Mamologija
Didžioji miegapelė Glis glis L.
- Informacija
- Paskelbta: 2009 spalio 16
|
|
|
Didžioji miegapelė (R. Juškaičio nuotr.) |
Didžioji miegapelė (Glis glis L.) – Lietuvoje retas, saugomas, dėl ypatingo gyvenimo būdo nedaugelio matytas ir labai mielas žinduolis. Rūšis laikoma visaverčio lapuočių ar mišraus miško indikatoriumi, simbolizuoja nepažeistą ekologinę pusiausvyrą, gausią biologinę įvairovę ir subalansuotą gamtos išteklių naudojimą.
Išvaizda ir ypatybės
Didžioji miegapelė yra didžiausia iš visų pasaulyje gyvenančių 28 rūšių miegapelių. Kūno ilgis siekia 13-18 cm, uodegos – 12-15 cm, sveria 70-120 g. Jauniklių kailiukas pilkas, suaugusių – pilkas su rusvu atspalviu. Kūno apačia šviesi. Akis juosia tamsesnių plaukų žiedas. Dėl ilgos pūkuotos uodegos miegapelė truputį primena mažą voveraitę. Tai naktinis medžiuose gyvenantis žinduolis, prisitaikęs matyti prieblandoje ir vikriai laipioti šakomis, įmingantis daugiau nei pusei metų žiemos miegu ir galintis gyventi 7-8 metus.
|
|
|
Dūkštos slėnis - didžiųjų miegapelių buveinė (S. Pupininko nuotr.) |
Paplitimas
Didžioji miegapelė paplitusi didelėje Europos dalyje, kai kuriose pietvakarių Azijos šalyse.
Lietuva yra šiauriniame didžiosios miegapelės arealo pakraštyje. Mūsų ir kaimyninėse šalyse šis žinduolis retas ir saugomas. Piečiau didžioji miegapelė yra įprasta ir dažna rūšis, kai kur net daro žalą vaismedžių sodams ir miškininkystės ūkiui.
Šiuo metu Lietuvoje žinoma dešimt didžiosios miegapelės radimviečių. Dauguma jų yra šalia Nemuno, Neries, ar į juos įtekančių upių. Šios miegapelių gyvenamos vietos surastos palyginti neseniai, 1990-2008 metų laikotarpiu. Prieš tai, nuo 1936 m., buvo žinomos dvi radimvietės, bet jose didžiosios miegapelės jau išnykusios.
Buveinės
Lietuvoje didžiosios miegapelės gyvena brandžiuose mišriuose ir lapuočių miškuose su ąžuolais, liepomis ir gausiu lazdynų traku. Likusioje arealo dalyje šiai rūšiai labai svarbūs bukų, bukų-ąžuolų miškai.
Mityba
Didžiųjų miegapelių mityba keičiasi sezoniškai. Pavasarį, kai sunku surasti maistingesnio ėdesio, ėda pumpurus, lapus, žiedus, žievę, vabzdžius, paukščių kiaušinius ar jauniklius. Vasarą ir rudenį pagrindinis maistas – medžių ir krūmų vaisiai.
Lietuvoje svarbiausi miegapelių mitybai yra ąžuolų gilės ir lazdynų riešutai, o didžiojoje arealo dalyje – bukų riešutėliai. Šie labai kaloringi vaisiai dera antroje vasaros pusėje ir rudenį, miegapelėms itin svarbiu metu, kai auginami jaunikliai ir kaupiamos poodinės riebalų atsargos prieš žiemos miegą.
|
|
|
Miegapelių išgliaudėti riešutai. Rodyklėmis pažymėtos dantų žymės (V. Šiožinytės nuotr.) |
Aktyvumas, dauginimasis ir žiemojimas
Kadangi tai naktiniai žinduoliai, miegapelės aktyvios naktį, o dieną dažniausiai praleidžia drevėse, inkiluose ir kitose slėptuvėse, kur iš žalių medžio lapų ar iš paukščių lizdų medžiagos pasidaro pusiau atvirus lizdus. Juose atveda 4-8 jauniklius. Tačiau ne kasmet. Dauginimasis priklauso nuo svarbiausių mitybinių augalų – bukų, ąžuolų, lazdynų – derėjimo. Ar augalai derės, miegapelės sužino pavasarį paragavusios pumpurų. Prasto derliaus metais jos visai nesidaugina arba dauginasi mažiau populiacijos individų.
