Gamtinė įvairovė

Baltojo gandro populiarumas – nuo užkeikto dvasininko iki vyndarystės simbolio

Ar Lietuvą galima pavadinti paukščius mylinčių žmonių šalimi? Aš manau, kad taip. Ir tą meilę išreiškiame taip, kaip kiekvienas suprantame ir galime: vieni spustelėjus šaltukui lesina žiemoti likusius paukščius, kiti pavasarį sugrįžtančius sparnuočius pasitinka iškeldami inkilus ir džiaugiasi juose apsigyvenusiais paukščiais ir išsiritusiais jaunikliais. Ir ne veltui pavasario kalendoriuje tiek daug su paukščiais susijusių minėtinų datų: vasario 24 dieną minime Vieversio (vyturio) dieną, kovo 4 d. - Kovarnių dieną, kovo 10 d. - 40-ies paukščių dieną, kovo 19 d. - Pempės dieną, kovo 20 d. - Paukščių sugrįžimo dieną, kovo 25 d. - Gandrų sugrįžimo dieną (Bloviešiai), Balandžio 1 d. - Pasaulinę paukščių dieną, gegužės 1 d. - Gegutės dieną ir t.t. O štai nevyriausybinė gyvūnų apsaugos organizacija „Born Free USA” sausio 5 dieną visus gamtai neabejingus žmones kviečia paminėti Nacionalinio paukščio dieną.

Baltasis gandras - ne tik Lietuvos nacionalinis paukštis

1960-ųjų metų gegužės mėnesį Japonijos sostinėje Tokijuje vykusios XII Tarptautinės paukščių apsaugos tarybos (dabar - BirdLife International) konferencijoje buvo priimtas nutarimas pasiūlyti, kad kiekviena šalis išsirinktų nacionalinį paukštį ir naudotų jį gamtos apsaugos populiarinimo tikslais. Daug valstybių pritarė šiai idėjai ir gana greitai išsirinko savo šalių nacionalinius simbolius. Vienos iš pirmųjų savo nacionalinius paukščius užregistravo 23 šalys: Austrija - didįjį baltąjį garnį, Belgija - pelėsakalį, Didžioji Britanija - liepsnelę, Vokietija - baltąjį gandrą, Latvija - baltąją kielę, Švedija - juodąjį strazdą, JAV - baltagalvį jūrinį erelį, PAR - mėlyngurklę ir t.t. Vėliau šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos pasaulio šalys. Kai kurios iš jų pasirinko tas pačias paukščių rūšis, kaip ir kitos šalys, nes kiekviena šalis turi teisę išsirinkti tą paukštį, kuris yra populiariausias ir labiausiai susijęs su tos šalies kultūriniu gyvenimu. Taip vienu iš populiariausių paukščių tapo kondoras, kurį pasirinko Čilė, Ekvadoras, Bolivija ir Kolumbija, o Europoje ir Azijoje - baltasis gandras. Jį šalį reprezentuojančiu paukščiu pasirinko Vokietija, Armėnija ir Lietuva.

Dievas pavedė sunaikinti šliužus

Tokį baltojo gandro populiarumą lėmė tai, kad šis paukštis nuo seno laikomas nepaprastu paukščiu, kurio elgsena kartais primena žmogaus elgesį, todėl įvairių kraštų mitologijoje teigiama, kad gandrai kadaise žmonėmis buvę. Pasak arabų, šis paukštis kadaise buvęs marabu, tai yra dvasininku, tarnaujančiu mečetėje ir kapinių koplyčioje, ir visagalis jį gandru pavertęs dėl kažkokių nuodėmių (tiesa, ne visai tokiu kaip mūsiškis baltasis gandras, bet tolimu jo giminaičiu). Ir dar dabar, kai gandras atsistoja ant vienos kojos ir sukleketuoja, arabai tvirtina, kad tai marabu meldžiasi.
Lietuvoje taip pat buvo manoma, kad baltasis gandras kažkada žmogumi, kurio vardas Stonelis, buvo. Kai Dievas sukūrė pasaulį ir pamatė, kad per daug žemėje priviso gyvačių ir kitų žmonėms nemalonių šliužų, pačius bjauriausius sukišo į maišą, pasikvietė Stonelį, ir liepė jam tą maišą paskandinti ežere, tik griežtai uždraudė pažvelgti vidun. Tačiau smalsuolis Stonelis nepaklausė ir atrišo maišą, ir išleido laisvėn visas gyvates. Dievas supyko, čiupo nuodėgulį, plojo Stoneliui per strėnas ir, pavertęs jį gandru, liepė surinkti išleistas gyvates. Todėl, pasak legendos, dar ir dabar gandras jas teberenka, o tos juodos plunksnos prie uodegos primena Dievo rūstybę ir jo nuodėgulį.
Lietuvių legendos apie gandrą byloja ne tik kaip apie Dievo rūstybę užsitraukusį paukštį, bet kaip ir apie šventųjų siųstą pranašą. Kovo 4-ąją Lietuvoje yra minima Šv. Kazimiero - Lietuvos globėjo diena. 1604 metais popiežius Klemensas VIII Lietuvos kunigaikščių Gediminaičių dinastijos karalaitį Kazimierą paskelbė šventuoju ir atsiuntė tai patvirtinančią bulę bei šv. Kazimiero garbei pašvęstą vėliavą. Kanonizacijos (paskelbimo šventuoju) iškilmės buvo numatytos Vilniuje 1604 metų gegužės 10 d. Jų metu šv. Stepono bažnyčioje saugoma bulė ir vėliava iškilmingos procesijos metu turėjo būti pernešta į Katedrą. Kanonizacijos dieną Šv. Kazimiero garbei pašvęstą vėliavą nešė didysis Lietuvos kancleris Leonas Sapiega, o jam talkino du diakonai. Kai procesija išėjo iš šv. Stepono bažnyčios ir pamažu judėjo Rūdininkų gatve, virš miesto giedroj dangaus mėlynėj pasirodė vos pastebimas mažytis taškelis. Jis vis artėjo, didėjo ir greitai visi procesijos dalyviai pamatė atskrendantį gandrą. Po keliolikos minučių gandras atsidūrė ties procesijos dalyvių galvomis ir, nepaisydamas varpų gaudesio, žmonių šurmulio bei patrankų salvių, priskrido prie šv. Kazimiero vėliavos ir ant jos atsitūpė. Čia jis patupėjo kelias minutes ir pakilęs nuskrido pirma procesijos, tartum kelią rodydamas. Šį neįprastą gandro elgesį tuomet taip aiškino: tai - šv. Kazimiero pasiuntinys. Kadangi gandrui dievas pavedė surinkti ir sunaikinti visokius šliužus bei kitus bjaurius padarus, jo pasirodymas tą iškilmingą valandą reiškia, kad su šv. Kazimiero globa pavyks išsivaduoti iš įvairių negandų, atsikratyti erezijų ir Lietuva vėl atsigaus.

