Populiarūs

XX a. Pokaris, kai miestas skendi griuvėsiuose, kai didžioji miesto medžių dalis sukūrenta gyventojų krosnyse siekiant išgyventi žiemos šaltį. 1944 metų Vokiečių iš lėktuvų darytos nuotraukos atskleidžia liūdną Lukiškių aikštės vaizdą. Didžioji dalis XX a. pradžioje sodinto želdyno prarasta.

XX a. II pusė. Sprendimas statyti Leninui paminklą Lukiškių aikštėje projektuotojus įkvėpė parengti „politiškai teisingą“ aikštės planinę struktūrą, bei neobarokiniais gėlynais centre koncentruojant dėmesį sukurti liepų foną Lenino skulptūrai. Bažnyčia (pasitelkiant želdinius) buvo išstumta iš aikštės.

XXI a. Lukiškių aikštė ir vėl išgyvena ilgai lauktus pokyčius. Ir vėl medžiai atsiranda viena iš svarbių temų aikštės projekte. Vienos tiesos nėra, jos niekada nebūna. Medžiai kažkada buvo priemonė žmonėms apsiginti nuo vėjų keliamų dulkių, kažkada padėjo išgyventi per šalčius, kažkada tarnavę sudaryti tinkamą foną Lenino skulptūrai yra emocingų diskusijų sūkuryje.

Kraštovaizdžio architektams tenka priimti sprendimus didelio jautrumo ir subtilumo reikalaujančiu klausimu – spręsti kraštovaizdžio erdvių kūrimą. Namas statomas iš plytų, gatvė tiesiama asfaltu, kraštovaizdis formuojamas gyvąja medžiaga – medžiais. Žmogus apsuptas asfalto ir plytų išlaikė neabejotinai stipriausią emocinį ryšį su medžiu. Turbūt tai nulemta gilių prasminių dalykų.

Teritorija, kurioje yra vienodo amžiaus ir vienos rūšies medžiai neišvengiamai turi didelę riziką vienu metu sunykti. Žmogus ne visada yra medžių draugas. Turbūt didžiąją dalimi jis yra tik vartotojas to, ką jam suteikia medis. Žmogus medžiui lengva ranka žiemos metu užpila druskas ant šaknų ar nukapoja jo pagrindines šakas norėdamas gauti daugiau saulės. Susidarytų ilgas sąrašas nuoskaudų, kurias galėtų mums papasakoti medis iš Lukiškių aikštės, jei jis tik galėtų kalbėti. Nuo netinkamų genėjimų XX a. pradžioje iki XXI a. pradžioje patirtų šaknų nukapojimų tiesiant bortus palei Vasario 16 gatvę.

Atliktų dendrologinių tyrimų rezultatai nedžiugina: visiškai sveikų medžių yra likę vos keli (pasodinti XXI a. pr.).

Lukiškių aikštės liepos – ligotų ir išsekusių medžių draugija, kuriai reikia ypatingos žmonių pagalbos ir priežiūros. Parengto Želdyno tvarkymo projekto apimtyje siūlomos priežiūros ir gydymo priemonės, bei augimvietės taurinimo medžiagos turėtų prailginti amžių Lukiškių liepoms. Tačiau kokio amžiaus jos sulauks, nulems ne vienkartinė „gėrio injekcija“, o kiek sistemingai ir nuosekliai bus vykdoma šių medžių ypatingo profesionalumo reikalaujanti priežiūra.

Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ kraštovaizdžio architektų parengtas Lukiškių aikštės želdyno tvarkymo projektas siekė ilgaamžiškumo ir prasmės, vadovavosi su didžiausiu profesionalumu ir nuoseklumu atliktais tyrimais.

Projekto sprendiniai buvo paremti specialistų diskusijomis ir jautriai įsiklausant į miestiečių balsą. Žmonės, kurie rengė projektą, siekė, kad Lukiškių kraštovaizdis įgautų naujų bruožų.

Nors architektūriškai ir labai norėjosi atstatyti aikštės bei Gedimino prospekto pilną ryšį su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, koreguojant kraštovaizdį nuspręsta visgi išsaugoti želdynus ir pagerinti medžių augimo sąlygas. Galutiniame rezultate projektas leido prisijaukinti medžių spalvas, šviesą ir... šypsenas žmonių veiduose.

Informacijos šaltinis: www.delfi.lt