Populiarūs

O medžiai buvo dideli...

Jau se­niai įsi­ti­ki­nau, kad nie­kas pa­sau­ly­je neišk­re­čia nie­ko bai­ses­nio, nei žmo­nės – vie­nas ki­tam, sa­vo ap­lin­kai, pa­sau­liui. Kai žmo­gus leng­vai, be ypa­tin­go rei­ka­lo ir per­ne­lyg ne­var­gin­da­mas sme­ge­nų už­si­mo­ja prieš ne­kal­tą me­dį, tai aki­mirks­niu ver­čia nu­si­vil­ti di­džią­ja šios tau­tos, o taip pat žmo­ni­jos da­li­mi. Tai reiš­kia, kad tie žmo­nės ga­li už­si­mo­ti prieš vai­ką, se­nu­ką, mo­te­rį, bi­čiu­lį, jei jis ne­ty­čia at­si­du­ria „vi­suo­ti­nio ka­ro“ aikš­te­lė­je, nes ne­pra­va­žiuos tan­kas. Be­to­nas skel­bia vi­suo­ti­nį ka­rą mies­tų ža­lu­mai. Ce­men­tas ne­ša pel­ną ir in­ves­ti­ci­jas. Spar­čiai „kast­ruo­ja­mos“, ste­ri­li­zuo­ja­mos ir „ob­liuo­ja­mos“ Šiau­lių cent­ro gat­vės. Nak­ties me­tu, kad ne­šauk­tų įtū­žę pi­lie­čiai, bar­ba­riš­kai ir be ato­dai­ros iš­gul­do­mi di­džiu­liai me­džiai. Vien min­tis apie šį veiks­mą pa­ra­ly­žiuo­ja vaiz­duo­tę.

Jau po Pa­lan­gos „kast­ra­ci­jos“ ak­ci­jos 2003 me­tais, ku­rios liu­di­nin­ke bū­ti lė­mė li­ki­mas, man iš­ki­lo daug klau­si­mų apie nuo­la­ti­nes lie­tu­viš­ko cha­rak­te­rio mo­di­fi­ka­ci­jas... Apie vis nau­jas ma­ni­jas, ap­sė­dan­čias val­džios ir vers­lo žmo­nes, ku­riuos ma­si­na pi­ni­gų srau­to kva­pas it ma­ri­hua­nos dū­mas, slo­pin­da­mas juo­se gro­žio ir su­bti­lu­mo jaus­mą. Pa­lik gi bent vie­ną svei­ką kaip ark­lys kaš­to­ną. Apeik, už­tverk. Ne! Truk­do re­no­va­ci­jai! Pa­si­pi­la pa­si­tei­si­ni­mo prieš gy­ven­to­jus mi­tai kaip sru­tos. Ne­va me­džiai ser­ga, ne­va jie truk­do ka­na­li­za­ci­jai, kai iš tik­ro ser­ga su­pro­jek­tuo­tos pa­gal ga­lios mo­de­lį ir bai­me už­krės­tos ar­ba tin­gios sme­ge­nys.

Ma­no gim­tų­jų Šiau­lių pa­ra­le­li­nės cent­ro gat­ve­lės jau pri­me­na pro­le­ta­ri­nius Dub­li­no prie­mies­čius, ply­te­lių džiung­les be ža­lu­mos ženk­lo su su­var­gu­siais nuo is­to­ri­jos svo­rio dau­giaaukš­čiais. Ant ply­te­lių ne­truks iš­si­šiep­ti gra­fi­čiai, prie pa­dų kibs iš­spjau­ta kram­to­ma gu­ma, ku­rios ne­nu­va­lys net gat­vės še­pe­čiai, džiū­gau­da­mi, kad, ak, nė­ra la­pų...

