akmenimis. Tai puikiai derėtų kaimo kraštovaizdyje, bet šiek tiek oponuoja šalia esančio miesto aplinkai ir šio parko architektūriniam – kraštovaizdiniam fonui. Žinoma, tai anaiptol nemenkina bendrojo šio parko vaizdo. Galima pasakyti ir daugiau – šiandieninis Marijampolės Poezijos parkas – puikus pavyzdys kaip turėtų būti renovuojami ir panaudojami visuomenės poreikiams šalies pokario metų parkai. Lankantis šio laikmečio parkuose negalima nepastebėti ir dar vieno į akis krintančio aspekto – tai pernelyg jau didelio susižavėjimo tautodailininkų ir, ypač, medžio drožėjų darbais, nemaža dalis kurių – gana žemos meninės vertės. Tačiau, nepaisant pasitaikančių nesklandumų ir klaidų, šiandieninės tarpukario ir pokario metų parkų tvarkymo tendencijos ir kryptys džiugina ir nuteikia optimistiškai.

Degaičių dvaro parkasDegaičių dvaro parkas

Birštono Vytauto parkasBirštono Vytauto parkas

Gamtosauginiai parkų (želdynų) kūrimo ir renovacijos aspektai. Čia norėtųsi šiek tiek pakalbėti ne apie bendruosius gamtosaugos ir paveldosaugos reikalavimus ir principus, kurie taikomi ir kurių reikia prisilaikyti renovuojant ir tvarkant mūsų želdynus ir ypač istorinius parkus (tai darbus atliekantys dendrologai ir kraštovaizdžio architektai dažniausiai puikiai žino), bet apie tai, kas šiuose reikalavimuose  neaptarta bei nenumatyta ir paliekama laisvai improvizacijai, bet, kaip ne keista, būtent tai neretai tampa stabdžiu, atliekant dekoratyvinių želdynų renovacijos ir kūrimo darbus ir gerokai apkartina nuotaiką. O bėdų ir spragų čia tikrai yra. Visų pirma stebina tai, kad Aplinkos apsaugos įstatyme iki šiol į parką ar bet kurį kitą dekoratyvinį želdyną žiūrima kaip į eilinį mišką ar laukų bei vandens apsauginius želdinius. Tai reiškia, kad mūsų gamtosaugos sistema neretai paprasčiausiai ignoruoja kraštovaizdžio architektūros principus, kuriais vadovaujamasi tvarkant ir prižiūrint dekoratyvinius želdynus ir lig šiol sėkmingai renka baudas ir papildo valstybės biudžetą už „pažeidimus“, kurie kraštovaizdžio architekto ir dendrologo akimis yra neišvengiami ir būtini kuriant ir tvarkant dekoratyvinius želdynus ir, ypač, parkus. Jų atsisakyti – reiškia ignoruoti pagrindinius kraštovaizdžio architektūros principus ir nuostatas. O kalba eina, atrodytų, apie elementarius dalykus – mažesnio ar didesnio slenksčio įrengimą per parką tekančiame upelyje, tvenkinio ar tako įrengimą šalia upelio ir t.t… Kraštovaizdžio architektas ir netgi eilinis žmogus čia mato grožį, galimybę pasigėrėti tvenkinio paviršiaus vandens veidrodžio efektais, pasiklausyti per slenkstį tekančio vandens čiurlenimo, o gamtosaugininkai – grubų įstatymo pažeidimą, lyg tai būtų ne parke, o viduryje tamsaus miško ar ūkininko laukuose.  Taip, sakykime, dabar veikiančiame Aplinkos apsaugos įstatyme tie dalykai dėl kažkieno kaltės ar aplaidumo  iki šiol deramai neaptarti. Bet juk įstatymus taiko ne robotai, o žmonės, kurie tai turi daryti ne mechaniškai, o protingai, kūrybiškai, ir, reikalui esant, matyti toliau ir giliau, negu tai daro neretai netobulas įstatymas. Deja, mūsų gamtosaugos sistemoje tokių žmonių labai nedaug ir, vertinant visumoje, šio įstatymo taikymo visų aspektų jie įtakoti negali. Taigi dažniausiai viršų ima uolūs ir beatodairiški įstatymo vykdytojai. Įdomu tai, kad net ir jie mato šiandien veikiančio įstatymo spragas, bet lieka jam paklusnūs, paprasčiausiai norėdami „apsidrausti,“ o, jei išsireikšti aiškiau – saugodami savo „kėdes“.   Dar didesnę nuostabą ir pasipiktinimą kelia tai, kokiais principais savo darbe vadovaujasi kai kurie regioninių departamentų darbuotojai… Pasirodo, čia neretai net nesistengiama ieškoti pažeidimų ar pažeidėjų, bet, paprasčiausiai, dirbama „pagal skundus“. Taigi, kaip rodo gana skaudi ir mūsų  patirtis, gamtosaugininkai neretai tampa paprasčiausiu susidorojimo įrankiu nesąžiningo ir negarbingo „skundiko“ rankose. Skaudina ir tai, kad kartais net nesistengiama išsiaiškinti esmės, o baudžiama vien dėl to, kad minėtasis „skundikas“ nurimtų.

