Populiarūs

Ranka, supanti lopšį, valdo ir pasaulį

Kai prekė labai pigi, kas padengia jos pagaminimo sąnaudas? Scanpix nuotrauka

Šis posakis ilgus metus vartotas vaikų auklėjimo svarbai apibūdinti. Tačiau lopšio metafora šiandien vis dažniau skamba aplinkosaugos ekonomikos kontekste kalbant apie būtinybę pasirūpinti, kad nebetinkamas vartoti produktas galėtų būti vėl panaudotas kaip žaliava.

Daugiau kaip dvylika milijonų žmonių nuo 2007-ųjų gruodžio internete yra peržiūrėję amerikiečių aplinkosaugininkės Annie Leonard animuotą filmą „Daiktų istorija” (angl. „The Story of Stuff”), kuriame per dvidešimt minučių ji paprastai, bet išmintingai atskleidžia sudėtingus tokių pigių vartojimo prekių kaip radijo imtuvas ir globalinių problemų savitarpio ryšius. Šis filmas - dar vienas bandymas atkreipti dėmesį į vartojimu pagrįsto gamtos nepaisančio vyraujančio ekonomikos modelio poveikį aplinkai.

Neapskaityti sąnaudos

„Kartą užėjau į parduotuvę nusipirkti radijo imtuvo. Radau tokį už 4,99 dolerio. Stovėdama eilėje prie kasos susimąsčiau, kaip radijo imtuvas gali kainuoti 4,99? Metalą tikriausiai išgavo Pietų Afrikoje, naftą - Irake, plastiką pagamino Kinijoje, o surinko viską koks nors penkiolikametis Meksikoje. Už tiek turbūt net lentynų nuomos šitoje parduotuvėje nesumokėsi, o ką jau kalbėti apie algą pardavėjui ir transportavimo išlaidas?” - svarsto ji.

Šio ir kitų A. Leonard vaizdo pasakojimų („Kosmetikos istorija”, „Fasuoto vandens istorija”, „Taršos leidimų istorija”) pasaulinė sėkmė veikiausiai ta, kaip tokias sudėtingas sąvokas, kaip į kainą neįtraukti „išoriniai kaštai”, kurie apima produkto poveikį aplinkai nuo išteklių išgavimo, gamybos, vartojimo ir šalinimo, ji sugeba iliustruoti vaizdingais pavyzdžiais. „Tai jei aš už visa tai nesumokėjau, kas sumokėjo? Ogi žmonės, kurių gamta sunaikinta, oras užterštas, vaikai Konge sumokėjo savo ateitimi. Trečdalis jų, užuot ėję į mokyklą, dirba pigaus metalo kasyklose. Visoje sistemoje nukentėjo daugybė žmonių, kad mes gautume pigių prekių, bet jokioje buhalterijoje tai neatsispindi.”

Išteklių gavybą ji siūlo vadinti „išeikvojimu” arba tiesiog „sunaikinimu” ir vartodama ekologinio pėdsako metaforą teigia, kad jos gimtosios JAV jau daugelį metų gyvena ne pagal galimybes. „Belikę 4 proc. žemyno miško. 40 proc. vandens nebegalima gerti. Jei visi gyventų taip, kaip mes, reikėtų kokių keturių planetų. Bet yra tik viena.”

Realybė ir galimybės

A. Leonard kalbos grindžiamos ne vien kapitalizmo kritika ar gamtosaugos idealizmu, kaip kam nors gali pasirodyti. Tikrovė tokia, kad per pastaruosius tris dešimtmečius žmonija negrįžtamai sunaikino trečdalį gamtos išteklių. Pavyzdžiui, net du trečdaliai pasaulio žuvivaisos regionų yra pereikvoti tiek, kad nebegali natūraliai atsikurti. Iš esmės šios problemos kyla dėl to, kaip žmonija gamina ir vartoja produktus bei paslaugas.

Ekologinis pėdsakas yra sąlygiškas matas, poveikį aplinkai skaičiuojantis derlingais hektarais, tad jį galima paversti planetomis. Pasak jį pasiūliusio Mathiso Wackernagelio, žmonija jau kuris laikas gyvena ne pagal galimybes. „Gamtos išteklius eikvojame daug greičiau, nei jie geba atsikurti. Esame priartėję prie ribos, ne tik kai kalbama apie naftą, bet ir biologinę įvairovę, geriamąjį vandenį ir dar daugybę gamtos išteklių. Kai aš gimiau, 1962-aisiais, planetos būklė buvo gana stabili, naudojome apie pusę jos pajėgumų. Šiandien per dvylika mėnesių iš gamtos paimame tiek, kiek atkurti prireikia 15 mėnesių.”