Na, taip, mes ne­ga­li­me at­si­lik­ti nuo glo­ba­lių cent­rų ir sa­vi­na­mės jų cha­rak­te­rį, mes tu­ri­me įskie­py­ti lie­tu­viams, kad esa­me glo­ba­lūs žmo­nės, o ne pel­kių at­si­sky­rė­liai. Mes tu­ri­me at­ro­dy­ti kaip Mil­wau­kee ar Det­roi­tas, kur ap­leis­to­se sto­ty­se kla­jo­ja vam­py­rų dva­sios. Mes pri­si­kvė­pa­vo­me chlo­ro­fi­lo, lai­kas ir „pri­dus­ti“. Tu­ri­me iš­rau­ti gy­vy­bę ir pa­sta­ty­ti ant­ka­pius se­na­jai epo­chai, ku­ri ir taip jau mi­ru­si. Vis­kas mi­rę, tik ant­ka­piai gy­vi. Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau me­džiai sa­vo še­šė­liu ir švel­niu kvė­pa­vi­mu den­gė is­to­ri­jos pa­da­ry­tus ran­dus. Da­bar gi at­si­vė­rė tai, ko nie­kas ne­no­ri ma­ty­ti: skus­ta­gal­vis mies­tas. Ta­tui­ruo­ki­te jį, dau­žy­ki­te ried­len­tė­mis, ai­dės kaip am­fi­teat­re, kaip tra­gi­ko­me­di­jos ak­te. Vė­jas ne­šios po ply­te­lių ply­nę dul­kes, o su jo­mis iš­neš ir žmo­nes, ir jie ne­be­si­ro­dys gat­vė­se. Kirs­da­mas me­dį, man re­gis, lie­tu­vis nu­ker­ta sa­ve, nes dar te­bė­ra es­min­gai su­si­jęs su gi­rių mi­tais, ku­riuos tur­būt ir­gi no­ri iš sa­vęs iš­rau­ti.

Kiek­vie­nas sa­vo ša­lį my­lin­tis eu­ro­pie­tis, gy­ve­nan­tis ka­ro, is­to­ri­jos dra­mų ir nau­jo­vių in­ter­ven­ci­jos nu­siaub­tuo­se did­mies­čiuo­se, šian­dien jau ge­rai ži­no kiek­vie­no il­gaam­žio me­džio ver­tę. Il­gaam­žis me­dis – mies­to pa­vel­das ir tur­tas. Tuo jis stip­rus ir bran­gus, iš­ti­ki­mas ir gy­vas mies­to gy­ven­to­jas. Vo­kie­tis pa­ma­tęs Šiau­lių cent­rą su­siim­tų už gal­vos ir pa­su­kio­tų prie smil­ki­nio pirš­tą. Ita­las ar grai­kas, ku­rių ša­ly­se me­džiai užau­ga sun­kiai – tai pat. O lie­tu­vis? „Cha, mū­sų dir­va to­kia ge­ra, kad tie me­džiai ataugs per dvi­de­šimt me­tų“, sa­ko man vie­nas pa­žįs­ta­mas. Dvi de­šim­tys me­tų nai­vuo­liui at­ro­do kaip sprag­te­lė­ji­mas pirš­tais, nors daž­nam žmo­gui – tai be­veik pu­sė gy­ve­ni­mo, o daž­nam me­džiui – tik vai­kys­tė. Svar­bu ne tai, kad me­dis „nea­taugs“ grei­tai, juk tai – ne plau­kai. Svar­bu ne­tgi ne tai, kad gal jis iš vi­so neu­žaugs iš ko­kio nors var­ga­no ar pi­gaus so­di­nu­ko. Svar­biau­sia, kas dė­sis jau­nų žmo­nių gal­vo­se, kai ne­be­bus me­džių. Iš­ti­sa kar­ta, ku­ri šian­dien mū­sų vai­kai­čių am­žiaus, gy­vens mies­te be di­džiu­lės la­pi­jos skė­čių ir iš es­mės ne­su­ži­nos, kas gi yra še­šė­lis ant suo­liu­ko, o iki miš­ko gal nie­ka­dos ne­nu­va­žiuos, nes ma­tys jį „su­ma­nio­jo“ ek­ra­ne. O kam va­žiuo­ti?

