Populiarūs

Visuomenė tampa saugomų teritorijų užtarėja

Prieš 10-15 metų daugelį saugomų teritorijų galėdavai atrasti tik žemėlapyje. Šiandien nacionalinių ir regioninių parkų lankytojus pasitinka informaciniai stendai, lankytojų centrai, įrengtos poilsiavietės, kiti pažintiniam turizmui ir poilsiui gamtoje skirti objektai. Pažintiniai takai atvėrė nedidelius langus į vertybes, saugomas rezervatuose bei draustiniuose. Kokia buvo viso to pradžia ir kaip sekasi auklėti parkų lankytojus, kad jie imtų globoti tai, kas sukurta jiems? Į šį bei kitus laikraščio "Žalioji Lietuva" klausimus atsakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė.

1991-1992 metais, kuomet buvo įsteigta dauguma Lietuvos nacionalinių ir regioninių parkų, bet iki 1996 m. nebuvo nei direkcijų, nei reikiamos infrastruktūros. Dabar visi parkai turi šeimininkus, kurie organizuoja ir vykdo daug tvarkymo darbų. Gal galėtumėte išskirti pagrindinius paramos saugomoms teritorijoms etapus?

Tais 1991-1992 metais regioninius parkus buvo norima steigti etapais. Iš pradžių įsteigti dalį jų, o kitiems steigti rezervuoti teritorijas. Džiaugiuosi, kad jie visi buvo įsteigti iš karto. Nesvarbu, kad tuo metu juose nevyko reali veikla, bet jos turėjo juridinį statusą, apsaugos ir naudojimo režimą. Visi matome, kaip šiandien sunku įsteigti kokią nors naują saugomą teritoriją. Taigi, jei prieš dvi dešimtis metų parkai būtų pradėti steigti etapais, tai ir šiandien dalies jų neturėtume. Daugiausia lėšų reikėjo regioniniams parkams. Pirma parama jiems buvo skirta 1996-1997 metais, kuomet pradėtos steigti regioninių parkų direkcijos. Vienas jų steigė tuometinė Aplinkos apsaugos ministerija, kitas buvusi Miškų ūkio ministerija. Toks pasidalinimas leido sumažinti direkcijų steigimui reikalingas lėšas. Aplinkos apsaugos ministerijos įsteigtos direkcijos gavo daugiau lėšų, tad galėjo geriau organizuoti veiklą. Jos turėjo po 4-7 darbuotojus. Kitos buvo steigiamos prie miškų urėdijų, kaip jų padaliniai, o parko direktorius būdavo tuo pačiu ir miškų urėdo pavaduotoju parko reikalams. Daug kur prie miškų urėdijų įsteigtos regioninių parkų administracijos buvo tik formalios, bet, kur buvo iniciatyvūs vadovai, pavyzdžiui Labanoro, Dieveniškių regioniniuose parkuose, jos nė kiek neatsiliko nuo kitų. Taigi pradiniame etape buvo lėšos buvo skirtoms patalpoms, darbuotojų atlyginimams, tačiau veiklai vykdyti lėšų labai trūko. Aišku, parkų direkcijos stengėsi pačios, kiek išgalėjo. Padedant miškų urėdijoms buvo statomi miško baldai, informaciniai ženklai ir t.t. Dažnai poilsiautojai labai greitai viską sunaikindavo. Kartais po mėnesio, o kartais ir tą pačią dieną. Vyko nebyli kova su šiais vandalais.

Nuniokotų įrenginių, stendų vietose buvo pastatomi nauji. „Pažiūrėsim, kas ką...“, - tokios taktikos laikėsi parkų darbuotojai. Aišku ši taktika nėra geriausia, bet kitokios išeities ir nebuvo, nes tiesioginio kontakto su žalą darančiais lankytojais parkų direkcijos neturėjo. Dabar vandalizmo apraiškų parkuose žymiai sumažėjo, tačiau atsirado maniakų, kurie stenduose išpjausto Europos Sąjungos ženklus, tekstus anglų kalba. Kitas paramos saugomoms teritorijoms etapas prasidėjo iškart po įstojimo į ES, 2004 metais ir tęsiasi iki dabar. Buvo įgyvendinta nemažai projektų, skirtų „Natura 2000“ teritorijų, paveldo objektų tvarkymui, informacinės sistemos, lankytojų centrų įrengimui. Ir šiuo metu analogiški darbai vykdomi, tačiau vis kitose saugomose teritorijose. Tikslas – visą reikiamą infrastruktūrą sukurti kiekvienoje saugomoje teritorijoje. Šiuo metu vykdomas ES fondų remiamas projektas „Saugomų teritorijų tvarkymas, I etapas“. Iki spalio 1 dienos turime pateikti paraišką antrajam etapui. Numatytas ir trečiasis.

