Populiarūs

Keista grybo Cordyceps militaris savybė gali būti naudinga miškams

Dzūkija garsėja ne vien valgomųjų grybų didele įvairove ir gausa: ten galima sutikti ir retų bei labai įdomių grybų. Vienas iš tokių yra mažai kam žinomas ir sunkiai pastebimas skalsiagrybių (Clavicipetaceae) šeimos grybas karingoji grūdmenė (Cordyceps militaris Link.). Šio grybo vaisiakūniai liežuvio arba buožės formos, 2-6 x 0,5-1 cm kepurėlė išplatėjusi, grūdėta, oranžinė arba geltona su oranžiniu atspalviu. Kotas šviesiai oranžinis arba rusvai geltonas. Auga ant drugių lėliukių, besivystančių smėlingame arba molingame dirvožemyje pievose, miškuose, vasarą ir rudenį. Olandijos mikologas J. Kaizer rašo, kad karingoji grūdmenė yra retas Šiaurės ir Vidurio Europos parazitinis grybas. Lietuvių mokslininkai J. Mazelaitis ir V. Urbonas teigia, kad karingosios grūdmenės vaisiakūniai išauga rugpjūčio – spalio mėn. iš naktinio drugio lėliukių, kurios esti po žemėmis 3-4 cm gylyje. Sporos bespalvės, plonos, adatiškos, 100x1 μm, vėliau subyra į smulkesnes dalis. Grybas – nevalgomas, dviprasmiškai manoma, kad grybas yra parazitinis, o gal tik auga ant naktinių drugių lavonų. Rusijos mokslininkai teigia, kad šis grybas parazituoja verpikų šeimos drugius, o pastebėtas buvo ant  pušinio verpiko (Dendrolimus pini L.) vikšrų.

Šiuo metu natūralių biologinių agentų paieška darosi vis reikšmingesnė miškų apsaugoje kovojant su žaladariais vabzdžiais. Užsienio šalyse naudojamus miškuose sintetinius insekticidus vis dažniau pakeičia biologiniai preparatai, sukurti bakterijų, virusų ar grybų pagrindu. Biologiniai preparatai yra sukurti naudojant gamtoje esančius biologinius agentus ir todėl jie yra minimaliai toksiški aplinkiniams augalams ir gyvūnams, o žala miškui, panaudojus biologinius preparatus, yra mažesnė, nei panaudojus sintetinius insekticidus. Tačiau šiuo metu Lietuvoje registruotų profesionalaus naudojimo augalų apsaugos priemonių sąraše (2010 m.) miškų apsaugai nėra registruotas nė vienas biopreparatas.

Per paskutinius 15 metų Dzūkijos pušynus ypač gausiai puldinėja įvairūs spyglius graužiantys kenkėjai: pušinis verpikas (1995 m. – 28 tūkst. ha, 2010 m. – 7 tūkst. ha pažeistų pušynų); pušinis pelėdgalvis (2000 m. – 42 tūkst. ha); verpikas vienuolis (1995 m. – 4 tūkst. ha, 2000 m. – 3 tūkst. ha); paprastasis pušinis pjūklelis (1997 m. – 19 tūkst. ha). Šių vabzdžių žala miškui reikšminga ne tik miško ekosistemai, bet ir miškų ūkiui. Visų pirma spyglius graužiančių vabzdžių židiniai gali labai greitai išplisti dideliuose miško plotuose. Antra, kenkėjų vikšrams ar lervoms nugraužus pušų spyglius, medžiai netenka dalies fotosintezės aparato ir todėl pradeda silpti. Apsilpusius medžius sėkmingai puola liemenų kenkėjai ar medžių ligos. Trečia, nustatyta, kad vienkartinis 100 proc. pušų spyglių netekimas sumažina medžio radialųjį prieaugį iki minimumo, o prieaugis atsistato tik po 4-6 metų. Tokiu būdu yra nepriauginama daug medienos. Pakartotinis 100 proc. pušų spyglių netekimas dažniausiai medį pražudo.

Kovoje su miško vabzdžiais kenkėjais didelį vaidmenį vaidina natūralūs jų priešai entomofagai. Kiekviena iš minėtų kenkėjų rūšių turi savo entomofagų kompleksą, kuriame dominuoja parazitiniai plėviasparniai ir dvisparniai, žygiai, trumpasparniai bei entomomikozes sukeliantys grybai. Esant dideliam kenkėjų gausumui, entomomikozės gali labai greitai išplisti dideliuose miškų plotuose ir taip sumažinti kenkėjų gausumą iki minimumo. Pvz., pušinio verpiko vikšrai, žiemodami paklotėje, masiškai žuvo (1997 m.) nuo kordycepsmikozės, pušinio pelėdgalvio vikšrai, pušų lajose, žūdavo apsikrėtę entomoftoroze (2000 m.). Todėl nuolat kyla klausimas, kodėl gi nepanaudojus pačios gamtos teikiamą kovos priemonę – parazitavimą.