Praneša apie nelaimes

Tačiau legendos tvirtina, kad šie paukščiai ne tik geras naujienas pranašauja. Tikėta, kad jei gandras palikdavo lizdą, tai būdavo labai blogas ženklas, pranašaujantis nelaimę, kurią neva tie paukščiai intuityviai nujaučia. Tą labai savotiškai patvirtina legenda apie hunų vadą Atilą, dar vadinamą Dievo rykšte. Šis barbaras užpuolęs Italiją ir 452 m. apgulęs Akvilėją, negalėjo jos įveikti ir jau ruošėsi atsitraukti su nuvargusia kariuomene, bet staiga pastebėjo, kad gandrai labai keistai elgiasi. Paukščiai, įsikūrę ant namų stogų, nešė iš ten į laukus savo gandriukus. Atila sušaukė kariuomenės vadus ir tarė: „Pažvelkite! Tie paukščiai, nujaučiantys ateitį, apleidžia miestą, kuris netrukus pražus, ir namus, kurie netrukus bus sugriauti…” Hunai puolė su nauja energija ir užėmė Akvilėją.

Vokietijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Lenkijoje ir dar kai kuriose kitose šalyse blogu ženklu buvo laikoma, jei gandrai negrįžta į lizdą ar grįžę jį pradeda taisyti, o vėliau palieka - tai galėjo pranašauti gaisrą ar ligas. Žmonės tikėjo, kad gandrai gali perspėti apie artėjančią nelaimę - prieš gaisrą jie pradeda nerimauti, triukšmauti, iš lizdo neša jauniklius ar net visą lizdą perkelia į kitą vietą. Taip pat buvo tikima, kad gandrai gali ir apsaugoti nuo gaisro - viduramžių Europos gyventojai manė, jog gandrai nuo gaisro gelbėja gana praktišku būdu - pasirodžius liepsnoms, snapuose neša vandenį ir pila jį ant lizdo bei stogo.

Rūpinimosi tėvais, vyndarystės, laimės simbolis

Visiems gerai žinomas iš amžių glūdumos atkeliavęs tikėjimas, kad baltieji gandrai neša vaikus. Nors dabar tuo beveik niekas netiki, gandrą, snape nešantį suvystytą kūdikį, labai dažnai galima išvysti vestuvėse kaip visiems savaime suprantamą užuominą. Šveicarijos kaimuose gyvuoja tradicija tą dieną, kai šeimoje gimsta kūdikis, virš namo iškelti vėliavą su naujagimį laikančiu gandru. Senovės Graikijoje gandras buvo laikomas graikų dievybės Heros (romėnų - Junonos), globojančios kūdikius žindančias motinas, paukščiu.

Sofoklio laikais Graikijoje gandrai simbolizavo rūpinimąsi tėvais. Buvo tikima, kad kai seni paukščiai tampa silpnais ir iškritusios plunksnos jau neatauga, jauni paukščiai išpeša savo plunksnas ir jomis pakeičia tėvų iškritusias plunksnas. Nors šis tikėjimas daugiau ar mažiau paplitęs ir kai kuriose kitose Europos tautose, tačiau Aristotelis tokius pasakojimus vadino paprasčiausiais plepalais.