Lietuvoje didžiosios miegapelės užmiega rugsėjo pabaigoje, spalio mėnesį. Žiemoja įsirausiusios žemėje, po medžių šaknimis. Miego metu kūno temperatūra kinta priklausomai nuo aplinkos temperatūros, kvėpavimas sulėtėja, iki pabudimo antroje gegužės pusėje miegapelės netenka maždaug trečdalio svorio.
|
Didžiosios miegapelės išsiskiria savo pūkuota uodega (R. Juškaičio nuotr.) |
Taip susisukusios didžiosios miegapelės įminga žiemojimo vietose (R. Juškaičio nuotr.) |
|
Kas čia mane fotografuoja? (V. Balkūno nuotr.) |
Didžiosios miegapelės apsigyvena ir inkiluose (V. Šiožinytės nuotr.) |
Apsaugos būklė
Didžioji miegapelė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, 2(V) kategoriją, kaip pažeidžiama rūšis, kurios populiacijų skaičius ir individų gausumas jose sparčiai mažėja. Įtraukta į Lietuvoje Ypač saugomų rūšių sąrašą, taip pat į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos (Berno) konvencijos III priedą (Globojamų faunos rūšių sąrašas).
Didžiajai miegapelei, kaip Lietuvoje ypač saugomai rūšiai, turėtų būti parengtas ir įgyvendintas rūšies apsaugos planas, tačiau jis dar nepradėtas ruošti.
Radimviečių apsaugos būklę sunku vertinti. Beveik visos jos patenka į įvairias saugomas teritorijas, trijose radimvietėse įkurti būtent didžiųjų miegapelių apsaugai skirti draustiniai: Strošiūnų teriologinis, Gastilionių botaninis-zoologinis ir Semeniukų zoologinis. Bet faktai rodo, kad ir šiose teritorijose vykdomi kirtimai, netgi plyni.
Grėsmės
1. Miškų kirtimas. Šis veiksnys pagrindinis, keliantis grėsmę didžiųjų miegapelių buveinėms. Pagrindinio naudojimo kirtimų metu medynas kertamas plynai arba smarkiai išretinamas, pirmiausiai kertant brandžiausius, tinkamiausius miegapelių slėptuvėms medžius. Dėl retmių miegapelėms tampa sunku iš vieno medžio peršokti į kitą. Ugdymo kirtimų metu dažnai kertamas lazdynų trakas, labai svarbus miegapelių mitybai.
Miško darbai gali trikdyti miegapeles jauniklių auginimo metu, būti tiesiogine jauniklių žuvimo priežastimi. Žiemą miegapelės gali žūti dėl sunkiasvorės miško kirtimo technikos, kadangi žiemoja negiliai, vidutiniškai 30 cm gylyje.
2. Izoliacijos faktoriai. Tinkamų buveinių fragmentacija dėl miškų kirtimo, kelių tiesimo apsunkina arba visai sustabdo didžiųjų miegapelių plitimą, didina izoliuotų gyvūnų pažeidžiamumą, mažina genetinę įvairovę.
3. Plėšrūnai. Aktyviojo sezono metu pagrindiniai plėšrūnai – naktiniai plėšrieji paukščiai, kiaunės, žiemos miego metu – lapės ir šernai.
4. Nepalankios oro sąlygos. Šiuo metu stebimas ekstremalių orų reiškinių (sausros, liūtys, audros ir kt.) dažnėjimas. Tai daro neigiamą įtaką pagrindiniams didžiųjų miegapelių mitybiniams augalams ir lemia ne tokį sėkmingą miegapelių dauginimąsi.
