Populiarūs

Gamtai draugiškiausi - maži ūkiai

„Santarvėj su gamta gyventi gali tik maži ūkiai", - įsitikinęs ūkininkas Valdas Kavaliauskas iš Dargužių kaimo (Varėnos r.). Norėdami išsilaikyti tokie ūkiai suranda vis įdomesnių būdų kaip savo produkcijai suteikti pridėtinę vertę.

Rankomis melžiantis 15 ožkų ir dvi karves ūkininkas nusprendė, kad jo ūkio pienas per brangus, kad būtų galima jį pusvelčiui parduoti perdirbėjams. Ūkininkas pats siekia sukurti išskirtinį produktą ir prisijaukinti jo valgytojus.

Valdas tikina dar prieš 5 m. pradėdamas ūkininkauti, žinojęs, kad norės ne intensyvaus, o darniai su gamta draugaujančio ūkio. Greta ožkų jis augina dvi senųjų veislių karves: Lietuvos šėmąją ir Lietuvos žaląją. Eksperimento tikslais augina ir vieną Džersių veislės telyčaitę. Geriausios ožkų veislės ūkininkas prisipažįsta dar neišsirenkantis - dabar visos jo  „vietinės" retsykiais suvedamos su Čekų baltųjų veislės ožiais.

Kartu su žmona Rasa Valdas kasdien primelžia 50 l pieno. Ožkos pieno duoda tiek pat, kiek dvi karvės. Plėsti ūkio Valdas nesiruošia, bandos dydį riboja... pirštai. Daugiau ožkų ūkininkų šeimynai jau būtų sudėtinga pamelžti. Tačiau atsisakyti melžimo rankomis ir modernizuoti ūkio V. Kavaliauskas taip pat neketina. „Kam man ta įranga, jei jos plovimas užtruktų ilgiau nei pats melžimas", - juokiasi Valdas.

Šeimos sūrininkas

Užsukęs pas V. Kavaliauską į svečius gali nesitikėti, kad būsi pavaišintas pienu - visas pienas kaipmat virsta sūriais. Jokios ypatingos įrangos sūrių gamybai ūkininkas sako taip pat nepirkęs - viso labo porą didelių puodų. Tiesa, itališkų, kelis šimtus litų kainavusių. Gaminti sūrius, nuo kurių valgytojams išsivystytų ilgalaikė priklausomybė, Valdas mokėsi Šiaurės Prancūzijoje, Normandijoje. Dalį receptų jis tiesiog susirado sename „Šeimininkės vadove". Receptų Valdas tikina po devyniais užraktais neslepiantis, mat labiausiai sūrio skonis priklauso nuo gamintojo - su kokia nuotaika gaminta, kiek širdies į darbą įdėta.

Ožkos tvarkdarės

Piendaves į laukus ūkininkas išgina gegužę. Kartu su jomis, iki spalio vidurio ten gyvena ir pats su šeimyna, jurtoje. V. Kavaliauskas pastebi, kad skirtinga veikla užsiimantiems smulkiems ūkiams užtenka skirtingo žemės ploto: „Augindamas mėsines avis ir su nedidele banda neišsiversi be 100 ha, smulkiam daržininko ūkiui pakanka ir 2 ha, o mūsų pieninių ožkų bandai reikia 15 ha žemės. Aš tos žemės įpirkti ne tik negaliu, bet ir nenoriu. Kam man to turto našta? Man svarbu, kad galėčiau ganyti gyvulius ir tai būtų ilgalaikis bei ne itin brangus susitarimas".

Valdas Kavaliauskas pasakoja nuo pat pradžių žinojęs, kad norės ūkininkauti darniai sutariant su gamta.

Jis nuomoja 15 ha pievų Spenglos upės slėnyje, kuris anksčiau buvo šlapias, vėliau numelioruotas. Prieš V. Kavaliauskui čia atvedant savo ožkas, pievos buvo ilgai nenaudojamos, apžėlusios dilgėlėmis iki pečių. Per trejus metus ožkos šias pievas aptvarkė: dilgėlynų jau perpus mažiau. Dėl to atsirado tinkamų paukščiams gyventi vietų, vis daugiau jų Valdas pastebi šiuose plotuose, vakarais klausosi griežlės, kuri, tikina jis, prieš atvedant ožkas čia tikrai negyveno. Porą kartų per metus ūkininkas nušienauja labiausiai išvešėjusius dilgėlynus, kurių ožkos jau nebeįkanda. Šienauja ne visus iš karto, o mozaikiškai, kad spėtų išsikraustyti paukščiai.

V. Kavaliauskas įsitikinęs, kad smulkūs ūkiai - geriausia galimybė ūkininkauti ir saugomose teritorijose. Trukdymo vienas kitam ūkininkas čia neįžvelgia: juk smulkiam ūkiui nereikia didžiulių pastatų, dėl kurių ribojimo kyla nepatogumų saugomose teritorijose veikiantiems stambiems ūkiams.

Priešingai, abiems pusėms būtų naudinga tokia simbiozė: ūkininkas galėtų auginti gyvulius labai gražioje gamtoje, o parkui nauda, nes ūkininkas nuganytų reikiamas parko vietas. Tačiau Valdas pastebi, kad ir smulkių ūkininkų vien gražiu vaizdu į saugomas teritorijas neįviliosi, reikėtų specialaus skatinimo, abipusio susitarimo su saugoma teritorija. Už tai, kad ūkininkas nugano reikiamas vietas, saugomų teritorijų administracija galėtų padėti tvarkytis ūkininkui, pavyzdžiui, įsigyti techniką ir leisti ūkininkui ja naudotis. Mat technika, pasak jo, - vienas pagrindinių smulkaus ūkio rūpesčių. V. Kavaliauskas įsitikinęs, kad smulkiam ūkiui investuoti į techniką neverta. Jei kuris ryžtasi investuoti, tai neišsiverčia be paramos, o tuomet jau jam savaime tenka plėsti ūkį.

Informacijos šaltinis: www.manoukis.lt