Norėtųsi čia kartu paminėti ir kitą bėdą, su kuria šiandien jau neretai susiduria senųjų dvarų parkų bei viešųjų erdvių tvarkytojai ir savininkai. Paskutiniuoju metu labai jau žavimasi ir rūpinamasi  bioįvairovės išsaugojimu ir tai daroma taip beatodairiškai ir , sakyčiau, nemokšiškai, kad net nežinai, ar juoktis , ar lieti ašaras. Kaip pavyzdį galima paminėti tokius reprezentacinius šalies dvarų parkus, kaip Užutrakio (Trakų savivaldybė), Verkių (Vilnius) ir kai kuriuos kitus. Pasirodo, kad atskirose reprezentacinėse (tai norėčiau pabrėžti) šių parkų erdvėse vejos retai šienaujamos arba netgi visai nešienaujamos dėl to, kad čia, vienu ar kitu aspektu, saugoma bioįvairovė. Taigi, savaime peršasi mintis, kad senuosius dvarų parkus iš kraštovaizdžio architektūros meno kūrinių norima paversti bioįvairovės saugyklomis ir tai daro, atrodytų, išsilavinę žmonės. Jiems norėtųsi priminti, kad daugelyje senųjų parkų ta bioįvairovė ir atsirado vien dėl to, kad ilgą laiką mes juos buvome apleidę ir palikę likimo valiai. Be to, visi mes einame į parkus ne „bioįvairovės“ pasižiūrėti, o pasidžiaugti parku, kaip išpuoselėtu ir gerai prižiūrimu kraštovaizdžio architektūros meno kūriniu, pamatyti egzotiškus ir retai pas mus sutinkamus medžius bei kitus augalus. Su panašia motyvacija pradėtos tvarkyti ir kai kurių šalies miestų viešosios erdvės. Kaip nekeista, ypač ši tendencija išryškėjo sostinėje Vilniuje, kur viešosios erdvės turėtų būti ypatingai patrauklios ir tvarkingos. Dabar gi čia veši vos ne iki 1 m aukščio“žydinčios vejos“, kuriose tiesiog klesti „bioįvairovė“, tame tarpe … ir erkės… Žiūrint į tokias „vejas“, nenoromis prisiminiau įvairių Vakarų Europos šalių parkuose vasarą matytus vaizdus ir išpuoselėtose, tvarkingai prižiūrimose vejose tiesiog masiškai poilsiaujančius žmones… Tiesiog įdomu, kaip tai atrodytų šiandieniniuose mūsų parkuose ir kitose viešosiose erdvėse? Matomai, kad kiekvienas besiilsintis turėtų savo individualų guolį, kaip gorilos Afrikos miškuose?.. Taigi… labai norėtųsi, kad ir šiuose klausimuose būtų vadovaujamasi blaiviu protu ir bendražmogiškomis vertybėmis, kurių vis labiau pasigendame mūsų gyvenime.

Dr. Laimutis Januškevičius

Šaltinis: www.dendrologai.lt

Copyright © 2024 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.