Kitos miegapelių rūšys Lietuvoje
Be didžiosios miegapelės Lietuvoje yra dar trys miegapelių rūšys.
| Lazdyninė miegapelė (Muscardinus avellanarius). Kai kuriose Europos šalyse šiai rūšiai iškilusi grėsmė, ji įrašyta į Buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (Buveinių) direktyvos IV priedą (Bendrijai svarbios gyvūnų ir augalų rūšys, kurioms reikalinga griežta apsauga), įtraukta į Berno konvencijos III priedą. Tuo tarpu Lietuvoje, šiaurinėje arealo dalyje, lazdyninė miegapelė plačiai paplitusi, beveik visoje šalyje, nors populiacijos ir nėra gausios. Aptinkama mišriuose ir lapuočių medynuose. Iš lapų ir žolių suka rutulio formos lizdus, kurie dažniausiai būna tankiose krūmų ar medžių šakose, inkiluose. Miegapelės kailiukas gelsvai ar oranžiškai rudas, kūno apačia šviesesnė. | |
| (R. Juškaičio nuotr.) | |
| Miškinė miegapelė (Dryomys nitedula). Lietuva ir Latvija yra šios miegapelės arealo tolimiausios šiaurvakarinės dalys, todėl miškinė miegapelė čia natūraliai reta, mūsų šalyje įrašyta į raudonąją knygą, 3(R) kategoriją, Buveinių direktyvos IV ir Berno konvencijos III priedus. Žinomos dvi radimvietės Šakių ir Kaišiadorių rajonuose. Miškinės miegapelės kailiukas rudos spalvos su tamsiu poplaukiu, kūno apačia šviesi. Išvaizdos skiriamasis bruožas – nuo ūsų, per akį, iki pat ausies eina tamsių plaukų juosta. | |
| (R. Juškaičio nuotr.) | |
| Ąžuolinė miegapelė (Eliomys quercinus). Šiaurės ir Vidurio Europoje sparčiai nykstanti rūšis, įtraukta į Berno konvencijos III priedą. Lietuvoje laikoma išnykusia, įrašyta į raudonąją knygą, 0(Ex) kategoriją. Žinoma viena radimvietė Varėnos rajone, kur šios miegapelės stebėtos 1957-1959 metais. Ąžuolinė miegapelė, lyginant su kitų rūšių miegapelėmis, dažniau nusileidžia iš medžių ir bėgioja žeme. Mėgsta miškingas vietoves su uolėtu reljefu. Viršutinė kūno dalis rusva, apatinė – balta. Juodų plaukų ruoželis tęsiasi nuo ūsų, aplink akis, skruostu palei apatinį ausies kraštą ir išplatėjęs užsibaigia iškart už ausies. Uodegos galas – juodai baltas. | |
|
(S. Büchner nuotr.) |
Naujų didžiosios miegapelės radimviečių paieškos
Vis aptinkamos naujos didžiųjų miegapelių radimvietės ir paslaptingas šių žinduolių gyvenimo būdas leidžia manyti, jog Lietuvoje gali būti ir daugiau jų gyvenamų vietų.
Miegapelių paieškoms iškeliami „varnėniniai“ inkilai su 4,5 cm skersmens landa. Juose didžiosios miegapelės noriai apsigyvena, ypač jei medyne trūksta natūralių drevių. Į inkilą prineša medžio lapų arba panaudoja paukščio lizdo medžiagą ir pasidaro guolį. Sunešti lapai sudžiūsta, paprastai neprarasdami žalios spalvos. Ant guolio kraštų, inkilo kampuose, kartais ant stogelio būna pailgų, 8-12 mm ilgio, 3,5-4,5 mm storio juodų ar tamsios spalvos ekskrementų, kartais ištisomis krūvelėmis. Inkile gali būti ir miegapelių maitinimosi žymių – lazdyno riešutų kevalų ir gilių lukštų. Riešutus didžiosios miegapelės išgliaudo specifiškai – užkabina dantimis ir išlaužia dalį kevalo. Užkabinimo vietoje dažniausiai lieka dantų žymės. Taip išlaužytų riešutų galima rasti ne tik inkiluose, bet ir po lazdynais, senais drevėtais medžiais ar kitose vietose, kur miegapelės maitinasi ar lankosi slėptuvėse.
Lietuvos gamtos fondas kviečia prisidėti prie didžiųjų miegapelių paieškos – pranešti apie pastebėtus gyvūnus ar jų veiklos požymius. Rašykite, nuotraukas siųskite elektroniniu paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. , rastus miegapelėms būdingai išlaužytus riešutus galite siųsti adresu Algirdo g. 22-3, LT-03218, Vilnius.
Informacijos šaltiniai
