Populiarūs

Atrodo, kad prabėgusi vasara pagerino visų laikų karščio rekordus. Taip ilgai besitęsiančios, vis apie 30–35 laipsnius svyruojančios kaitros mes neprisimename. Žinoma, vienų metų vasara tikrai nėra pagrindas kalbėti apie globalius pokyčius – tą patvirtina faktas, kad kai kuriuose Europos regionuose vasara buvo gana vėsi. Be to, mes nežinome, ar kita vasara nebus kitokia, šaltesnė; negi tada sakysime, kad klimatas ėmė vėsti?

Nors vasara buvo karšta, tai nepaveikė gamtos ciklų. Ir ruduo po vasaros atėjo dėsningai, oriai. Tiesa, gali būti, kad šių metų rugsėjis taps vienu šilčiausių – taip bent prognozuojama. Net ir laipsniu kitu aukštesnė temperatūra neturėtų kaip nors keisti rudens pradžios nuotaikų – naktis ilgėja ir jos vėsa kompensuoja karštį, nakties rūkas ir rasa suteikia nemažai drėgmės. Be lietaus rugsėjo nebūna. Taigi nors ir šiltas, bet malonus rugsėjis turėtų tapti vasaros tęsiniu. Po rudens lygiadienio pradedame regėti vis sparčiau trumpėjančią dieną, sulaukiame pirmųjų šalnų. 

Mes visi, net ir seniai iškeliavę miestan, žinome, jaučiame, savyje nešiojamės žemės aromato jausmą.

Nors daugelis dirvų rudens sėjai ne tik suartos, bet ir apsėtos, tačiau anksti ryte, pašvietus saulutei, nuo jų kyla garas ir kvepia šviežia žeme. Jei eisime lauko keliuku, tikrai jausime arimo, nušienautos pievos, pabalio kvapus. Vėlų rudenį žemė jau nekvepės, nes bakterijos, skleidžiančios kvapą, bus žuvusios.

Arimai, atviri dirvų plotai traukia daugelį gyvūnų: vėsų rytą ant grumstų pasišildyti sutupia laumžirgiai, suviliotos vabzdžių lėtai straksi varlės. Dar gausiau paukščių. Išskridus gandrams, arimuose šmėžuoja pempės, šnara pulkeliai varnėnų. Čia bėginėja greitos kielės, nusileidžia pulkeliai dirvinių sėjikų ar pakeliui praalkusių, plunksnas tvarkytis besistengiančių kirų.

Na štai, atvažiavo kombainas, nukasė bulves, mašina nuvežusi jas supylė į rūsį. Bulviakasis baigtas. Negali būti, kad viskas taip paprasta.

O kur tas bulviakasio klegėjimas, kur šventė, kur skraidantys voratinkliai ir pabaigtuvės? Kur dieglys nugaroje, visą dieną rinkus bulveles? Atrodo, kad toks bulviakasis tampa vis retesnis reiškinys. Kartu su senomis tradicijomis mes prarandame ir kai ką labai paprasto.

Visų pirma vis daugiau jaunų žmonių neįsivaizduoja, kaip auga bulvės, kas auga ir gyvena greta jų. Tik pažiūrėkite – išverstoje vagoje pabyra spragšių geltonos standžios lervos, nuskuba vorai. Kai kada bulvienoje pavyksta rasti piršto storio kaukolėtojo sfi nkso – iš Afrikos į Lietuvą atskrendančio drugio – vikšrą. Šis vikšras turi nepaprastą skonį – jam patinka bulvienojai, maitinasi jais iki pat bulviakasio. Dabar būtų pats metas ilsėtis – įsikasti į žemę, pavirsti lėliuke, iš kurios kitą vasarą išsiristų drugys. Deja, to nebus: mūsų klimatas per šaltas, visos lėliukės žūsta vėlų rudenį.

Nepakartojama bulviakasio dalis – saulutė, žvilgantys ir besidraikantys ore vorų siūlai bei gervės, skrendančios aukštai ir siunčiančios mums savo raudą. Pralekiant paukščių pulkui, darbštuoliai sustoja, užverčia galvas. – Ko gi jūs skubate? – sako paukščiams iš paskos. O paukščiai lekia, graudžiais balsais sako – sudie. Gal – iki pasimatymo...

Rugsėjį ne tik bulves kasame ir daržoves dorojame. Soduose jau skiname obuolius, mėgaujamės slyvomis, kriaušėmis.

Rugsėjis – grybavimo metas. Prabėgusi vasara mums jau atseikėjo nemažai voveraičių, net baravykų, raudonikių. Dabar grybų įvairovė dar didesnė, net 5–7 rūšis pažįstantys  grybautojai niekada negrįš tuščiomis. Baravykas – grybų karalius. Tačiau daugelis renkame ūmėdes, gudukus ir jų į nieką nekeistume. O kas atsilaikys rudmėsei, kuri, tiesa, auga ne visur.

