Ornitologija

Inkilai pelėdoms keliami žiemą

Pirmasis šios žiemos atlydys sutapo su svarbiu pelėdų pasaulio įvykiu – jos sugrįžo į savo perėjimo vietas. Prieblandoje ir naktį aktyvių paukščių stebėjimas yra sudėtingas, todėl pokyčius jų gyvenime galima suprasti tik pagal balsus.

GRYNAS / Inkilas/ S.Paltanavičiaus nuotr.

 Neseniai vėl ėmė ūkauti nuo lapkričio tylėjusios naminės pelėdos, dabar jau ūbauja didieji apuokai, išsigiedrijus ir nors kiek pašalus turėtų „užtūtuoti“ lututės ir būbsėti uralinės pelėdos. Gali pasirodyti, kad tokį pelėdų sujudimą paskatino šiluma. Tikėtina, kad ji iš tikro galėjo turėti įtakos. Tačiau pelėdos po Naujųjų metų į savo perimvietes grįžta net ir labai šaltą žiemą – paukščiai laiką skaičiuoja kitaip nei mes, todėl jiems jau metas užsiimti teritoriją. Ji, tiesa, dažniausiai naudojama ne vienerius metus, nes paukščiai peri vis tame pačiam inkile, drevėje ar medžio plyšyje.

Apie pelėdoms tinkamus inkilus

Pelėdos nuo savo perimviečių paprastai toli nenuklysta – jas čia gali aptikti beveik visus metus. Štai naminės pelėdos, vasaros pradžioje savarankiškam gyvenimui išlydėję jauniklius, savo girioje ūbauja rugsėjį per elnių rują, po to jų balsai aidi spalio mėnesienos naktimis. Žiemą jos – jau būsimo lizdo apylinkėse.

Svarbiu pelėdų teritorijos akcentu yra lizdas. Tik 2 iš 13 Lietuvoje gyvenančių ar sutinkamų pelėdų rūšių peri ant žemės, duobutėse, kitos (mažasis apuokas) naudojasi senais varninių paukščių lizdais; likusios kiaušinius sudeda drevėse, inkiluose, pastatų palėpėse. Kadangi medžių su atitinkamo dydžio drevėmis nėra daug, išsigelbėjimu pelėdoms yra mūsų keliami inkilai. Žinoma, jų iškeliama tikrai nepakankamai, be to - paukščiai pasirenka anaiptol ne visus esančius.

Labai dažnai inkilai iškeliami paukščiams nepriimtinose sąlygose, netinkamame aukštyje. Gali būti ir kitų priežasčių, kodėl pelėdos iškeltuose inkiluose neapsigyvena. Beje, naminių pelėdų porai labai tinka 2 netoli vienas kitos iškelti pelėdiniai inkilai – viename jų būna patelė su jaunikliais (kol jie maži), kitame nakvoja patinėlis.

Dabar – metas kelti pelėdoms inkilus. Jie gali būti sukalami iš lentų; tam tinka ir senos, jau naudotos lentos, svarbu, kad jos būtų tvirtos, nesutręšusios. Pelėdoms patinka inkilai iš tuščiavidurio stuobrio – tiesa, tokio dydžio kiaurų rąstigalių ne visada pavyksta gauti. Reikėtų pasižvalgyti kirtavietėse ir paprašyti medkirčių, kad paliktų tuščiavidurius eglių drūtgalius, kurie jiems nėra reikalingi.

Naminės pelėdos inkilas daromas pusės metro aukščio, viduje jo skersmuo 30 cm, landa 15-16 centimetrų. Jokių laktelių prie inkilo angos daryti nereikia, nes pelėdų nagai aštrūs ir kibūs. Pelėdai lututei inkilas daromas 40 centimetrų aukščio, viduje jo skersmuo 25 centimetrai, landa – 10 centimetrų skersmens. Žvirblinei pelėdai tinka varnėnams skirtas inkilas, kurio landa 5 – 6 centimetrai.

Apie inkilams tinkamą vietą

Inkilai pelėdoms keliami atvirose vietose – kirtavietėse, pamiškėse, parkuose, retam miške, kraštiniuose sodybų medžiuose. Jie kabinami 5-10 metrų aukštyje. Netoli inkilo turėtų būti tvirtų šakų, nes paaugę, bet dar nemokantys skraidyti pelėdžiukai mėgsta palikti namus ir ant šakų laukti maistą atnešančių tėvų.

Inkilas paprastai kabinamas kabliu ar prikalamas – reikia žinoti, kad jis tarnaus ilgai, todėl jo tvirtinimas turi būti patikimas. Toks pat tvirtas turi būti ir inkilo stogelis.

Beje, visiems inkilų gamintojams yra labai svarbi pastaba: kiekvieno inkilo priekinė sienelė turi būti ypač tvirta, neskylanti (tas taikytina ir gaminant inkilus iš rąstelio), nes atsiradusiame plyšyje dažnai įstringa paukščių kojos ir jie žūsta. Mes negalime sau leisti paukščiams dovanoti tokius pavojingus namus.

Selemonas Paltanavičius

Informacijos šaltinis: www.grynas.lt