Populiarūs

Vilko pilko nebijau

Žemaitijos giria netoli Telšių, Eigirdžių girininkija. Lyg senais gerais laikais, kai dar žmogus sutarė su medžiais, žolynais iš miško žvėrimis, bėgioja danieliai, šernai, muflonai. Straksi žavios kiaunės, žiemos miegu snaudžia mokytas lokys Timofiejus. Ant kelmų drybso įmitusi lūšių šeimynėlė. Kartu su eigulio Petro sūnumis žūklėn keliauja beždžionė Pupa, o gražios margos Afrikos vištelės kapsto įšalusią dirvą. Kiauksi šunys, miško tvarką prižiūri galingas žaliaakis katinas. O kone 3 ha miško aptvare gyvena vilkai, kurių pramotė ir šios žvėrių vietovės įkūrėja bei geroji dvasia - jau Žvėrių rojun iškeliavusi vilkė Kleopatra.

Tai “Žvėrinčius” - turistų, Gamtos mylėtojų ir vaikų mėgstama vieta, kurią prižiūri eigulys Petras Dabrišius, jo žmona Rasa ir sūnus Karolis. 

Šerkšna

…ji ilgai suko ratus po erdvų kiemą, iš padilbų stebėdama mus, - fotoaparatais ir diktofonais apsikarsčiusius, kiek išsigandusius miesto žmones. Taip norėjome paglostyti tą rusvą, grakščią Žemaitijos miškų vilkę Šerkšną, bet… “Pritūpkit, - paliepė eigulys Petras. - Vilkai nemėgsta pasipūtėlių. Susimažinkit, parodykit, kad pripažįstate jos valdžią, gerbiate, ir ji pati prieis…” Taip ir padarėme. Gražuolė Šerkšna susidomėjusi prisliūkino arčiau ir net leido paglostyti savo drėgną, juodą nosį. Puiku! Liaudies išminčiai sako, kad vilką paglosčiusiam geriau sekasi! Tačiau tuo draugystė ir baigėsi - vilkė apsisuko ir oriai nubindzeno savais keliais su bičiuliu, didžiuliu šunimi Reksu (o jis irgi turi vilkų kraujo!).

“Ne taip lengva prisipratinti vilką, - perspėjo Petras, valstybės globojamo gyvūnų draustinio “Žvėrinčius” šeimininkas - Tai ne koks šunėkas. Vilkas ilgai žmogų iš tolo stebės, o pajutęs, kad tas žmogelis - pikčiurna ar žiaurus, nė už ką prie jo neis, slėpsis. Tokie Gamtos dėsniai, - išliko ir savo vaikus užaugino tik tie vilkai, kurie it ugnies vengė žmonių ir mokėjo juos perprasti. 

Pripažįsta tik savus

Vilkų nepasitikėjimas Homo sapiens rūšimi skaudžiai pagrįstas - šiuo metu Lietuvoje, kadaise “pilkaisiais miško broliais” garsėjusiame krašte, teliko apie 200 vilkų. Nors Europos Sąjungoje vilkų medžioklę griežtai riboja gamtosaugos įstatymai, tačiau (paradoksas!), mūsų Lietuvoje, kur vilkas istoriškai laikomas baltų genčių toteminiu gyvūnu ir sergėtoju, kur jis - Lietuvos kunigaikščių galios simbolis, negausių vilkų medžioklė (tik formaliai „apribota” kvotomis , bet vis viena - mirtinai didelė mūsų vilkams) kol kas… leidžiama.

Beje, dėl mūsiškių vilkų medžioklės nepasitenkinimą reiškia daugelis ES šalių. Išnaikinti vilkus, kaip tai neišmintingai buvo padaryta kai kuriose Šiaurės Amerikos valstijose, o paskui mokėti milžiniškas sumas už jų populiacijos atkūrimą būtų absurdiška. O inkubatoriaus sąlygomis veisti vilkus, kurie, anot gamtosaugininkų, idealiai palaiko ir saugo miško ekologinį balansą, sakė patyręs vilkų žinovas eigulys Petras, - ne išeitis. Kodėl?

Mat prie žmonių išaugęs vilkas sunkiai begalės prisitaikyti gamtoje. O jei galės - nesuras savo “vilkiško ” kolektyvo, gaujos. Panašiai nutiko ir gražuolei Šerkšnai - atrasta miške vilkiukė (jos motiną, manoma, nušovė brakonieriai) nepritapo Petro globojamoje devynių vilkų gaujoje. “Palikau ją nakčiai miške, - pasakojo jis.- Bet, žinodamas pilkių būdą, dėl visa ko pasiėmiau šautuvą ir nutariau pernakvoti pačiame vilkų rezervato viduryje - Siaubo namelyje (apie tą ypatingą terapinį namelį papasakosime vėliau, - aut. past.). Girdžiu, naktį vilkai apstojo Šerkšną ir jau ruošiasi ją, svetimą, draskyti. Šoviau į orą, vilkai pasislėpė. Sužeistą vilkę pargabenau į savo kiemą, kur ji ir gyvena.”

