Populiarūs

Gargatūnas – uždraustos meilės vaisius

Jis gražus. Pasidabinęs klasikinėmis spalvomis. Puošni juodai balta uodega lyg vėduoklė, raudoni antakiai, krūtinę puošia žvilgančios plunksnos. Jo balsas klaikus – raugėja lyg persiėdęs paršas ar girgžda kaip netepti ratai. Jį vadina gargatūnu.

Filmuoja paukščių tuoktuves

Kai garsus ornitologas, Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis išsiruošia filmuoti tetervinų vestuvių, šaltis dar nebūna iš savo glėbio paleidęs girios. Kovą, balandį, kai pavasaris galynėjasi su žiema, paukščių stovykloje užverda aistros. „Šešių laipsnių šaltukas jiems netrukdo rengti tuoktuvinių turnyrų. Šalta būna tik man. Slėptuvėje tenka ištupėti per naktį nesukrutėjus, kad ankstyvą rytmetį užfi ksuotum kurtinio meilės dainą, tetervino šokį ir tuoktuvių scenas“, – sako E.Drobelis. Žemę po nakties dengia šerkšnas, pernykščiai lapai, žolė, samanos čeža, traška net spygliui nukritus. Menkiausias pėdos prisilietimas prie žemės atsiliepia aidinčiu triukšmu, jis suardo spengiančią tylą ir sugriauna girios idilę. Ornitologo svajonė nufi lmuoti paukščius neretai sudūžta į šipulius. Jis pasijunta tarytum dramblys, paslydęs porceliano parduotuvėje.

Tarytum slampinėjanti dvasia

Paukščių gyvenimu E.Drobelis domisi per trisdešimt metų. Tačiau tik pernai pirmą kartą Dainavos girioje jis pastebėjo keistus mišrūnus. „Iš pradžių nesupratau, iš kur toks keistas garsas sklinda. Lyg užkimusio šuns gargaliavimas. Šiuos paukščius gamtininkas Tadas Ivanauskas yra aprašęs, tačiau mūsų kraštuose jų niekas dorai nebuvo nei regėjęs, nei girdėjęs“, – pasakojo Marcinkonyse gyvenantis E.Drobelis. Pirmą kartą išgirdus keistą, šiurpą varantį balsą, ornitologui pasidarė nejauku. Nei žvėris, nei paukštis. Klausėsi nuščiuvęs tos mistinės dvasios, naktį slampinėjančios apie jo palapinę. Tuomet pasąmonėje ir išniro – tai juk gargatūnas! „Pro palapinės plyšį matau – iš viržių kyšo tetervino galva. Tačiau ta galva gerokai aukščiau negu turėtų būti. Paprastai tetervinų vos pakaušiukas matyti. O šito ilgas kaklas. Antakiai raudoni, tačiau mažesni nei tetervino, uodegos plunksnos riečiasi“, – tokį gargatūną pavyko kino juostoje užfi ksuoti E.Drobeliui.

Negali turėti palikuonių

Gargatūnas – stambesnis už teterviną. Jo elgesį stebėjęs Eugenijus Drobelis tvirtina, kad tetervinų tuoktavietėje gargatūnas karaliauja, elgiasi labai įžūliai. Jis tetervinus puola, vaiko, daužo. Primušti neįstengia, nes tetervinai judrūs ir, gelbėdamiesi nuo užpuoliko, nuskrenda šalin. Su kurtiniais gargatūnas elgiasi bailiau. Kol kurtinių patinai pešasi, gargatūnas juos stebi iš šalies. Kai šie apleidžia mūšio lauką, bando prilįsti prie patelių. Tada kurtiniai grįžta ir mišrūną išveja. „Ačiū Dievui, kad gargatūnas negali susilaukti palikuonių, antraip išsigimtų rūšis“, – paaiškina ornitologas. Gargatūnai, kaip ir kurtiniai, gali gyventi keliolika metų, jeigu jų nesudrasko plėšrūnai. Gamta negailestinga. Kai išsirita 8–9 kurtinukai, iš jų geriausiu atveju išauga du. Mat kurtiniai peri ant žemės ir jų kiaušiniai prieinami plėšriems paukščiams ir žvėrims. Taip jau gamtoje sutvarkyta, kad visi vištiniai paukščiai pradeda anksti skraidyti. Antraip jie neišgyventų. Kiti sparnuočiai išsiritę gali ištupėti lizde apie du mėnesius. Graži, bet bloga gamtos išdaiga Pastarųjų metų ornitologų stebėjimai parodė, kad Dainavos girioje 2009–2010 metais tetervinų ir kurtinių tuoktavietėse buvo išvestos bent dvi mišrūnų vados. Abiejose vadose išaugo 4–6 gargatūnai. E.Drobelis fi lmavimo kamera užfi ksavo du gargatūnus, visiškai suniokojusius tetervinų tuoktavietę. „Skandinavai tokiais atvejais tetervinų skriaudikus gargatūnus nušauna. Vis tiek iš jų jokios naudos nėra. Jie – gamtos išdaiga, tačiau daro blogą įtaką kitai saugotinų paukščių rūšiai. Musteikos girininkijoje gargatūnas išaugo, išgražėjo. Jis gyvena viename pulke su tetervinais. Neišdrįsau tokio paukščio nušauti, tad laukiu, kol koks lapinas ar vanagas jį sudraskys“, – prisipažino sparnuočių stebėtojas. Ornitologas patikino, kad gargatūno ir kurtinio tuoktuvinis elgesys ir pozos labai panašūs. Tetervinas ištisai burbuliuoja, jo giesmė liejasi, o gargatūno giesmės paskirstymas tarsi kurtinio. Tačiau giesmė panaši tik pagal dėlionę, struktūrą, o balsas skamba labai bauginamai. „Na, kaip tokiu klaikiu barškėjimu ir gargaliavimu gali išreikšti meilės žodžius?“ – juokėsi E.Drobelis. Kodėl gargatūno gerklė leidžia tokius keistus garsus? „Sudėkite į krūvą šakutę ir peilį ir pažiūrėkite, koks išeis hibridas. Nei šis, nei tas. Taip ir su tuo gargatūno balsu gamta pajuokavo“, – palygino ornitologas. Gargatūnas – tetervino patino ir kurtinio patelės meilės vaisius. Eugenijus Drobelis teigia, kad mišrūnų atsiradimą nulemia per didelis kurtinių patelių skaičius.

Apkursta iš meilės

Mokslininkų teigimu, kurtinys yra mamutų amžininkas. Atsargus, jautrus barzdotas tetervininių šeimos paukštis niekur neišskrenda žiemoti. Šis Lietuvos girių stebuklas, įrašytas į Raudonąją knygą, – labai paslaptingas, todėl užfi ksuoti jį gali tik kantrus fotografas ar operatorius. Kurtinių tuoktuvės trunka gerą valandą. Jie vaikšto, patelėms demonstruoja savo grožį, puikuojasi prieš jas, retsykiais pasipeša, o suėję su jomis vėl pakyla į medžius ir pasnaudžia. Beje, kurtinės pačios išsirenka patiną. Stipriausią, dailiausią, kad palikuonys būtų sveiki ir gražūs. Ar tiesa, kad giedodamas meilės giesmę kurtinys apkursta? „Kurtinio giesmė sudaryta iš 2–3 dalių. Iš pradžių jis greitėjančiai teksi „tek, tek, tek, tek“, paskui – „triok, triok, triok“, vėliau pasigirsta atkemšamo butelio kamščio garsas, ir patinas 3–4 sekundes šnypščia. Kai kurtinys šnypščia, jis nieko negirdi. Sakoma, kad apkursta iš meilės. Paukštis patiria didelį emocinį krūvį, kraujas užkiša ausų būgnelius, kurtinys panyra į tylos ekstazę. Ta giesmę jis kartoja keletą (kai kada keliolika) kartų“, – aiškino Eugenijus Drobelis. Kurtiniai tuokiasi nakties tamsoje. Žmogaus akis dar negali užfi ksuoti to šviesos lūžio, kurį jaučia paukštis. Girioje būna ypač tylu. „Norėdamas nufi lmuoti kelis vertingus kadrus, anksti vakare turi pasislėpti palapinėje, nes kurtiniai per naktį renkasi į savo tuoktavietę. Ir tik ryte nuo šeštos gali pradėti darbą. Per visą naktį nė krust. Kartais guliu pelkėje ir jaučiu, kad šalia palapinės vaikšto kurtiniai. Sukrutėsiu – pabaidysiu. Net nusičiaudėti negaliu. Specialiais drabužiais vilkiu, kad nešiugždėtų. O šalta būna žiauriai! Norėdamas sušilti įtempiu visus raumenis iki skausmo ir atleidžiu. Taip keletą kartų padarau. Suaktyvėja kraujotaka, stingulį truputį nuveju. Tikras išsigelbėjimas fi lmuoti sausuose pušynuose“, – darbo įspūdžiais dalijasi E.Drobelis. Ankstyvą pavasario rytą žemę būna aptraukęs ledukas. Žengiant po kojomis viskas lūžta, traška, braška. Ornitologas, pasinaudojęs kurtinio giesme, gali drąsiai žengti 2–3 žingsnius paukščio link. „Pasitaiko tokių pelkėtų vietų, kad koją vos ištraukiu, judėti labai sunku. Bet po truputį klausydamasis tos giesmės galiu priartėti prie kurtinio. Po giesmės turiu vėl sustingti, už medžio pasislėpti. Jei netyčia sukrutėsiu, kurtinys išgirs ir pasibaidys, o mano visas nakties triūsas nueis šuniui ant uodegos“, – sakė E.Drobelis. Daug vandens nutekėjo, kol jis išmoko girios pamokas. „Paukščiai orientuojasi pagal garsą ir regą. Pamenu, kai buvau jaunas, šventai tikėjau, kad per tas 3–4 sekundes galiu daryti, ką noriu. Ir eidavau tiesiai prie jų. Atrodė, jau tikslą pasiekiau, matau gražuolius kurtinius, o jie staiga nutyla, pradeda žvalgytis ir po kelių minučių nuskrenda. Tik vėliau supratau – kol aš jų link sėlinu žingsnis po žingsnio, giria prašvinta, ir jie mane puikiausiai mato. Kas iš to, kad meilė juos apkurtina. Tačiau akys lieka budrios, iš meilės kurtinys juk neužsimerkia“, – juokėsi E.Drobelis.

Lilija Valatkienė

Informacijos šaltinis: www.valstietis.lt