Populiarūs

Tas nuostabus apleistų laukų pasaulis

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo didžiąją dirbamos žemės dalį valdė kolektyviniai ūkiai (kolūkiai). Vėliau žemė grąžinta buvusiems savininkams. Atgautos žemės dirbti puolė, deja, ne visi savi­ninkai, juolab kad dauguma buvo senyvo amžiaus. Ir štai buvusiuose intensyviai dirbtų laukų plotuose, kur dar neseniai vilnijo javai, augo burokai ar bulvės, žai­biškai susiformavo nauja iki tol daugeliui dar nematyta ekosistema - apleisti lau­kai, apaugę usnimis, kiečiais, varpučiais ir kitomis dirbamų laukų piktžolėmis. Net garbūs Lietuvos mokslininkai, žiūrė­dami į šiuos laukus, spėliojo - kokia eko­sistema šių piktžolynų vietoje susidarys po daugelio dešimtmečių.

Laikas parodė, jog Motina Gamta geba tvarkytis daug greičiau, nei buvo mano­ma. Tepraėjus penkeriems-septyneriems metams, daugelis apleistų laukų, kur neseniai vilnijo žmogaus aukščio piktžo­lynai, virto savotiškomis „natūraliomis" pievomis, kur šalia tipiškų pievų žolynų - smilgų, šunažolių, vėdrynų, kmynų, raudonėlių, baltųjų dobilų - veši ir aria­mų laukų piktžolės: usnys, kiečiai ir kt. Metai iš metų šių piktžolių mažėja ir vis labiau įsigali natūrali pievų augalija. Kai kuriuose laukuose atsirado ir retųjų augalų, tokių kaip gegūnės, gegužraibės, bei vaistinių - valerijonų, jonažolių ir kt.

Apleistuose laukuose susidariusios savo­tiškos pievos labai patiko daugeliui agrarinio kraštovaizdžio gyvūnų. Nemažai laukų aptinkamos gausios dirvinių vieversių populiacijos, drėgnesnėse vietose paplitę pieviniai kalviukai ir geltonosios kielės, visur gausu kiauliukių, apsigyve­no griežlės, įprastos kurapkos ir putpelės. Krūmais užželiantys plotai labai patiko rudosioms devynbalsėms ir paprasto­sioms medšarkėms, dilgėlynai, ožrožių sąžalynai - karklinių nendrinukių karali­ja. Arčiau gyvenviečių įprastos geltono­sios startos, kai kur - raudongalvės snie­genos. Pelkėjančiose lomose aptinkama perinčių nendrinių ir pievinių lingių.

Apleistuose laukuose labai daug įvairiausių vabzdžių. Vasarą pievose svirpia begalinė gausybė skėriukų, žaliųjų žiogų, plazdena daugybė drugelių, tarp jų yra ir retųjų, nykstančių rūšių, itin daug sliekų, karkvabalių ir kitų dirvoje besiveisiančių vabzdžių lervų, kuriasi skruzdės, ten, kur tarp žolių susiformuoja samanų danga, galima rasti kamanių lizdų, sausesnėse vietose paplitusios vapsvos. Tuose laukų plotuose, kur atsikuria pelkės, gausu pievi­nių ir mažųjų kūdrinių varlių, aptinkama žaliųjų ir nendrinių rupūžių, smėlynuo­se - česnakių ir driežų. Labai daug pelinių graužikų: pelių ir pelėnų, kurmių, kirstu­kų, o šalia vandens - ir vandeninių pelėnų.

Laukų žolynai kasmet paberia daugybę sėklų, tad čia jų lesti susirenka didžiuliai migruojančių kikilių, čimčiakų, žaliukių, alksninukų ir kitų grūdlesių paukščių būriai. Apleistų laukų tyrai - mėgstama dau­gelio plėšriųjų paukščių medžioklės vieta ir perėjimo, ir migracijos laikotarpiu. Čia nuolat gyvena jau minėtos nendrinės ir pievinės lingės, atskrenda suopių, mažųjų erelių rėksnių, sketsakalių, paukštvanagių, naktimis tyliai sklando mažieji apuokai ir naminės pelėdos. Nešienaujamus, krū­mais apaugusius plotus pamėgo ir žvėrys: gausiai gyvena stirnos, vaikus veda lapės, ežiai, žebenkštys ir paslaptingieji šermuo­nėliai, laukų griovius tvenkia bebrai. O štai pempė apleistų laukų nemėgsta. Apžiūrėjęs kelias dešimtis stambių ap­leistų laukų masyvų, pempių aptikau dviejose vietose ir tik šalia atsikuriančių pelkių bei naujai suartos žemės plotų. Apleisti laukai nepagausino ir kurapkų populiacijos. Jų gal būtų pagausėję, jei ne snieginga 1996-ųjų žiema, per kurią žuvo kone visos mūsų kurapkos. Netgi po daugelio metų jų populiacija ne visai atsikūrė. Šiuo metu, bent jau Rytų Lietu­voje, kurapkos yra įprasti paukščiai. Tuo nesunku įsitikinti vėlai vakare tuoktuvių metu skaičiuojant čiksinčias kurapkas. Daugiausia jų balsų girdžiu apleistuose laukuose ir nešienaujamose pievose. Įdo­mu, kad rūsti šių metų žiema kurapkų populiacijai pakenkė mažai. Tam, matyt, įtakos turėjo stiprūs vėjai, kurie dides­niuose atviruose laukuose sniegą nupustė iki žemės ir kurapkoms buvo lengva pri­sikasti iki maisto. Deja, apleistus laukus šie paukščiai labiau mėgsta tik perėdami ir vesdami jauniklius, nes čia tarp senos žolės yra kur paslėpti lizdus, gausu mais­to. Žiemą šie vešlūs žolynai sulaiko nuo dirbamų laukų vėjų supustytą sniegą, ir kurapkos, palikusios šiuos plotus, per­sikelia arčiau kaimų, kur randa pasėtų žiemkenčių.