Anksčiau parkų direkcijos pačios koordinavo nemažai projektų, taip pat ir remiamų iš ES struktūrinių fondų. Dabar susidaro įspūdis, kad visą šią naštą sau prisiėmė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, o parkų direkcijos atlieka daugiau vykdytojo, prižiūrėtojo funkcijas...

Pačios direkcijos visada turi iniciatyvos teisę. Nemažai jų teikia paraiškas Ūkio ministerijos Lietuvos verslo paramos agentūrai, siekiant gauti paramą turizmo vystymo projektams. Direkcijos taip pat naudojasi galimybe kreiptis dėl paramos į Švietimo ir mokslo ministerijos fondus. Tuo tarpu tiesiogiai saugomoms teritorijoms skirtomis Europos Sąjungos lėšomis finansuojamus projektus nuo 2004 m. koordinuoja Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Anksčiau darbų apimtys buvo nedidelės ir valstybinių parkų direkcijų misija buvo paprasta – prižiūrėti kaip vyksta darbai vietoje, bendradarbiauti su vykdytojais, rangovais, teikti informaciją.

Šiuo metu, kai darbų apimtys padidėjo bemaž 10 kartų, dalį šių struktūrinių fondų projektų koordinavimo darbų vykdo ir pačios saugomų teritorijų direkcijos. Nuolat darom pasitarimus su jų atstovais, sudarom viešųjų pirkimų sąrašus pagal numatytus darbus paslaugas. Pasidalinam, kas vykdys konkrečius viešuosius pirkimus. Taip daugiau galimybių vykdyti darbus turi įvairiuose Lietuvos regionuose veikiančios įmonės, taip prisidedama prie vietos ekonominės situacijos gerinimo.

Dažnai, keliaudamas po saugomas teritorijas, negaliu atsistebėti kaip sparčiai viskas jose keičiasi, gražėja. Pakelėse pridygo stendų, nuorodų, rodyklių... Ar tiesa, kad šiuo metu, kai parkų infrastruktūra jau sukurta ir vis tobulinama, plečiama, tiems veikėjams, kuriems saugomos teritorijos yra labai nepatogios ir jie norėtų vieną ar kitą parką panaikinti, šiuo metu tai padaryti būtų labai sudėtinga?.. Juk parkų lankytojai po truputį tampa saugomų teritorijų užtarėjais?

Na, aš apskritai neįsivaizduoju kaip galima panaikinti saugomą teritoriją. Galima tobulinti jos valdymą, apsaugos reikalavimus, bet ne naikinti patį valstybinį parką. Aš pati pastebiu, kad žmonių, kuriems reikia tų saugomų teritorijų, sparčiai daugėja. 2009 m. mūsų tarnyba kartu su žurnalo „Kelionės ir pramogos“ redakcija vykdė konkursą „Tūkstantmečio keliautojas“. Buvome nustebę, kad žmonės ir šiais laikais daug keliauja po Lietuvą. Šeimomis Šeimomis, grupėmis... Ir atsiliepimai apie saugomas teritorijas labai geri. Žmonės pradeda suvokti, kokios yra saugomų teritorijų direkcijų funkcijos ir kad jos nėra atsakingos už visas žmonių problemas, kurias turi spręsti kitos institucijos. Turiu omeny, stringančius žemės reformos, kultūros paveldo objektų būklės, statybų klausimus. Visi direkcijų tikslai orientuoti į visuomenės poreikių tenkinimą. Mūsų tikslas – išsaugoti gamtos ir kultūros vertybes bei sudaryti prielaidas jas pažinti. Praėjusiais metais organizavome susitikimus su vietos bendruomenėmis daugelyje valstybinių parkų. Norėjome išsiaiškinti tikrąsias problemas, suteikti pilną informaciją vietos gyventojams apie veiklos galimybes saugomose teritorijose. Tiesą pasakius nejautėme priešpriešos, apie kurią dažnai skaitome spaudoje. O kiekvieną problemą galima išspręsti nagrinėjant ją konkrečiai. Ir iš tiesų visuomenė pampa vis didesnė saugomų teritorijų užtarėja.

Informacijos šaltinis: www.vstt.lt