Mies­tas miš­ke! Šiuo dar ža­vi­si daž­nas Lie­tu­vos mies­tų sve­čias... Gir­dė­jau, kaip ža­lu­ma džiau­gia­si ne­se­niai ma­no lan­ky­to Ki­je­vo sve­čiai. „Gal jū­sų is­to­ri­ja ir bu­vo per­dėm su­dė­tin­ga, ta­čiau ji pa­li­ko įdo­mų pa­vel­dą, ver­tin­ki­te tai“, sa­ko. Pa­vel­das – tai ne spin­ta, ku­rią no­rė­čiau pa­keis­ti mo­der­nia, to­dėl sun­ku su­vok­ti, kad apie mies­to alė­jas kal­ba­ma kaip apie se­nus bal­dus. „Pa­kei­si­me nau­jais“ ir mies­tas tar­si ap­si­rengs nau­jais rū­bais. Tiks­liau – liks nuo­gas kaip ka­ra­lius ir vi­si ap­si­me­ti­nės, kad jis ža­liuo­ja. Sun­ku su­vok­ti ir tai, ko­dėl, sa­ky­ki­me, dėl vie­no li­gos pa­žeis­to me­džio reik­tų iš­gul­dy­ti alė­ją? Juk ne­pjau­ni ran­kos, kai su­pū­liuo­ja pirš­tas. Juk neiš­me­ti ki­log­ra­mo bul­vių dėl vie­nos su­pu­vu­sios. Sun­ku su­pras­ti ir tai, ko­dėl tuos žmo­nes, ku­rie šau­kia „Nep­jau­ki­te!“ pra­var­džiuo­ja stag­na­to­riais ar­ba va­di­na to­kiais, ku­riems stin­ga tarp­dis­cip­li­ni­nių ži­nių ir kal­bos kul­tū­ros. Tar­si tiems, ku­rie „pjau­na“, ne­stin­ga nei ži­nių, nei kul­tū­ros. (O gal kir­vis vi­sa­dos tu­ri vis­ko tiek, kiek rei­kia, ir ati­tin­ka ko­tą?)

Tie­sa, ne­sun­ku su­pras­ti, kad esa­ma daug pro­ble­mos klo­dų, kad vyk­do­mi pro­jek­tai, kad vyk­dant juos su­si­du­ria daug in­te­re­sų, ta­čiau kuo čia dė­ti me­džiai kaip kraš­to ir mies­to pa­vel­das? Kuo čia dė­tos jų šak­nys, truk­dan­čios vamz­džiams, tar­si mes bū­tu­me pir­mo­ji ša­lis pa­sau­ly­je, ku­ri su­si­du­ria su to­kia pro­ble­ma... Ar me­dis tu­ri tu­rė­ti ką nors bend­ra su po­li­ti­niais ar as­me­ni­niais in­te­re­sais? Jei nuo­mo­nių aud­ra ne­ty­la, gal ver­ta keis­ti pro­jek­tą, iš­mes­ti vie­ną į šiukš­les ir pa­ra­šy­ti ki­tą? Juk net kla­si­kai de­gi­na sa­vo ro­ma­nus...

Gal ver­ta pa­gal­vo­ti apie nuo­tai­kų pu­siaus­vy­rą ir ge­rą at­mos­fe­rą mies­te ir neuž­sis­pir­ti dėl stan­dar­ti­za­ci­jos pa­gal glo­ba­lius mo­de­lius, ku­ri il­gai­niui kurs stan­dar­ti­nes gro­žio sam­pra­tas ir kol­bas mies­te­lė­nų gal­vo­se bei ar­mi­ją vie­no­dai mąs­tan­čių pi­lie­čių. Ko­dėl ne­prik­lau­so­my­bės ero­je, ku­ri jau pa­kan­ka­mai il­ga, mes ne­no­ri­me bū­ti in­di­vi­dua­lūs, ki­to­kie, o sie­kia­me jau nu­si­bo­du­sių ir daž­nai nie­kam ti­ku­sių, bet ma­din­gų „tarp­dis­cip­li­ni­nių“ idea­lų?

