Populiarūs

Pareiga daryti tai, ką reikia. Privatizacijos klystkeliai

Šiuo metu Lietuvoje privatizuota apie 30 proc. visų parkų, dvarų ir kitų unikalių šalies vietovių. Tai gerai ar blogai? Klausimas, į kurį atsakyti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Privatizacija dažnai reiškia ir papildomas finansines injekcijas, kurios reikalingos parkams tvarkyti. Deja, neretai tas pats žodis su savimi atsineša ir urbanizaciją, nepagarbą gamtai ir paveldui, atsainumą ir visišką aplinkos užmiršimą. O mes liekame nenusprendę, koks ryšys sieja laisvę, atsakomybę, galią ir pareigą. Arba apie tai net nesusimąstome.

Įvairūs parkai ir dvarai yra bene vieninteliai tikri mūsų paveldo nešėjai, galintys pasidalyti kelių šimtų metų istorija. Gražių rezervatų ir unikalių gamtos kampelių svarba lietuviams, kurie neįsivaizduoja savo vasaros be paežerių, regis, neturėtų būti diskutuotina. Deja, parkai ir dvarai pastaruoju metu daug kur tiesiog nyksta neprižiūrimi ir netvarkomi. Panaši situacija pasitaiko ir su kai kuriais ežerais ar kurortais. Regis, tai, kas priklauso valstybei, kitaip sakant, visiems, kartu nepriklauso niekam. O dar tiksliau galima pasakyti, kad kai kalbame apie idilišką laisvalaikį prie ežero, atgaivą nuostabiuose gamtos kampeliuose, tada gamta ir aplinka yra visų, tačiau kai diskusija pasisuka atsakomybės kryptimi, visa tai tampa kažkieno kito rūpesčiu. Pastaruoju metu įsibėgėja tokių vietovių, ypač dvarų privatizacija Oficialus ir visiems priimtinas tikslas yra tų unikalių kampelių atgaivinimas ir sutvarkymas. Deja, ne visada šie tikslai yra tikrieji, o net jei jų siekiama sąžiningai, ne visada pavyksta išvengti klaidų. Ne visada visiška laisvė susiejama su tokia pat atsakomybe. Lygiai taip pat įgyta galia daryti bet ką užgožia pareigą daryti tai, ką reikia daryti.

Privatizavimas – sudėtingas dalykas. Jis, beje, toks yra abiem pusėms, nors kartais atrodo kitaip. Privatizuojant tiesiogiai su aplinka susijusį objektą (tokie yra parkai, dvarai ar kitos lankytinos vietos), sutartys turi būti labai apgalvotos. Be abejo, sunku ginčytis, kad privatizavimas neretai yra vienintelė galimybė išgelbėti nykstančius parkus ar dvarus. Juk dažnai valstybė neturi nei pinigų, nei laiko tokioms „smulkmenoms“ prižiūrėti. Taigi, regis, gana išmintinga yra atiduoti šimtmečių istoriją skaičiuojančius pastatus ir sodus į daugiau pinigų ar noro turinčias rankas. Prieš tai, žinoma, pagrūmojus pirštu, kad negalima toje vietoje elgtis, kaip nori. Deja, viskas pagrūmojimu ir baigiasi, o iš visų pinigingų rankų tikėtis atsakingo elgesio – mažų mažiausiai naivu. „Mano dvaras – ką noriu, tą darau“ – galima nuspėti, kad neretai vyrauja toks šūkis. „Ką noriu, tą darau“, šiuo atveju, gali reikšti ir „ką noriu, tą nugriaunu“, arba, „ką noriu, tą pakeičiu“. Laisvė turbūt yra toks dalykas, kuri neretai svaigina, ypač jei ta laisvė pasiekta pinigais. Štai čia tą laisvę ir reikėtų kontroliuoti privatizavimo sutartyse, ne pro pirštus pasižiūrėti į tokius punktus kaip tinkamas parko tvarkymas, lankymo valandos. Viena svarbiausių privatizavimo sąlygų, ko gero, turėtų būti ir ta, kad parkas yra nedaloma kultūros vertybė. Jei naujasis šeimininkas nevykdo arba nepajėgia vykdyti sutarties sąlygų, turi būti numatyta galimybė parką grąžinti valstybei. Juk ne tokie reti atvejai, kai privatizuotas kultūros paveldo objektas visiškai apleidžiamas, netgi niokojamas, o kaltų lyg ir nelieka. Tiksliau, kaltieji yra, tačiau juk kiekvienas savo kieme tvarkomės, kaip norime, ir nesvarbu, kad tas kiemas yra šimto metų senumo parkas. Juk jis įsigytas visiškai legaliai ir teisėtai – už pinigus.

Pakruojo dvaras yra didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą, kaip didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sodyba. Šiuo metu dvaras išnuomotas verslininkui Giedriui Klimkevičiui ir intensyviai rekonstruotas. Tiesa, netrūksta ir įtarimų verslininko ir savivaldybės sutarties skaidrumu.

Galia
Turbūt ne kartą teko užklysti į mišką, paežerę ar kokį seną dvarą ir išvysti užrašus, draudžiančius įžengti. Tai dar nebūtų taip blogai, jei už tų ribų matytume tai, ką išties verta saugoti. Tada, regis, visai suprantamas sprendimas riboti pašalinių judėjimą. Tačiau už tų ženklų dažnokai matome iškirstus medžius ar teritorijas, apleistas net labiau nei tos, kuriose vaikščioti galima. Jei kalbėsime apie dvarus, neretai pasitaiko atvejų, kada privatizuotas dvaras tampa užeiga, restoranu ar viešbučiu. Vėlgi, tai nėra savaime blogas reiškinys, nes juk, visų pirma, tie statiniai turi tarnauti žmogui. Tarnavimo forma nebūtinai svarbi. Tačiau kartais ribos peržengiamos. Tada dvaruose, pilyse ar parkuose organizuojami komerciniai masiniai renginiai. Ir ne palikti šiukšlių kalnai tampa didžiausia problema (šiukšles surinkti renginių organizatoriai daugmaž nepamiršta). Tiesiog masinis tokių vietų okupavimas nori nenori suteršia, sutrypia, kitaip sužaloja tai, kas anksčiau buvo unikalu. Ir vėl nereikia toli ieškoti spragų, nes juk kas šeimininkas, tas ir elgiasi kaip nori, kiek nori, kada nori, ir su kuo nori. Valstybė čia jau nebesikiša.

Saulius STRAZDELIS

Informacijos šaltinis: www.ozonas.lt