Ornitologija

Lesykla paukščiams - mūsų gerumo ženklas

Kiekvieną rudenį, regėdami artėjančią žiemą, keliame lesyklas, tą daryti skatiname ir kitus. Mes jau nediskutuojame apie poreikį lesinti paukščius, nes lesyklos seniai tapo įprastu reiškiniu. Abejojantiems tektų priminti, kad dalis žiemojančių ar sėsliai gyvenančių paukščių prie žmogaus būstų glaudėsi visada ir mokėjo pasinaudoti jo ūkyje esančiu lesalu. Kiti ilgainiui priprato, savotiškai „atrado“ naują maisto šaltinį. Kaip ir inkilų kėlimas, paukščių lesinimas žiemą dabar yra lyg maža kompensacija už gamtai padarytas skriaudas.

Lietuvoje paukščiai lesinami visai neseniai, maždaug 100 metų. Kaip tik tada Europos bei Šiaurės Amerikos žmonės pradėjo lesinti paukščius, kelti jiems inkilus bei kitokias lizdavietes. Lietuvoje jau pirmoje XX a. pusėje buvo žinomi gamtos bičiulių judėjimai, ypač profesoriaus T. Ivanausko iniciatyva organizuotos medelių sodinimo, inkilų kėlimo šventės. Jis vienas pirmųjų prabilo apie paukščių lesinimą, pats tai darė ir ragino tuo užsiimti visus.

Per paskutinius 50 metų didelius darbus telkiant Lietuvos žmones gyvūnų globai nuveikė ir „Mūsų girių“ bei „Mūsų gamtos“ žurnalai, periodika – gali būti, kad dėl šių informavimo priemonių įtakos lesyklą galėjai pamatyti beveik kiekvienoje kaimo sodyboje. Deja, tenka konstatuoti, kad šiandien tokio gyventojų aktyvumo nebėra. Ši aplinkybė verčia dar sykį kreiptis į visus, skatinti patiems lesinti paukščius ir gerais pavyzdžiais skatinti aplinkinius geriems darbams.

Taigi – kas ta lesykla paukščiams? Ar gali būti kokie nors jų gaminimo standartai, ar kaip nors nustatoma lesalo sudėtis? Tokie klausimai užduodami kasmet, todėl būtina teikti šią informaciją, skleisti teisingas idėjas.

Visų pirma nesvarbu, kokia lesykla įrengiama paukščiams – jeigu ji jų nebaido ir naudojamas tinkamas lesalas, sparnuočių visada bus daug. Lesykla statoma (tvirtinama, iškabinama) gerokai prieš žiemą, kad paukščiai ją atrastų ir priprastų. Daugelis tą daro spalio mėnesį ar lapkričio pradžioje, kad apie lesyklą susidarytų pastovi paukščių grupė, čia besilaikanti visą žiemą. Per žiemą lesinti paukščiai dažnai lieka perėti juos išsaugojusios lesyklos kaimynystėje.
Nėra kokios nors geriausios, patogiausios lesyklos konstrukcijos. Dažnai mes gaminame vadinamą „klasikinę“: namelį be šoninių sienų primenančią lesyklą, kuri patogi mums ir paukščiams. Žinoma, stogelis saugo maistą nuo sniego ir lietaus (ar atodrėkio), pro paaukštintus kraštus vėjas neišpusto lesalo. Tačiau reikėtų pastebėti, kad kai kurios paukščių rūšys į dengtas lesyklas skrenda nenoriai. Lesyklos gali būti daromos ne tik iš gamtinės medžiagos, lentelių ar stuobrių, bet ir iš pačių įvairiausių namų apyvokos daiktų.

Lesyklos tipą lemia ne tik turimos medžiagos, bet ir vieta, kurioje ji bus pritvirtinta, taip pat – paukščių rūšys, kurios potencialiai gali lankytis šioje vietoje.

