Populiarūs

Miegapelės rąžosi iš saldaus miego

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovai, Kauno marių regioninio parko specialistai, gamtininkai tikrino neseniai pabudusių miegapelių inkilus Rumšiškių miške. Saugomų gyvūnų apskaitoje dalyvavo ir žurnalistai.

Jų nemiga nekankina. Beveik aštuonis mėnesius per metus šios į šinšilus ar mažas voveres panašios pelytės miega. Pabunda tik tam, kad per vasarą sočiai priėstų ir susiporuotų. Kitos ir poruotis tingi. Prisikemša pilvą, užsiaugina apsauginį riebalų sluosnį ir rudenį vėl užmiega. „Jeigu miegapelės nebūtų tokios tingios, o jauniklių atsivestų kaip lauko pelės, tikrai joms negrėstų išnykimas ir nereikėtų jų įrašyti į  Lietuvos raudonąją knygą“, - sako gamtos mokslų daktaras Rimvydas Juškaitis.  Prasto derliaus metais miegapelės visai nesiporuoja. O koks bus derlius, - jos išsiaiškina paragavusios pumpurų.

Ekologiško miško simbolis

Gamta ūžia, čiulba, zvimbia, sprogsta spalvomis, todėl keista, kad kažkas iki šiol gali saldžai miegoti. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovai, gamtininkai braunasi pro tankumynus, tikrina, valo inkilus  ir skaičiuoja itin retus mielus pūkuotukus. Savaitgalį su jais po Kauno marių regioninį parką keliauju ir aš. Pats metas keltis miegapelėms.

R.Juškaitis lazdynų krūme atidaro inkilą, o ten į kamuoliuką susisukusi poilsiauja lazdyninė miegapelė. Kietai įmigusi, nė krust. Glostome ją, leidžiame per rankas, sveriame, fotografuojame. Po kurio laiko ji tingiai pramerkia akis ir sukrutina ūsais. Mokslininkas aiškina, kad mūsų atrastoji lazdyninė miegapelė, prieš keletą dienų pabudusi iš žiemos miego, atrado šį inkilą ir jame susirangė pokaičio pamiegoti.

Lietuvoje gyvena keturių rūšių miegapelės: lazdyninė, didžioji, miškinė ir ąžuolinė. Lazdyninė miegapelė miega saldžiai, ramiai ir ilgiausiai. Kiek prasčiau miega didžioji miegapelė. Dėl įvairių priežasčių nyksta brandūs miškai su jos mėgstamais senais drevėtais ąžuolais, taip pat lazdynais. Didžioji miegapelė dabar aptinkama palei Nemuną ir Nerį. Šios teritorijos yra saugomos, žmogaus ūkinė veikla čia ribojama. Ir miškinė miegapelė nerami. Lietuvoje jai šaltoka, todėl veisiasi negausiai, lyginant su piečiau gyvenančiomis gentainėmis. Vienintelė tiksliai žinoma jos buveinė – Šakių apylinkės. Tačiau paslaptingiausia Lietuvoje - ąžuolinė miegapelė. Paskutinį kartą ji pastebėta prieš 50 metų Varėnos rajone. Gamtininkai nuolat iškelia inkilų, pakeičiančių dreves, tačiau juose ši miegapelių rūšis kažkodėl neapsigyvena. Taip yra ir daugelyje Centrinės Europos valstybių, ir niekas nežino, kodėl.

Šiuo metu Lietuvoje mokslininkai žino dešimt didžiosios miegapelės radimviečių. Dauguma jų yra šalia Nemuno, Neries, ar į juos įtekančių upių. Šios miegapelių gyvenamos vietos surastos palyginti neseniai, 1990-2008 metų laikotarpiu. „Lietuvos gamtos fondas savo simboliu pasirinko didžiąją miegapelę. Tai retas, saugomas, dėl ypatingo gyvenimo būdo nedaugelio žmonių matytas, tačiau labai mielas žinduolis. Didžioji miegapelė pasirinkta neatsitiktinai. Ji laikoma visaverčio lapuočių ar mišraus miško indikatoriumi. Simbolizuoja nepažeistą ekologinę pusiausvyrą, gausią biologinę įvairovę ir subalansuotą gamtos išteklių naudojimą“, - aiškino R. Juškaitis.

Pelytes skaičiuoja vasarą

Kai Kauno marių regioninio parko vyriausiasis biologas Giedrius Vaivilavičius viduržiemį savo dirbtuvėse kalė pusmetrio ilgio inkilus, sunku buvo patikėti, kad juose gyvens ne paukščiai, o pelės. Miegapelės žeme nelaksto, jos medžiais laipioja kaip voveraitės. Šių retų gyvūnų sąlygų pagerinimui, valstybės saugomose teritorijose ribojamas miško kirtimas. Mat, sunaikinus žaliąjį koridorių, kuriuo keliauja miegapelės, kyla gresmė visai išnykti šių žinduolių populiacijai.

