Populiarūs

Evgenios Levin nuotrauka

Dviejų dalių bandymas „įsikirsti“ į medžių kirtimų temą mieste

I

Saugai medį? Kvailys... Kas gi, na, kas gi mieste saugo medžius? Važiuok į savo kaimą, mišką, girią, ir kauk vilku, kukuok gegute iki kuoktelėjimo. Ko dabar verkšleni, kad šalia gatvių kerta medžius? Nei tu skerdžius Lapinas, nei tos liepos Grainio. Oi, oi, nenumirsi... Ir tos liepos – niekieno. Trukdo atsiskleisti architektūrai ir istorijai. Ar supranti?

O jei užkris ant galvos šaka po kokios audros, kas atsakys? Tik nereikia rodyti į sveikas kelmų rieves, užsiimk kitokia veikla – bėgiok maratonus, mink oranžinius dviračius, galų gale gėles balkonuose puoselėk.

Pakaks pasirašinėti peticijas dėl kažkokių išpuvusių kamienų saugojimo. Komisija nusprendė – nereikia čia nieko, tegu bus saulė ir betonas. Pasodins valdžia naujų, kitokių medelių. Augs gražūs, ir saulė matysis, ir namai, ir špygą dangoraižių link ar lietaus debesims galėsi rodyt. Būk tikras – pamatys.

Ir toliau planuos valyti miestą nuo menkaverčių želdinių, palaikoma džiugiai besišypsančių architektų autoritetingos nuomonės. Ar maža medžių apylinkėse, – kam tau medis Senamiesty? Ir dar namo kieme? Kam tau gluosnis prie teatro? Ir kuo tavęs netenkina Šermukšnių gatvės pertvarka? Tu dar šermukšnių ten pareikalauk...

Kodėl kas nors turėtų su tavimi tartis? Yra specialistų, kuriais remdamasi miesto valdžia geriau žino, ko reikia miestui. Ir kas turi neaugti tavo kieme.

Kam rūpi, kad tavo akys priprato, kad nebeliko šešėlio. Taigi puiku – visi politikai iš šešėlio vis žada ką nors ištraukti. Va, mes jau traukiam.

Net jei kirstume dešimt metų, vis tiek ką nors į jų vietą pasodinsime. Kada nors ir užaugs tie medžiai. O ko tu prisiriši prie kažkokių medžių? Gal pagonis koks? Eik garbinti teisingų simbolių tam skirtose architektūrinėse erdvėse. Saugo jis mat medį... Kvailys...

Eik žmonėms gera daryt, pilna kenčiančių aplink... O ne seilėkis ir ašarok dėl kažkokių medžių... Ataugs. Viskas atauga šiame mieste...

II

Aš saugau medį. Nes jis mane saugo. Čia galėčiau ir baigti. Vis dėlto...

Joks namas, jokia skulptūra, joks bokštas, jokia pavėsinė neturi tiek gyvybės. O medis turi. Todėl man svarbu žinoti, kodėl jį kerti? Kodėl kerti taip gausiai? Kodėl tau kliūva, kas keliasdešimt metų nekliuvo niekam?

Taip, sutinku, kad tai miestas, o ne giria. Bet tai ne šiaip sau miestas. Jis vilnija ne tik upių vandens paviršiumi, banguoja ne tik kalvomis, bet ir vilnija šakų lapija, ošia kaip ilgesio jūra. Šalia visų pastatų, kartais net praaugdamas juos. Ir toks yra mano miestas. Ir mano.

Žinau, kad šiame mieste yra visokių žmonių. Kaip ir visokių tautybių, kalbų, papročių. Kitam išvis grožis – be jokių augalų, gal net be upių... Galiu tai daugmaž suprasti. Ir manyti, kad kažkuri miesto dalis tokia gali būti. Ir neabejoju, kad tokių bus vis daugiau.

Bet aš turiu žinoti, kodėl kerti ir mano mieste. Nes sunkiausiai atauga net ne medžiai – pasitikėjimas.