Prie lango, turėklo, namo sienos tvirtinama lesykla turėtų būti lengva, deranti prie aplinkos, geriausiai medinė. Kieme, ypač uždarame, apsuptame medžių ar gyvatvorės, statoma didelė lesykla. Ji gali būti su stogeliu, tačiau puikiai tiks ir be stogo įrengta lesykla – paprasta, plokščia, su krašteliais. Iš jos gali tekti kasdien valyti sniegą, tačiau be to neapsieisime ir prižiūrėdami kitokias lesyklas. Atvira plati lesykla patraukli daugeliui paukščių, kuriems svetima uždara erdvė (pastogė): juodagalvei sniegenai, svilikui, čimčiakams, šiaurės kikiliams, geltonosioms startoms, svilikams.

Lesyklos gali būti pagamintos iš plastmasinio vamzdžio (ar butelio) – jos patraukliausios įprastoms uoksinėms rūšims ir nepasiekiamos kėkštui, riešutinei ir stambesniems geniams. Kai kas lesyklai panaudoja tuščią kartoninę pieno pakuotę, kuri nors ir nėra graži, tačiau savo funkciją atlieka. Svarbiausia – tokias trumpaamžes lesyklas surinkti atėjus pavasariui ar joms visiškai suirus žiemą.

Dabar galima nusipirkti įvairiausių serijinės gamybos lesyklų. Jos patogios, patvarios, tačiau tai – ne mūsų rankomis daryta paukščių globos priemonė.

Įprasta „klasikinė“ lesykla kalama iš bet kokios (pagal poreikį bei galimybes) medžiagos – lentučių, faneros, medžio tašelių. Jos pagrindas turi būti apkalamas krašteliu, kad lesalas neišbyrėtų žemėn. Lesyklos stogelis daromas nebūtinai nuolaidžiais kraštais ir tvirtinamas ant keleto ar vieno tvirto statinio. Stogelis gali būti šiek tie platesnis už lesyklos pagrindą, kad į vidų patektų kuo mažiau sniego, o atlydžio metu – lietaus. Jeigu į lesyklą per dažnai atskrenda varniniai paukščiai, lesyklos šonai gali būti apkalami horizontaliom lentelėm (tarpas tarp jų – 4–4,5 cm) arba tinklu su panašaus skersmens akimis. Jeigu suviliotas paukščių pulko prie jūsų lesyklos pradeda lankytis paukštvanagis, galite lesyklą perkelti prie labiausiai šakotų medžių, o jei neturite tokios galimybės, prie jos pririškite gudobelės ar erškėčio šakų šluotą. Tam tinka ir eglės šakos ar spyglius barstanti kalėdinė eglutė.

Galima lesyklą gaminti iš tuščiavidurio rąstelio – ji bus panaši į pusiau atvirą inkilą. Zylės, bukučiai, geniai greit supranta, kur galima rasti maisto, ir tokią lesyklą mielai lanko. Beje, iš tokio rąstelio galima pagaminti automatinę lesyklą, kuri gelbės tada, kai turėsite keletui dienų išvykti ir paukščių negalėsite palesinti kasdien. Jeigu kas nors paukščius lesinti planuoja miške, netoli žvėrių šėryklų, reikėtų galvoti tik apie tokias automatines lesyklas. Galima paukščių lesykla paversti ir medžio stuobrį – jo viršuje išduobti pagilinimą, kuriame bus pilamas lesalas.

Lesykloms puikiai tinka paguldytas ir stabiliai pritvirtintas stiklainis, pratrūkusiu šonu ąsotis, jau minėti plastmasiniai buteliai, tušti kokoso riešuto kevalai ir t.t. Visi šie daiktai kai kada gali derėti prie aplinkos, tačiau jiems taikytinas vienas reikalavimas: jie turi būti patogūs prižiūrėti (pilti maistą ir valyti) bei saugūs paukščiams. Į netvarkingai paruoštos lesyklos aštrias briaunas paukščiai gali susižaloti ar žūti įstrigę jos plyšiuose.