Miegapelės mėgsta įsikurti inkiluose, mat juose saugu gyventi, jauniklius vesti, o ir iš miego jokie plėšrūnai nepažadins. Gamtininkai inkilus kelia  medžiuose 3-4 metrų aukštyje, kad piktavaliai žmonės nepasiektų. Tiesa, tuose pačiuose inkiluose dažnai apsigyvena ne tik miegapelės. Lizdus susisuka musinukės, peri žvirblinės pelėdos. Būstą tenka dalintis arba kovoti už būvį. Tingios miegapelės ne visada kovai pasirengusios. Tos, kurioms neužtenka inkilų, įsikuria medžių drevėse, susirango uoksuose, senuose paukščių lizduose.

Dieną jos miega savo guolyje, o naktimis išlenda paskanauti pumpurų, prinokusių gilių, riešutų. Jeigu aptinka paukščių lizdą, gali suėsti kiaušinius, paukščių jauniklius. Tačiau dažniausiai jos pačios tampa plėšriųjų paukščių ir kiaunių aukomis. Žiemą jas nuskriaudžia lapės ir šernai, mat miegapelės iš to tingumo įsirausia negiliai, vos 30 centimetrų. Miego metu miegapelės kūno temperatūra kinta priklausomai nuo aplinkos temperatūros, kvėpavimas sulėtėja. Jeigu pavyksta ramiai išmiegoti, iš žiemos miego didžioji miegapelė pabunda orams atšilus gegužės antroje pusėje arba birželio pirmosiomis dienomis. Pabunda sulieknėjusi, netekusi trečdalio savo svorio. Tuomet gamtininkai skuba jas suskaičiuoti.

“Pūkuotos pelių giminaitės ne visada draugiškai nusiteikusios, nemėgsta mūsų surašymų, tad saugokite pirštus”, - juokdamasis įspėjo gamtininkas R.Juškaitis, kuriam ne kartą miegapelės savo smailiais dantukais skaudžiai grybštelėjo pirštą. Inkiluose atrandame pernykščių lazdynų riešutų, gilių, lapų. Riešutų kevalai meistriškai sukapoti. “Miegapelių dantukai, aštrūs kaip pjūklas. Lauko pelės savo dantis greitai nukramto ir atšipina. O miegapelės, didžiąją gyvenimo dalį miegodamos, dantis sutaupo. Be to jos ir gyvena iki 10-11 metų. Lauko pelės ilgaamžiškumu negali pasigirti. Kas daug miega, ilgiau gyvena”, - Kauno marių regioninio parko biologas Giedrius Vaivilavičius pateisina tingias miegapeles.

Nujausdamos badą - nesidaugina

Miegapelės aktyvios naktį. Jauniklių atsiveda ne kasmet, mat jų dauginimasis priklauso nuo svarbiausių mitybinių augalų – bukų, ąžuolų, lazdynų derėjimo. Koks bus derlius, miegapelės sužino paragavusios pumpurų. Prasto derliaus metais jos visai nesidaugina. Patinėlių sėklidės nefunkcionuoja. Jie tarytum nujausdami badą, nesiartina prie patelių. Gamtininkai juokauja, kad su tokiu požiūriu į gyvenimą, netruksi visai išnykti.

Jauniklius miegapelės ves rugpjūtį. Jie užaugs greitai ir po mėnesio taps savarankiški. Rudenį sukaupusi pakankamas riebalų atsargas didžioji miegapelė bei kitos jos giminaitės susiruoš žiemos miegui ir rugsėjo pabaigoje vėl užknarks. Kai jus kankinks nemiga, prisiminkite, kad kažkur Lietuvos miškuose tykiai miega pūkuotos pelių giminaitės. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos miegapelės žino, kur miegoti saldžiausia.

Infoboksas:

Didžioji miegapelė – mielas žvėrelis didele pūkuota uodega, šiek tiek panašus į šinšilą ir voverę, tačiau gerokai mažesnis. Jos kūno ilgis siekia 13-18 cm, uodegos – 12-15 cm, sveria 70-120 g.  Didžioji miegapelė yra didžiausia iš visų pasaulyje gyvenančių 28 rūšių miegapelių. Kitos jos giminaitės perpus mažesnės. Jų kailiukas pilkas, akis juosia tamsesnių plaukų žiedas, todėl miegapelės primena akiniuočius.

Lietuvoje miegapelės dažniausiai gyvena senuose ąžuolynuose ir brandžiuose mišriuose miškuose su ąžuolais ir lazdynų traku. Aktyvios sutemus ir naktį. Akys pritaikytos matyti prietemoje, gerai išvystyta uoslė, kurią žvėrelis naudoja maitindamasis naktį. Truputėlį drėgni padeliai, papurusi uodega padeda miegapelei stabiliai ir saugiai laipioti medžiais.

Lilija Valatkienė, Savaitraštis "Gimtasis kraštas", 2010 birželio 11–18 d., Nr. 16, psl.7.