Populiarūs

Lajų formų įvairovė

Anot R.Grikevičiaus (1939-2009), įdėmiai įsižiūrėjęs į ąžuolo lapiją gali pajusti tvirtybę, įkvėpimą, iniciatyvą. Po skėčio formos lają turinčia pušimi pasijusite saugūs. Medžiai, kurių vainikas primena koloną, pavyzdžiui, piramidinė tuopa ar tuja, nuteiks pakiliai, suaktyvins centrinės nervų sistemos veiklą. Žvalumo suteiks medžiai, kurių laja - trikampio ar kūgio formos. Tokią turi eglė. Tačiau žiūrint į šiuos spygliuočius juntamas ir tam tikras atšiaurumas - toks jausmas R.Grikevičiui kyla, kai jis prisimena eglėmis apsodintą Raudonąją aikštę Maskvoje. Todėl gamtininkas mano, kad apželdinant mūsų miestus nereikėtų sodinti pernelyg daug šių spygliuočių.

Tačiau, anot pašnekovo, siaurai išsišakojusios lajos, kokią turi liepos, stebėjimas sukelia džiugią nuotaiką, mažina depresiją ir stresą. Apskirtai švelnūs lajų kontūrai suteikia pasitikėjimo savo jėgomis. O štai nusvirusių, vadinamųjų verkiančių medžių formos, tokios kaip svyruoklinio gluosnio ar beržo traukia žvilgsnį žemyn, sukelia liūdesį, ilgesį, skatina mąstyti apie praeitį, nuteikia pasyviai, bet kartu ir lyriškai.

Apkabinus medį

Dažnas yra girdėjęs ir apie bioenerginį medžių poveikį, patiriamą būnant netoliese arba apkabinus kamieną. Tokia stiprinančia ir apvalančia jėga tikėjo prancūzų ar airių protėviai, toks požiūris buvo nesvetimas ir senovės lietuviams. Tiesa, bioenergetika nėra pripažįstama kaip oficialus mokslas, tačiau ne vienas rimtas mokslininkas domisi šia sritimi. "Aišku, čia yra ir tikėjimo momentas: kai galvoji, kad veikia, taip ir bus", - neneigia R.Grikevičius. Anot jo, norint pajusti teigiamą medžio poveikį, reikėtų atsipalaiduoti, mintimis pakilti kamienu, pajusti syvų tekėjimą juo, kosmoso begalybę, susilieti su medžiu tarsi būtum vienas organizmas. Pašnekovas vardija Rusijos ir Lietuvos įžymybes, kurios pasakojo gaunančios jėgų, kai apkabina medžius. Tiesa, jų poveikis gali būti nevienodas, mat vieni yra energijos donorai, kiti - jos vartotojai. "Jei žmogus jaučia fizinį ar emocinį nuovargį, geriau šlietis prie donoro. Medžių bioenergetikos tyrinėtojai teigia, kad galingiausią energinį lauką turi ąžuolas, toliau - uosis, pušis, beržas, šermukšnis, klevas, liepa. Stipriu energijos donoru vadinamas šermukšnis. Kaip medžiai vartotojai, priimantys neigiamą energiją, įvardijami drebulė, tuopa, alksnis, gluosnis, ieva, kadugys", - pasakoja R.Grikevičius. 

Deguonies fabrikai

Naudinga pasigrožėti ir miško spalvomis. Žaluma palankiai veikia sergančius širdies ir kraujagyslių ligomis žmones, nes suteikia ramybės. Be to, ji leidžia pailsėti akims. Rudeninės medžių spalvos gena lauk depresiją. Pasak mokslininkų, spalvos - tam tikro ilgio elektromagnetinės bangos, skleidžiančios atitinkamus virpesius ir dažnius. Kai žiūrima į skirtingas spalvas, smegenis pasiekę signalai organizme sukelia grandininę cheminę reakciją.

Medžiai yra ir gyvybiškai būtino deguonies šaltinis. Todėl blogai, kai miestuose dėl naujų statybų mažėja žalumos. Pasak R.Grikevičiaus, daugiausia deguonies išskiria tuopa - net 7 kartus daugiau nei pušis. Geri jo šaltiniai yra ir ąžuolas, beržas, klevas bei kiti medžiai, turintys platesnius lapus.

Miško nauda mediko lūpomis

"Esame gyvi tik dėl žaliųjų augalų, ypač miškų, nes atmosferos deguonis atsirado ir nuolat papildomas tik mūsų planetos "plaučių" - miškų. Apskaičiuota, kad deguonis žemės atmosferoje visiškai atsinaujina per 2 tūkst. metų. Todėl turime būti dėkingi Romos imperatoriui Cezariui, kad jis, užkariavęs vos ne visą Europą, neiškirto miškų. Dabar kvėpuojame, ko gero, anų laikų miškų išskirtu deguonimi.