Jau žiemos pradžioje apie kiekvieną lesyklą susitelkia paukščių pulkas, kuris vilioja naujus paukščius. Dažnai čia pritampa ir netipiški mūsų kraštui žiemotojai – juodieji strazdai, liepsnelės, devynbalsės, šiauriniai kikiliai. Kuo didesnis, įvairesnis pulkas, tuo sunkiau tenkinti visų paukščių poreikius, todėl išradinga turi būti ne tik lesykla, bet ir lesalo įvairovė.

Turint sodą, didelį kiemą, gyvenant prie miško ar parko prasminga ne tik sukalti lesyklą, bet ir turėti paukščių lesinimo aikštelę. Jai parenkama atvira erdvi vieta. Čia nuvalomas bent 4 m² plotas ir jame pilamos pabiros, surinktos žolių sėklos, o žiemą šis lesalas paįvairinamas saulėgrąžomis. Paukščių aikštelėje ant stuobrelių pakabinama riebalų, nesūdytos mėsos, medžiotojai gali pakabinti nudirtą šerno kailį; jį mėsinėti – paukščių mėgiamas užsiėmimas. Tą mielai daro ir geniai, kėkštai, zylės, bukučiai.

Lesinimo aikštelėse mielai lankosi apie 20 rūšių paukščių, todėl turint laiko galima su jais susipažinti. Čia žiemą apsilankys kurapkos, nusileis šarkos. Aikštelėse paukščius dažnai puola paukštvanagiai, todėl jos kraštuose galima pastatyti eglutes, į sniegą įsmeigti eglės ar dygliuotų šakų. Kartais paukščius gali apsaugoti ir virš aikštelės pakabintas retas kaproninis tinklas.

Ne mažesnis pavojus paukščiams – katės, kurios prie tokių aikštelių gali tykoti lengvo grobio: lesantys išalkę paukščiai yra mažiau atsargūs ir pastabūs. Todėl kačių prie tokių lesinimo vietų (kaip, beje, ir prie visų lesyklų) neturi būti. Mes negalime vilioti paukščius tam, kad juos kažkas beprasmiškai naikintų.

Reikėtų dar sykį priminti, kokius lesalus galima naudoti. Geriausiai tinka daugelio augalų sėklų mišinys, kuriame yra smulkių kruopų, nešatruotų sorų, kanapių, saulėgrąžų, kitų įmanomų sėklų, gilių, riešutų. Paukščiai greitai „parodys“, kas jiems patinka, nes išrinks mėgstamiausias sėkleles. Paukščiams patinka su nesūdytais riebalais sumaišyti batono trupiniai ar smulkios kruopos. Nesušalusius jų gumulus galima kabinti rezginėlėse ar kitaip pritvirtinti prie šakų. Nesūdyti lašiniai, riebalai gali būti kabinami ir vieni. Šiandien siūloma pirkti jau pagaminto lesalo mišinių, todėl negalintys jo prasimanyti patys, gali naudoti ir tokį.

Lietuvoje žiemoja nemažai vandens paukščių, kuriems ant ledo krašto galima papilti miežių, avižų, duonos atliekų. Tačiau šiuos paukščius lesinti reikia tik didžiausiose, visą žiemą neužšąlančio vandens žiemavietėse. Kitur jie turi suprasti, kad būtina skristi į saugias vietas, kuriose lauks lesalas.

Lesalo naudojimą paukščiams visada reglamentuoja paprasta logika: negalima siūlyti to, ko nesiūlytum mažam vaikui: sūdytų, su prieskoniais maisto atliekų, pasenusių produktų. Nereikėtų pilti grūdų (ypač rugių), nes juos lesa tik kurapkos ar retkarčiais – žaliukės, karklažvirbliai. Klausimų dėl maisto parinkimo kyla tik pradedant paukščius lesinti. Vėliau kiekvienas globotojas žino, supranta, kas patinka „jo“ paukščiams.

Selemonas Paltanavičius

„Mūsų girios“, 2010/12