De­ja, ir pa­ti esu tarp­dis­cip­li­ni­nis žmo­gus, bet ge­rai ži­nau, kad ne­pa­si­tel­ku­si kla­si­kos šal­ti­nių daž­nai neiš­gy­ven­čiau ir bū­čiau nie­kas. Gal to­dėl ne­sės­čiau į lėk­tu­vą su „tarp­dis­cip­li­ni­niu“ pi­lo­tu ir nei­čiau pas gy­dy­to­ją, ku­ris eks­pe­ri­men­tuo­tų su ma­ni­mi „tarp­dis­cip­li­ni­niais“ vais­tais, ne­pa­ti­kė­čiau pi­ni­gų „tarp­dis­cip­li­ni­niam“ ban­kui. Kiek­vie­nos re­no­va­ci­jos pro­ce­se esa­ma kla­si­kos, ker­ti­nių ver­ty­bių, ku­rios – tar­si re­no­vuo­jant na­mą – no­ri dė­me­sio ir mei­lės de­ta­lei. Kiek­vie­nos re­no­va­ci­jos ei­go­je ga­li­ma mo­ky­tis iš ki­tų mies­tų ir ša­lių klai­dų, ir, be­je, tik kvai­liai ši­to ne­da­ro: iš­min­tin­gas žmo­gus mo­ko­si iš ki­tų klai­dų, o kvai­las – iš sa­vo.

Me­džiai yra mies­to uo­los, o žmo­nės vi­so la­bo – tik lai­ki­ni, li­ki­mo skrai­di­na­mi paukš­čiai. Jie pa­de­da me­džiui tik ta­da, kai ne­virs­ta ka­ta­ma­ra­nais. Jie iš­gy­ve­na, jei ne­su­ser­ga be­pras­miš­ku kerš­tu uo­lai, ku­ri il­gai­niui vis vie­na nu­ga­lės, pri­vers­da­ma žmo­gų iš­vyk­ti ir iš­nyk­ti. Tai, kas se­na, rei­ka­lau­ja bran­giai kai­nuo­jan­čios prie­žiū­ros, bet jos sie­kiant ga­li­ma ras­ti pu­siaus­vy­rą ir ne­ker­šy­ti nie­kam. Lie­tu­va ir­gi se­na...

Šį teks­tą bu­vo ne­leng­va ra­šy­ti, nes jis apie tai, kas per­ne­lyg ar­ti­ma – apie gim­ti­nę. Gim­ti­nė kei­čia­si, ta­čiau jos sim­bo­liai, ku­riais nea­be­jo­ti­nai yra di­de­lių me­džių alė­jos, ku­rian­čios jau­ku­mą ir pa­sa­kas vai­kams, tu­rė­tų lik­ti. Ki­taip, kur pa­sau­lio žmo­nėms, ku­riais pa­ma­žėl virs­ta­me vi­si iki vie­no, ras­ti sau prie­bė­gą. Ne­gi ant be­to­no plokš­tės?

Ma­ma, čia to­kie di­de­li me­džiai...

O me­džiai bu­vo di­de­li...

Kvie­čiu de­vy­nis­kart ma­tuo­ti ir dau­giau gal­vo­ti, dar­kart gal­vo­ti. Nes­ku­bė­ji­me glū­di iš­min­tis. Jei me­džiai nei­šeis su mu­mis, jie nei­šeis ir po mū­sų.

Miestai be medžių – miestai be žmonių. Milwaukee, JAV.

Da­lia Sta­pon­ku­tė, ra­šy­to­ja

Informacijos šaltinis: www.skrastas.lt