Su karingąja grūdmene mūsų keliai susidūrė dar 1997 m. vienos iš ekspedicijų į Druskininkų miškus metu. Grybas buvo aptiktas atliekant miško paklotėje žiemojančio pušinio verpiko apskaitas. Tuo metu ir susidomėjau šio grybo savybėmis ir galimybėmis jį panaudoti miško apsaugai kaip alternatyvią priemonę tuo metu plačiai naudojamiems cheminiams preparatams.

Per 14 metų specialiai šio grybo tyrimams finansavimas nebuvo gautas, todėl entomopatogeninį grybą tyrinėjau smalsumo vedamas. Lietuvos miškų instituto laboratorijoje buvo: išgryninta karingosios grūdmenės kultūra; išmokta išauginti grybą dirbtinėje terpėje; atlikti pirmieji bandymai užkrečiant grybu įvairius miško vabzdžius; laboratorinėmis sąlygomis pirmą kartą Lietuvoje buvo užaugintas grybo vaisiakūnis.

2010 m. Lietuvos mokslų tarybos paskelbtame konkurse buvo laimėtas projektas „Entomopatogeninio grybo Cordyceps militaris įtaka spyglius graužiantiems kenkėjams Pietų Lietuvos pušynuose“, ir tai sudarė palankias sąlygas praplėsti karingosios grūdmenės savybių tyrimus.

Iš entomopatogeninio grybo vaisiakūnių ant ryžių terpės buvo išskirta gryna grybo kultūra pagal Y. Kobayasi metodiką, grybas buvo auginamas ir naudojamas vikšrams bei lėliukėms užkrėsti. Siekiant išaiškinti grybo auginimo optimalias sąlygas, jis buvo užsodinimas hifo fragmentais ir hifo kūneliais. Hifo kūneliai – tai smulkiausios hifo dalys, kurios susidaro ant micelio išaugų galų. Jie yra labai maži ir atrodo lik baltos dulkelės, lengvai nešiojamos oro gūsių. Sodinant hifo kūneliai, grybo micelis susiformuoja taip pat, kaip ir sodinant hifo fragmentais, tik micelyje susidaro labai mažai išaugų. Sėjant hifo kūnelius po visą lėkštelę, grybo micelis susiformuoja greičiau. Norint masiškai kultivuoti grybą, reiktų terpę užsėti hifo kūneliais – tai leistų sutaupyti daugiau sodinamosios medžiagos. Šie grybo kultivavimo eksperimentai parodė, kad grybas gali daugintis ne tik sporomis, bet ir hifų fragmentais ir kūneliais. Gamtoje pastebėta, kad micelio išaugos gali siekti net iki 5 cm ilgio ir gali išlysti iš paklotės. Tokiu būdu išaugų galuose esančius hifo kūnelius lengvai gali išnešioti vėjas.

Nuo auginimo vietos apšviestumo priklauso tik grybo spalva: jei grybas augintas tamsoje, jis bus baltos spalvos, o jei šviesoje – bus ryškiai oranžinis. Pastebėtas ir grybo teigiamas fototaksis, micelio išaugos ir net vaisiakūniai palinksta į šviesos šaltinį. Ši grybo savybė padeda jam prasiskverbti iš miško paklotės per samanas ir vėjui, lietui, miško gyvūnams padedant išplisti miške.

Laboratorijoje išauginto karingosios grūdmenės entomopatogenines savybes išbandėme su pelėdgalvių, verpikų, bangasparnių, sfinksų, sprindžių, baltukų ir ugniukų šeimų atstovais. Rezultatai buvo teigiami, jei eksperimentinį vabzdį patalpindavome į tinkamas grybui augti sąlygas: didelė oro drėgmė; žema temperatūra (5-11⁰C), sumažinanti vikšro ar lėliukės aktyvumą; kokybiškas grybo užkratas. Tokios sąlygos natūraliai miškuose susidaro rudenį ir pavasarį miško paklotėje, todėl ten žiemojantys vabzdžiai (ypač drugių vikšrai ir lėliukės) yra tinkamas taikinys karingajai grūdmenei.

Jei žiemojančių kenkėjo vikšrų skaitlingumas padidėja, automatiškai padidėja ir entomopatogeninio grybo užkrėtimas. Paprastai grybo išplitimas atsilieka nuo kenkėjo gausos augimo 1-2 metais, todėl miško kenkėjai spėja pridaryti daug žalos. Jei pavyktų karingosios grūdmenės gausą dirbtinai padidinti dar kenkėjo židinio formavimosi pradžioje, gal židinys ir visai nesusiformuotų. Šią idėją ir bandome dabar įgyvendinti Varėnos miškuose, kur 2010 m. eilinį kartą susiformavo pušinio verpiko židiniai.

Informacijos šaltinis: www.miskobirza.lt