Šventu paukščiu baltasis gandras laikomas Armėnijoje - čia jis laukų sergėtojas, o du gandrai simbolizuoja saulę. Armėnų mituose šis paukštis yra vienos svarbiausių dievybių - mirštančio ir atgimstančio bei taip metų ciklą simbolizuojančio dievo Aros Gražiojo (Ara Geghetsik) - pasiuntinys, kurio pasirodymas pavasarį pranašauja greitai prasidėsiančią šilumą.

Moldavijoje baltasis gandras yra vynuogininkystės ir vyndarystės simbolis, todėl čia dažnai galima pamatyti šio paukščio su vynuogės keke snape atvaizdą. Pasak padavimo, osmanų pėstininkams janyčarams apgulus Gorodeštos (Gorodesty) pilį, jos gynėjai narsiai ir atkakliai gynėsi, tačiau jėgos silpo, baigėsi maistas ir vanduo. Priešai, nujausdami greitą pergalę, pradėjo džiūgauti, tačiau netikėtai vėjo gūsis privertė juos palenkti galvas. Vėjo gūsį sukėlė šimtai gandrų, kurie suskrido į apgultą tvirtovę ir kiekvienas snape atnešė po kekę vynuogių. Taip tvirtovės gynėjai buvo išgelbėti nuo bado ir troškulio, o atgavę jėgas puolė ir įveikė janyčarus. Labai panaši legenda gyvuoja ir Ukrainoje - čia gandrai vynuogių atnešė totorių į belangę uždarytiems Zaporožės kazokams.

Gandrus labai gerbia ir musulmonai. Arabai tiki, kad šiais paukščiais pavirsta sielos tų musulmonų, kurie per visą savo gyvenimą nė karto neaplankė pranašo Mohamedo kapo. Dėl to po mirties jie, pasivertę gandrais, tai daro kiekvienais metais, o kas nužudo šį paukštį - tampa žmogžudžiu. Arabų kalba gandro pavadinimas ir reiškia „gandras piligrimas”.

Vokiečių, slavų ir Pabaltijo tautose baltasis gandras nuo seno yra laikomas likimo paukščiu, laimės ir gerovės pranašu. Yra tikima, kad jei sodybos kieme apsigyvens gandras, tuomet šeimininkų šeimą aplankys laimė ir santarvė, baigsis tarpusavio ginčai, ligos aplenks vaikus, ūkininkų laukia geras derlius, o lizdo apylinkių soduose gerai derės vaisiai. O tą, kuris išardys paukščio lizdą ar pakels ranką prieš patį paukštį, visą gyvenimą persekios nesėkmės. Už išardytą lizdą gali ir patys paukščiai atkeršyti - atnešę rusenantį pagalį gali padegti namą ar į kiemą prinešti gyvačių.

Saugo nuo žaibo ir pranašauja orą

Turkijoje tikima, kad gandralizdis namą apsaugo nuo žaibo, nes čia ir kai kuriose kitose šalyse gandras laikomas griaustinio dievo paukščiu ir tikima, kad jis netrenks į savo pasiuntinį. Voluinėje per audrą netgi patardavo slėptis po medžiu su gandralizdžiu. Kitose šalyse buvo tikima ir atvirkščiai - kai kuriose Rytų Vokietijos vietovėse tvirtindavo, kad būtent gandralizdis ir pritraukia žaibą. Slavų tautose nuo žaibo buvo bandoma apsisaugoti lizdo pagrindui naudojant vadinamąjį griaustinio ženklą - ratą su šešiais stipinais arba ant stogų specialiai būdavo iškeliamas senas vežimo ratas. Yra manoma, kad pirminė iškeltų ratų paskirtis buvo atlikti žaibolaidžio funkciją, ir tik pastebėjus, kad paukščiai mielai ant jų apsigyvena, ratai buvo pradėti kelti kaip lizdų platformos.

Bene daugiausiai liaudies tikėjimų ir pranašysčių baltųjų gandrų elgesį sieja su orų prognoze. Vokietijoje ir Šveicarijoje teigiama, kad jei pavasarį gandras parskrenda švarut švarutėlis, reikia laukti sausos ir šiltos vasaros, o jei išsipurvinęs - vasara bus šalta ir lietinga. Vokietijoje valstiečiai manė, kad jei kovo mėnesį gandras dažnai kalena snapu, vadinasi, pavasaris bus šiltas, o vasara sausa ir karšta. Vokietijos vakaruose vėlyvas gandro parskridimas simbolizuoja blogus metus. Ukrainoje tikima, kad parskrisdamas gandras atneša šilumą, o išskrisdamas ją išsineša.

Daugelyje Europos šalių žmonės pranašauja, kad jei gandras pradėjo nerimauti - lauk blogo oro, o jei vakare dažnai kalena snapu - rytoj bus saulėta diena, jei paukštis laikosi netoli lizdo - artėja blogi orai. Pastebėta, kad prieš pakylant vėjui gandras ilgai suka ratus virš savo lizdo. Artėjant geriems orams, šie paukščiai maitinasi šienapjūtės vietose, o prieš blogus - laukuose.

Straipsnio ir nuotraukos autorius - Remigijus Karpuška.

Informacijos šaltinis: www.glis.lt