Be deguonies regeneracijos, miškai turi dar ir kitą labai svarbią - medicininę reikšmę. Žmogus, kaip ir kiti gyvūnai, yra tikras bakterijų "maišas": per minutę į aplinką jis išleidžia per milijoną bakterijų, tuštindamasis - milijardus. Jei ne miškai ir saulė, šie maži agresyvūs padarai "suvalgytų" visa, kas gyva. Medžiai, ypač spygliuočiai, ąžuolai, alksniai, tuopos į aplinką išskiria fitoncidų, kurie apsaugo nuo bakterijų ir kitų parazitų. Todėl kvėpuojant miško oru, turinčiu fitoncidų, galima pasveikti nuo bakterijų sukeliamų ligų. Nuo seno žinoma, kad miško, ypač pušyno, oras padeda gydyti plaučių ligas. Žymiausios tuberkuliozės ligoninės įsikūrusios spygliuočių apsuptyje. Senoliai sakydavo, kad sodybą, kur auga kadagiai, džiova aplenkdavo. Todėl įdomu, ar dabartinis tuberkuliozės paūmėjimas nebus susijęs su spygliuočių mažėjimu.

Yra ir kita priežastis, dėl kurios miško oras turi gydomųjų savybių. Lakūs eteriniai junginiai, sąveikaujantys su saulės spinduliais, sudaro deguonies atmainą - ozoną, kuris suteikia miško orui ne tik gaivos, bet ir veikia dezinfekuojamai, t. y. užmuša bakterijas. Manoma, kad miškų savybė mažinti bakterijų kiekį ore gelbėjo žmoniją nuo mikrobų invazijos tais laikais, kai nebuvo antibiotikų ir siautė daugybė infekcinių ligų. Be to, fitoncidai, lakiosios medžių išskiriamos organinės medžiagos, tonizuoja organizmą, atpalaiduoja raumenis, mažina nervinę įtampą, šalina fizinį nuovargį. Tremtiniai, išvežti iš Lietuvos į taigą, nors ir kankinami katorgiško darbo bei marinami badu, ne taip masiškai mirė, kaip patekusieji į užpoliarę ar Kragandos rūdynus. Taigoje gyvenę tremtiniai rečiau sirgo ir plaučių tuberkulioze.

Kita svarbi gydomoji miško savybė - jonizuoti orą. Žmogaus organizmą teigiamai veikia lengvieji aerojonai. Lietuvos miškuose, ypač prie vandens telkinių, sraunių upelių, teigiamų ir neigiamų jonų santykis (0,63) yra toks pat ar net didesnis kaip pasaulinio garso kurortuose Lenkijoje (Zakopanė), Šveicarijoje ir kitur. Todėl saugokime savo miškus, nes tokio tyro ir sveiko jų oro netrukus pavydės visa Europa. Be miško negalima įsivaizduoti ir kitų sveikatą gerinančių veiksnių - aeroterapijos bei aromaterapijos. Aeroterapija - tai gydymas ir grūdinimas oru. Grynas miško oras palepina organizmą deguonimi, gerina kvėpavimą, pagerėja širdies kraujagyslių veikla, medžiagų apykaita. Grūdinantis miške stiprėja nervų sistema. Pasivaikščiojus geriau miegama, pagerėja apetitas, rečiau peršalama. Kvapus miško oras naudingas sveikstantiesiems po sunkių ligų ar operacijų. Manoma, kad miško oras mažina laisvuosius radikalus, susidarančius dėl aplinkos taršos: automobilių išmetamųjų dujų, rūkymo, nesubalansuotos mitybos, maisto konservantų, dažiklių ir kitų veiksnių. Laisvieji radikalai turi kancerogeninių savybių ir gali sukelti plaučių, storosios žarnos, prostatos ir kitų organų vėžį. Taigi miško oras naudingas net vėžio profilaktikai. Miškas, sukeliantis estetinį pasigėrėjimą medžių formų, spalvų, kvapų bei garsų įvairove, talkina ir psichoterapijai: kelia nuotaiką, padeda atsikratyti įtampos ir nerimo. Pabuvus miške dingsta protinis pervargimas, palengvėja ar net išnyksta neurozė. Per psichinius procesus (mąstymą, jausmą) galima paveikti net įvairius fiziologinius mechanizmus, pavyzdžiui, kvėpavimą, virškinimą, širdies veiklą. Taip galima paaiškinti faktą, kad pabuvus miške sumažėja ar net normalizuojasi kraujospūdis.

Aistė Stankevičienė