Vadovaujantis šiuo modeliu, suskaičiuota, kad, jei visas likęs pasaulis eikvotų išteklius, kaip tai daro europiečiai, poreikiams patenkinti prireiktų pustrečios planetos. Gamtosaugos specialistai liūdną statistiką tiesiogiai sieja su vakarietišku ekonomikos modeliu, kuris paremtas vartojimu, gamtos nepaisančia gamyba, skatinant pirkti vis naujus produktus ir menkai tesirūpinant atliekomis.

Atsakomybės klausimas

Švedijos Lundo universiteto profesoriaus Thomaso Lindhqvisto apibrėžtas „Padidintos gamintojo atsakomybės” (angl. Extended producer responsibility) principas numato produkto tiekėjo įsipareigojimą pasirūpinti, kad visa gamybos grandinė tausotų aplinką, įskaitant, kai jis taps atlieka. Šis principas jau yra įtrauktas į ES elektronikos atliekų tvarkymo direktyvas.

„Visai kaip ir šeimoje - jei papietavę pasakysime, kad kažkas turi suplauti indus, niekas nepasijudins. Reikia konkrečiai įvardyti, kas ką turi padaryti. Šiandien dažniausiai kalbame apie tai, kad būtina priskirti atsakomybę už produktą, kai jis tampa atlieka - kas turi surinkti, perdirbti arba kitaip sutvarkyti. Čia ypač svarbu pasiskirstyti atsakomybę viso produkto gyvavimo metu”, - sako profesorius ir priduria, kad tam būtinas išlaidas dalytis reikia, tačiau nepakanka. Būtini gamybos principų pokyčiai be pramonės pokyčių bus neįmanomi.

Europos Sąjungoje (ES), kuri save laiko pažangios aplinkosaugos politikos lydere, jau kuris laikas kalbama apie privalomą minėtų išorinių aplinkos sąnaudų integravimą į produktų ir paslaugų kainą. Tai vadinama „gamyba paremta produkto būvio filosofija” (angl. life cycle thinking). Itin supaprastintai tai galima būtų pavadinti visuotiniu ekologiniu ženklinimu. Apie tai yra užsiminęs buvęs ES aplinkos komisaras Stavrosas Dimas: „Pirmiausiai reikia keisti tai, kaip mes gaminame produktus ir kaip juos vartojame. ES ketina siūlyti įteisinti minimalius aplinkosaugos reikalavimus labiausiai aplinkai žalingiems produktams. Jie bus pagrįsti visos gamybos ciklo poveikio aplinkai įvertinimu: nuo žaliavos iki atliekos. Jei turime panašius reikalavimus maisto produktų, automobilių ir žaislų saugumui užtikrinti, gamtosaugos standartai būtų taip pat logiški.”

Šį pusmetį ES pirmininkaujanti Belgija vasarą paskelbė, kad atliekų perdirbimo ar pakartotinio panaudojimo toli gražu negana ir kaip vieną savo pirmininkavimo prioritetą įvardijo visuotinio „nuo lopšio iki lopšio” principo taikymo propagavimą.

Pamirškite kapą, galvokite apie lopšį

Itin novatorišku laikomas principas buvo aprašytas Williamo McDonougho ir Michaelo Braungarto 2002-aisiais pasirodžiusioje knygoje (angl. „Cradle to Cradle: Remaking the Way We Make Things”). Apžvelgdami industrializacijos istoriją autoriai aprašo problemas, kurias sukelia įsivyravęs ribotas požiūris į gamtos išteklių naudojimą, paremtą „nuo lopšio iki kapo” (angl. „cradle to grave”) principu. Išgauni žaliavas, pagamini produktą, o kai jo nebereikia, išmeti - maždaug taip galima nusakyti jo esmę.

Tuo metu vadovaujantis minėtu siūlomu požiūriu „nuo lopšio iki lopšio” atliekos laikomos žaliava, kurią stengiamasi grąžinti į gamybos ciklą, taip sumažinant naujų išteklių išgavimo poreikį. Specialistai teigia, kad tam būtini ir esminiai strateginio mąstymo būdo pokyčiai. Pavyzdžiui, užuot pabrėžus, kad vienas ar kitas produktas „pagamintas nenaudojant to ar ano”, labiau kreipti dėmesį į tai, kokios medžiagos naudojamos. Tai leistų bendradarbiaujant su kitais gamintojais drauge ieškoti būdų išvengti atliekų. Jau esama pavyzdžių, kai plastikiniai buteliai virsta megztiniais, perdirbtos pieno ir sulčių pakuotės - baldais, vanduo išvalomas ir paleidžiamas cirkuliuoti uždaru ciklu, o ligi tol paprasčiausiai į orą išleistas garas panaudojamas energijai išgauti. Kitaip nei manoma, neretai tai nieko nekainuoja ir net padeda sutaupyti pinigų.

Vaida Pilibaitytė

Informacijos šaltinis: www.atgimimas.lt