Populiarūs

"Medžio kraujas teikia žmogui stiprybės".

Skanu ir sveika

Pavasarį iš klevų ir beržų kamienų tekanti sula iš tikrųjų yra maistinių medžiagų, sukauptų medžių šaknyse, tirpalas, kuris orams šylant perduodamas po žiemos atsigaunančių medžių vainikams. Sula paprastai teka nuo vienos iki kelių savaičių. Kuo greičiau pradeda kilti aplinkos temperatūra ir brinkti medžių pumpurai, tuo greičiau sula nustoja tekėjusi. Klevai ima skirti sulą savaite ar dviem anksčiau nei beržai.

Nustatyta, kad suloje yra nemažai svarbių mineralinių medžiagų: kalio, geležies, kalcio, vario. Klevų sula saldesnė už beržų. Beržų suloje būna 1-2, klevų - 2-4 proc. cukraus. Pastebėta, kad sausesnėse dirvose augančių medžių sula būna saldesnė. Ji taip pat saldesnė po sausos vasaros ir šaltos žiemos. Beržų ir klevų sula iš žmogaus organizmo šalina nereikalingas medžiagas, gerina medžiagų apykaitą, gydo „druskų" nuosėdas.

Nuo seno žmonės beržų sula gydydavo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, kosulį, skorbutą, kepenis, lengvindavo inkstų akmenligės, reumato, radikulito, artrito ar podagros simptomus. Ji taip pat vartojama trūkstant vitaminų, nuo seno naudojama plaukų ir odos priežiūrai Moterys ja prausdavo veidą. Norint, kad sula teiktų naudos gydant ligas, kasdien jos reikėtų išgerti po porą litrų. Kitais atvejais geriama po stiklinę tris kartus per dieną.

Žolininkė Adelė Karaliūnaitė sako, kad rauginta sula - labai gaivus, suteikiantis jėgų ir gerinantis virškinimą gėrimas, ypač tinkantis sunkiai dirbantiems žmonėms atsigerti. Ji taip pat labai tinka sportininkams, dažnai ir gausiai pirtyje prakaituojantiems, persirgusiems infekcijomis žmonėms. Žolininkės teigimu, rauginta sula atkuria mineralinių medžiagų pusiausvyrą kraujyje. Senovėje iš sulos tekėjimo žmonės spręsdavo apie ateinančius metus. Jei sula veržiasi gausiai - vasara bus lietinga.

Ir gamtoje svarbi tvarka

Norint sužinoti, ar jau laikas leisti sulą, reikia tiesiog nulaužti smulkią šakelę ar peiliu šiek tiek įpjauti medžio kamieną - jei iš žaizdelės gausiai teka sula, pats laikas ją tekinti. Per sezoną iš vieno beržo galima surinkti iki 100 ar daugiau litrų sulos. Iš beržų, nedarant jiems žalos, galima saikingai leisti sulą dešimt metų. Klevai sulos išskiria mažiau.

Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vyr. specialistas Rimantas Grikevičius (www.arboristai.lt prierašas: 1939.05.19 - 2009.09.25) teigia, kad sulos sezonas jau prasideda. Kartu jis primena, kad norintieji leisti sulą turėtų laikytis aplinkos ministro patvirtintos Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos. Tekinti sulą galima iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Jeigu medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių. Iš šiaurinės pusės, kur bus gręžiama skylė, leidžiama nepažeidžiant luobo nudrožti žiauberį.

Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip metras nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi būti didesnis kaip du centimetrai, o jų gylis kamiene - trys centimetrai. Skylutę patogiausia išgręžti rankiniu plunksniniu grąžtu arba peiliuku atsargiai įpjauti tokiame aukštyje, kad apačioje tilptų kibiras arba stiklainis. Į skyles įstatomi mediniai ar skardiniai latakėliai, kuriais tekės į indą medžio sultys. Tarpai tarp skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm.

Indą su sula reikėtų uždengti, kad į ją neprilytų ir neprikristų įvairių vabalėlių. Baigus leisti sulą, skylės turi būti užkemšamos mediniu kaiščiu ir užtepamos sodo tepalu ar derva, kad medis būtų apsaugotas nuo galimų ligų.

Nesilaikantys šių taisyklių asmenys gali būti nubausti nuo 100 iki 200 Lt bauda. Privačių miškų ir žemių savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, minėti apribojimai netaikomi.

Leidžiantieji sulą neturėtų rinktis medžių, augančių šalikelėse ar palaukėse, kurios tręšiamos mineralinėmis medžiagomis ir kuriose naudojami įvairūs chemikalai.

Sula gaivins ilgai

Geriausia gerti šviežią sulą, nes palaikius ilgiau kaip keletą dienų ji gali iš gydomojo gėrimo virsti nuodais. Jeigu sula neišgeriama iš karto, reikia ją laikyti užsuktame stiklainyje šaldytuve arba supilstyti į butelius (galima įberti šiek tiek cukraus), užkimšti ir laikyti rūsyje.

Šviežios sulos sezonas - labai trumpas, o ja mėgautis norisi kuo ilgiau. Norėdami kuo ilgiau išlaikyti sulą, mūsų senoliai išmoko daryti iš jos girą - ją raugindavo statinaitėse. Nuo seno Dzūkijoje išlaikydavo sulą net iki vasaros darbų. Supylę ją į statinę, ant viršaus užpildavo apie 5 cm storio avižų sluoksnį, pridengdavo drobule ir pastatydavo rūsyje vėsioje vietoje. Sudygusios avižos suformuodavo savotišką dangtį ir apsaugodavo skystį nuo sąlyčio su aplinka. Karštomis vasaros dienomis kaimiečiai šiuo gėrimu malšindavo troškulį. Lietuvoje toks gėrimas buvo ganėtinai populiarus iki XX a. vidurio.

Kartais tokią sulą raugindavo, į statinaitę įdėdami naminės duonos, juodųjų serbentų lapų ir ją apdėdami šiaudais bei apipildami avižomis. Iš sulos galima greitai pasigaminti ir skanios giros. Tam reikia beržų sulą pašildyti iki 35 laipsnių temperatūros, įdėti mielių su cukrumi, indą uždengti ir laikyti 5-10 laipsnių temperatūroje tris keturias dienas.

Dar skanesnė bus gira, jei į sulą įdėsite medaus, gvazdikėlių, citrinos žievelės ir pavirę ant silpnos ugnies atšaldysite, tada įdėsite mielių, o paskui perkošę supilstysite į butelius, įmesite po keletą razinų ir sandariai uždarę palaikysite vėsioje vietoje.

Beržų sulą galima konservuoti. Iš jos galima pasigaminti net šampano. Mūsų parduotuvėse dažnai prekiaujama konservuotomis beržų sultimis, pagamintomis Baltarusijoje ar Ukrainoje. Beržų sula savo vertingųjų ypatybių nepraranda ir konservuota. Joje gausu vitamino C, gliukozės, kalio, kalcio, magnio ir kitokių organizmui naudingų medžiagų.

Laimis Stražnickas

Informacijos šaltinis: www.savaite.lt