Lietuvoje grybų augimą lemia ne tik drėgmė, bet ir žemės šiluma – tik po ilgai trunkančios šilumos po žeme esanti grybiena ima augti, paviršiun iškeldama vaisiakūnius, mūsų vadinamus tiesiog grybais. Ši vasara buvo palanki, dabar reikia tik drėgmės. Žinoma, grybų augimas taip pat nėra beribis, didįjį grybų rovimą gali niekais paversti bet kuri stipresnė šalna, todėl grybavimo atidėlioti nereikia.

Nors Lietuvoje galėtume rinkti ir valgyti 30–40 rūšių grybų, tenkinamės vos keletu. Gal taip ir geriau, nes rinkti nepažįstamus grybus nepatartina. Kai kurios nevalgomos ir nuodingos grybų rūšys yra labai panašios į valgomas, todėl geriau neklysti ir nerizikuoti savo sveikata.

Daugiausia grybų – drėgnuose papelkiuose. O už jų, pelkėje, jau rausta spanguolės. Nors visi mano, kad nuo rugsėjo pirmosios spanguoles jau galima rinkti, tačiau tikri uogautojai tik juokiasi iš tokių karštakošių: Lietuvoje spanguoliaujama po bulviakasio, vadinasi – antroje rugsėjo pusėje. Spanguolės nuo to bus tik geresnės – sultingesnės, skanesnės ir vertingesnės. Juk raudona spanguolė – ne šiaip sau uoga. Ji – ir maistas, ir vaistas. O surinktos žalios, ypač iki rugsėjo pirmosios, netinka nei valgyti, nei dovanoti.

Kai rugsėjo rytą žolę ir lapus sidabruoja pirmosios šalnos, ledo ir šarmos karoliukais žvilga voratinkliai. Šiuo metu kaip niekada aiškiai pamatome, kiek vorų gyvena mūsų aplinkoje. Tačiau iš daugiau kaip 200 vorų rūšių, gyvenančių Lietuvoje, tinklus mezga anaiptol ne visos. Nemažai vorų tyko savo grobio ir puola jį – paprastai tokie vorai nedideli, margi, prisitaikę prie aplinkos ir beveik nepastebimi. Kitų rūšių tink lai išskleisti ant žemės, labai maži. Mums įprasti voratinkliai numegzti taip pat skirtingų rūšių vorų: kiekviena jų šį darbą daro savaip, sava tvarka ir unikaliais „raštais“. Specialistams tokie požymiai – kaip abėcėlės raidės.

O dabar vorai skrenda – taip, tik tai daro maži voriukai, prikibę prie plonų, gana purių ir labai lengvų siūlelių. Toks skrydis – būdas plisti. Jeigu vėjelio plevenamas siūlelis nuskris kilometrą, bus didelis pasiekimas. Ten kitą pavasarį kursis nauja šios rūšies vorų populiacija. Vorai – labai seniai žemėje gyvenantys gyvūnai, jie turėjo laiko plisti. Gal todėl juos randame visur: ne tik laukuose, miškuose, bet ir miesto viduryje, daugiaaukščių namų viršutiniuose aukštuose.

Mus palieka paukščiai. Atrodo, jų migracijos, kasmetiniai atsisveikinimai ir sutikimai mums nekelia jokių klausimų, šį procesą suprantame kaip paukščių išgyvenimo dėsnį, tačiau paukščius išlydėti ilgam yra sunku. Jie ką tik judėjo aplinkui, suokė ir krebždėjo, šmėžavo, o dabar jaučiamės taip, lyg būtume netekę dailiausios ir brangiausios savo aplinkos dalies.

Signalą paukščiams skristi duoda ne kalendorius ar pačių paukščių nusistatytas režimas, o dienos ilgumas ir dangaus kūnų, ypač Saulės, vieta. Ko nepastebime ir nesuprantame mes, paukščiams yra aišku ir suprantama.

Paukščių kelionių „tvarkaraštis“ labai aiškus ir nekintantis, tačiau migracinis srautas kurį laiką gali nutrūkti. Geriausiai toks procesas matomas pajūryje, Kuršių nerijoje, kur per dieną į pietus gali praskristi bent keletas milijonų paukščių. Ramios, bevėjės dienos rudenį čia retos, tad paukščiai skrenda reaguodami į vėjo kryptį ir stiprumą. Jeigu vėjas pučia skridimo kryptimi, paukščiai kyla aukštai ir skrenda greitai, jei pučia priešinis vėjas, plasnoja žemai, išnaudodami natūralias, gūsius užstojančias ar sulaikančias priedangas. Jei kyla didelis vėjas, jie ilgesnį laiką lieka vienoje vietoje – maitinasi, tvarkosi plunksnas, ilsisi.

Palaimingas metas – diena neseniai persirito per lygiadienį, orai puikūs.