Apleisti laukai gali būti pavyzdys, kaip greitai, be jokių investicijų galima atkurti tiek pusiau natūralią pievų augaliją, tiek gyvūniją. Lietuva pražiopsojo unikalią galimybę kai kuriuose stambiuose apleistų laukų plotuose įsteigti „Natūra 2000" teri­torijas, kurioms suteikiamas buveinių ap­saugos statusas. Tarp intensyviai dirbamų laukų esantys stambesni apleistų laukų plotai būtų tarsi rezervatai, suteikiantys galimybę gyventi ir veistis ne tik daugeliui įprastų laukų paukščių ir gyvių, bet ir re­toms, nykstančioms, pavyzdžiui, griežlei. Tai būtų puikus pavyzdys Vakarų Euro­pai, kuri skiria milijonus tam, kad atkurtų kokį mažą natūralios pievos lopinėlį.

Deja, laikas parodė, kad apleisti laukai tėra laikina, nestabili ekosistema, kurios galutinis raidos taškas - miškas. Ypač greitai savaiminiais medžiais užžėlė tarp miškų esantys apleisti dirbamos žemės plotai. Dabar čia veši nepaprasto grožio gamtos pasodinti beržynai, pušynai, eg­lynai. Monokultūrų čia nepamatysi, net skurdžiausiuose smėlynuose tarp pušų įsimaišo beržų, blindžių ir kitų medžių, o derlingose vietose medžių įvairovė kur kas didesnė. Vietomis šie naujieji jaunuo­lynai yra nepaprastai tankūs, kitur - su atviromis erdvėmis, pievelėmis. Toliaumiškų laukuose auga tik retmiškiai, kai kur tik karklų ir blindžių krūmynai. Miškui sunkiausia užkariauti tas laukų vietas, kur auga aukštaūgiai eutrofiniai žolynai. Sunkiai miškas užkariauja ir buvusias kultūrines pievas, tačiau jau akivaizdu, kad po 15-20 metų apleisti laukai Lietuvoje išnyks .Vis dėlto norint tokius plotus išlaikyti didelių finansinių ir darbo sąnaudų nereikia - tektų tik kas 2-3 metus šiuos plotus nušienauti.

Labai norėtųsi sužinoti, ar esu vienintelis gamtininkas, kiek nuodugniau domėjęsis apleistų laukų gyvūnijos ir augalijos pa­sauliu, ar šiomis ekosistemomis domisi ir kas daugiau.

Po šešerių metų

2003-iaisiais Lietuva tapo Europos Sąjun­gos nare. Nuo tų metų mūsų ūkininkai pradėjo gauti išmokas už deklaruotus dirbamos žemės ir pievų plotus. Praėjus šešeriems metams, nutariau apvažiuoti ir apžiūrėti savo anksčiau kiek tyrinėtus apleistų žemių plotus. Ten, kur seniau būta nepaprastai turtingos apleistų laukų biologinės įvairovės, dabar vilnija pasėti kviečiai, miežiai, kukurūzai. Daug kur matyti ką tik pasodinto miško kultūros. Dar tik vakar buvę apleisti, kai kurie plo­tai šviežiai suarti, riogso išrautų krūmų krūvos, ant kurių tupėdami gailiai sirpsi pieviniai kalviukai ir geltonosios kielės, verkdami savo užartų vaikų: laukai su­arti per patį paukščių perėjimą.

Šiame lauke sutinku ir ūkininką, naująjį šių laukų šeimininką, supirkusį iš senų žmonių žemes ir sujungusį jas į vieną masyvą. Klausiu jo, kas gi augs šiuose kemsynuose? Žmogus atsako: „Koks skirtumas, augs kas nors ar neaugs - svarbu bus išmokos." Taigi - pinigai. Pinigų godulys apakina žmones. Pinigai „pažadina" meilę žemei.

Toliau važiuodamas buvusioje pievinių lingių perykloje aptinku naują Lietuvos laukų „kultūrą" - žilvičių plantaciją. Pavažiavus dar 200 km Rytų Aukštaitijos keliais, nuotaika pasitaiso - apleistų lau­kų dar apsčiai. Tik ar ilgam?

Bent dalį apleistų laukų išsaugoti būtina. Šiltėjant klimatui, kai kuriais metais, pa­vyzdžiui, šiemet, žolinė augalija užauga daug anksčiau, tad nei griežlės, nei ku­rapkos, nei putpelės iki šienapjūtės pra­džios nespėja išsiperėti savo jauniklių. Išvytos iš šienaujamų plotų jos dar galėtų išsiperėti jauniklius apleistuose nedirba­muose žolynuose.

Rimantas Ryliškis,

„Žurnalas apie gamtą” 2010 m. Nr. 3 (39)

Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt,