Populiarūs

Kalėdų gražuolės traukiasi iš Lietuvos

Informacija: Parašyta 2010 gruodžio 22; Paskelbta: 2010 gruodžio 22

Daugelio namuose gaiviai kvepia Kalėdų eglaitė. Šių visada žalių medžių Lietuvoje dar netrūksta, tačiau klimato permainos pamažu stumia juos iš mūsų krašto.

Paklausta, iš kur kilo paprotys per Kalėdas puošti eglutę, gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė sakydavo, kad ši mada į Lietuvą palyginti neseniai - maždaug XIX amžiuje - atkeliavo iš germanų kraštų. Gretimose šalyse ši tradicija atsirado gerokai anksčiau. Neseniai LŽ rašyta, kad latviai patikino, esą pirmą kartą pasaulyje kalėdinė eglė buvo papuošta Rygoje prieš 500 metų. Jie šį faktą energingai naudoja turistams į Rygą privilioti. Tačiau estų istorikai paprieštaravo kaimynams, esą Taline Kalėdų eglė pirmąkart buvo papuošta 69 metais anksčiau. Latvijos ir Estijos bendradarbiavimo konferencijoje dėl šio svarbaus klausimo vos nesusiginčijo dviejų valstybių premjerai. Laimei, vienas Latvijos parlamentarų pasiūlė taikią išeitį - pirmoji Kalėdų eglaitė sužibo Livonijoje. Abu premjerai tam neprieštaravo. Livonija senovėje buvo latvių ir estų protėvių lyvių gyvenama teritorija.

Vilties simbolis

Baltų mitologijos žinovų teigimu, eglė - mirties, nelaimės medis. Dzūkijos gamtininkas Henrikas Gudavičius prisimena tautosakininko Norberto Vėliaus jam pasakotą legendą. Esą kadaise buvo badmetis, ir viena moteris iš skausmo, kad nebegali išmaitinti savo vaikų, virto medžiu. Ji buvo apsisiautusi šiurkščia skara, tad tapo egle.

N.Vėlius rašė, kad eglė lietuvių mitologijoje siejama su velniu, požemio būtybėmis. Karelai taip pat tikėję, kad šis medis yra tamsių ir piktų dvasių buveinė, nes po jo šakomis lengva pasislėpti. Tradicija eglišakėmis žymėti kelią pas iškeliaujantįjį į anapus tebėra gyva ir dabar.

Tačiau kitos legendos sako, kad eglė - amžinumo simbolis, skatinąs susimąstymą ir viltį. "Gal nuolat žalia eglė parodo, kad ir žvarbiausią dieną galima skleisti gyvybingą žalią šviesą?" - svarsto H.Gudavičius. Tokios teorijos laikosi ir miškininkas Rimantas Klimas. "Kai aplinkui šalta, nyku ir tamsu, žmogus pasiilgsta žalumos, todėl ir puošia eglutę. Ji jam pakeičia saulę", - aiškina R.Klimas.

Čia vertėtų prisiminti ir tai, kad Kalėdos simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą. Saulė kelioms dienoms tarsi stabteli pailsėti, o paskui vėl pradeda kilti aukštyn į dangaus skliautą ir dienos pamažu ilgėja. Gamtininkai tą saulės virsmo tašką vadina saulėgrįža.

Eglynų plotai mažėja

Lietuvoje šiuo metu yra apie 426 tūkst. hektarų eglynų. Jų miškai apimtimi bene perpus nusileidžia pušynams, kurių yra 723 tūkst. hektarų.

Tačiau dar prieš karą mūsų krašte eglių buvo daugiau nei pušų. Jos pamažu traukiasi iš Lietuvos ir tai pastaraisiais metais miškininkus verčia nerimauti. Eglės - šiaurinių kraštų medžiai, o Lietuvoje, kaip ir daug kur pasaulyje, klimatas šiltėja. Per pastarąjį dešimtmetį eglynų mūsų krašte sumažėjo beveik 4 procentais. Miškininkai tuo susirūpinę, mat eglė - ne tik amžinai žalias, bet ir itin naudingas medis.

Gražiausi eglynai ir įspūdingiausios eglės žaliuoja Prienų, Punios šiluose, o Dubravos sengirėje galima pamatyti eglių, siekiančių net 40 metrų aukštį. Gražūs eglynai ošia ir Rokiškio, Panevėžio, Biržų, Jurbarko, Trakų urėdijose. O didžiausi viso mūsų krašto eglynai - tai Judrėnų-Tverų (Rietavo r.) miškai Žemaitijoje.

Keista vieta

Jeigu norite pamatyti vieną įspūdingiausių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje eglių, reikėtų važiuoti panemunės plentu į Vilkyškių miestelį. Jo viduryje pasukę į kairę Nemuno link, miške už poros kilometrų išvysite Raganos eglę.

Jos kamieno apimtis krūtinės aukštyje siekia 7,5 metro, aukštis irgi solidus - 34 metrai. Tačiau svarbiausia - storas eglės kamienas neaukštai nuo žemės šakojasi į 7 kamienų puokštę, o ši maždaug pusantro metro aukštyje - dar į 17 kamienų. Šie - tarpusavyje susipynę, kai kurie net įaugę vienas į kitą tarsi raganos plaukai. Gal todėl Didžiąją eglę žiniuonė E.Šimkūnaitė "pakrikštijo" Raganos egle? Šis pavadinimas įspūdingam medžiui tarsi prilipo.

Kai pirmą kartą prieš keliolika metų bridau prie jos, teko gerokai paklaidžioti - nebuvo nei tako, nei rodyklių, eglės nuo smalsuolių nesaugojo tvora, kaip įprasta prie gamtos paminklų. Gamtosaugininkai buvo ją pamiršę, ir tik žiniasklaidai apie tai prabilus pasirūpino žymiuoju medžiu. Deja, vienas jo kamienų neseniai nulūžo.

Vilkyškių vidurinės mokyklos biologijos mokytoja Marytė Gečienė, kartu su mokiniais dažnai lankanti Raganos eglę, pasakojo vietos legendą. Esą kai eglaitė buvo dar mažytė (dabar jai apie 130 metų), jojęs pro šalį Napoleonas ir kardu nukirtęs viršūnę, todėl medelis ir pradėjęs šakotis. Tačiau gal toje vietoje yra gamtos anomalija, nes aplink garsiąją eglę yra ir daugiau daugiakamienių medžių.

Prie Raganų eglės smalsuolių galima pamatyti vasarą ir žiemą, o kai kurie čia sutinka Naujuosius metus.

Storiausios - Žemaitijoje

Dabar aukščiausia Lietuvos "egle" neretai vadinamas elektros lemputėmis prieš Kalėdas apkarstomas TV bokštas Vilniuje. Tačiau siūlau pamatyti tikrą aukščiausiąją mūsų šalies eglę. Mane prie jos per Norūnų mišką nuvedė Alytaus miškų urėdijos Dzirmiškių girininkas Juozas Kašelionis, tikriausiai jis padėtų ir jums. Per storus sniego patalus priklampojus Urkupio upelį, kuris netoliese įčiurlena į Nemuną, girininkas mostelėjo upelio link: "Anava toji gražuolė."

Aukščiausios Lietuvos eglės viršūnė iškilus į 44,3 metro aukštį, medžio apimtis siekia 2,05 metro. Šiai gražuolei apie 90 metų - pati branda.

O storiausioji mūsų krašto eglė žaliuoja Žemaitijoje, Renavo parke. Jos kamieno apimtis - 3,89 metro, aukštis - 36,8 metro. Netoliese teka Varduvos upė. Dabar parke tai vienur, tai kitur teberiogso prieš keletą metų siautėjusio uragano "Ervinas" išversti medžiai, bet storiausioji eglė sveikutėlė - atlaiko ir uraganus, ir kinivarpų atakas.

Tik dviem centimetrais plonesnė eglė žaliuoja Žemaitijos nacionalinio parko Plokščių miške. Aukščiu ji Renavo sesę pranoksta beveik 2 metrais. Netoli tyvuliuoja Platelių ežeras.

Šiame parke, Jerumbavičinės miške, auga "Eglė boba". Žmonės ją taip, matyt, pavadino dėl didžiulių ant eglės kamieno pūpsančių gumbų.

Šiaulių miškų urėdijos Kurtuvėnų girininkijos Paraudžių miške, Kurtuvėnų regioniniame parke, galima pamatyti į arfą panašią eglę - iš kamieno išsirikiavę jos stiebai primena šio muzikos instrumento stygas. Gaila, iš šešių "stygų" dvi neatlaikė 1999 metais Lietuvą siaubusio uragano "Anatolijus" jėgos.

Gražutės regioniniame parke, Zarasų miškų urėdijos Gražutės miške, auga eglės sesės. Keleto metrų aukštyje jų kamienai suaugę.

Jau minėtame Kurtuvėnų regioniniame parke ant Jurgiškių kalno gamta sulipdė eglę su pušimi. Šią "draugystę" vainikuoja dvi didelės "raganų šluotos" - puokštės plonų šakelių. Aišku, raganos čia niekuo dėtos - šią medžių ligą sukelia grybeliai.

Labanoro gražuolė

Jeigu reikėtų išrinkti gražiausią mūsų krašto eglę, tikriausiai ja taptų Labanoro regioninio parko Peršokšnos kraštovaizdžio draustinio gražuolė. Taip sako dendrologai, pasiūlę ją įrašyti į valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.

Ant Peršokšnos upės kranto rymanti piramidinė eglė pritrenkia tobula lajos forma. Tikėkimės, ši "Mis eglė" nupjauta neatsidurs Vilniaus, Kauno ar kito miesto aikštėje prieš Kalėdas kaip kai kurios jos sesės.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vyr. specialistas Giedrius Mikalauskas, dažnai lankantis gamtos paminklus, siūlo į jų sąrašą įrašyti ir daugiau unikalių eglių. Deja, šie formalumai užtrunka ilgai. Kol eglaitė užauga iki metro-pusantro (tokias labiausiai perka Kalėdų šventėms), praeina 8-10 metų. To nederėtų pamiršti nei jų pirkėjui, nei prekiautojui jomis. Gal nebūtina pirkti visos eglutės - užtektų ir šakos? Juolab kad po švenčių Kalėdų simboliai atsiduria šalia šiukšlių konteinerių...

nformacijos šaltinis: www.lzinios.lt