Vilkų gauja toleruoja tik savosios gaujos “narius”. Gauja giminystės ryšiais susijusi su vadu, stipriausiu ir išmintingiausiu vilku ar vilke. Šie gyvūnai pripažįsta tik monogaminius ryšius, niekada “nekurs šeimos” su savo broliais ar seserimis. Subrendęs vilkas traukia ieškoti savo antrosios pusės ir įkuria savą gaują. Arba susidraugauja su vietos šunimis - Petro sodybos voljeruose daug gražių šunų - pusvilkių, anot jo, “tikrųjų vilkšunių”. Vilkui - atklydėliui kartais ilgai tenka ieškoti vietos po Saule, arba… Tai kolektyviniai, disciplinuoti ir hierarchiški gyvūnai, kuruojantys apibrėžtą teritoriją ir besilaikantys griežtų vilkiško gyvenimo normų. 

Pilkio būdas

” Mūsų draustinio tikslas - parodyti žmonėms, kad vilkas nėra kraugerys. Negana to - jis ne tik miško, bet ir paties žmogaus gydytojas! Ir dar koks! Žinau daugybę atvejų, kai draugystė su vilkais žmonėms padėjo pasveikti nuo neurologinių, širdies ligų, depresijos, nerimo ir netgi alkoholinės, azartinių žaidimų ar narkotinės priklausomybės.

Vilkas nėra godus ir bereikalingai plėšrus - medžioja tik tiek, kiek reikia maistui (maniškius aprūpina Telšių rajono skerdyklos). Prie sotaus vilko gali šalia lakstyti stirnos ar kiškiai, o tasai drybsos sau. Vilkas niekada nepuls žmogaus, tik slapstysis, stebės iš tolo. Nebent būtų kokia išskirtinai ekstremali situacija, tarkim, žmogus lenda prie vilkiukų ir pan. Va, ir maniškiai mums bekalbant jau paslapčia stebi mus anapus kūdros.” (Užmečiau akį - krūmuose be garso šmirinėjo nepaprasto grožio pilkšvai rusvi vilkai. Tyrinėjo, ar aš draugas, ar priešas?…)

Vilkai - tikri “ekstrasensai”. Informaciją jie perduoda vienas kitam tobulesniu būdu nei mes. Tarkim, medžiotojas, pasitelkęs logiką ir patirtį, ilgai ieško šerno, o vilkas tik žvilgteli į kitą vilką, “perskaito mintis” ir jau žino, kur grobio ieškoti. Vilkės ypač linkusios globoti bet kurios rūšies, net ir žmogaus, mažylius. Radusios maisto, pirmiausia pašeria turimus globotinius, tarkim, kalės šunyčius. Tada savus vilkiukus. Paskui tik ėda pačios. Vilkui, kaip ir žmogui, svarbiausi dalykai - šeima, namai, laisvė, palikuonys. Senoliai sako, kad daug gerų dalykų mūsų gentys mokėsi iš vilkų.

Miško karalius vilkas - Nakties Valdovas. Dieną jis slapstosi, stebi. Naktį pilkiai pajunta savo galią. Net ir “Žvėrinčiuje”, kur, regis, it Nojaus laive taikiai sugyvena briedžiai, lūšys, meškos ir kiaunės, naktį didžiuliame vilkams skirtame, aptvertame plote verčiau neslampinėti. Pajutę žmogų vilkai pamažu jį apsupa, šiurpiai kaukia ir tokiame rate laiko iki ryto. Sudraskyti nesudraskys, bet baimės įvarys. “Tas, kuris ištvėrė naktį tarp vilkų, nieko nebebijos, - tvirtina Petras. - Pasikeis iš esmės.” 

Siaubo namelis

Dar ir tokiam gydomajam tikslui skirtas pačiame vilkų rezervato viduryje ant keturių polių stovintis stebėjimo namelis. Jame, klausantis aplink susibūrusių vilkų gaujos kauksmų, savotiško, vilkiško palojimo, ilčių kaukšėjimo, girdint, kaip „mieli gauruoti žvėreliai” bando pagraužti polius, galima praleisti visą naktį iki aušros. Sąlyga viena - paliekamas tik mobilus telefonas. Dėl visa ko, jei nebeišlaikytų nervai ir tektų kviesti žmones…Tačiau daugumos “vilkų terapijos” entuziastų nervai visgi išlaiko. Nors, tvirtina Petras, dar nebuvo nė vieno, kuris nors sekundę būtų bluostą sudėjęs. Žvėrys, nakčiai atėjus, slenka prie namuke įkalinto savanorio lėtai, ratais, susikaukdami tarpusavyje, apsupa. Tada jau prasideda tikras „nervų karas” - žvėrys stūgauja, trinasi, graužia, čepsi, kiauksi, aiškiai nusiteikę nė už ką nepasitraukti, kol…

Sulig pirmaisiais aušros spinduliais pilkiai pasislepia girioje. Namuko duris pravėręs Petras pamato išbalusį drąsuolį džiaugsmu žibančiomis akimis: „Ištvėriau!”. Pabaiga gera - iki tol depresyvūs, nervingi, nusivylę žmonės į gerą keičia savo gyvenseną. Pajutę vilkų keliamą siaubą, mirties skonį, ir kartu - gyvybės jėgą, pamilsta ir vertina gyvenimą. Tokia jau ta “vilkų terapija”. Pasak Petro, ji padeda šimtu procentu. 

Gamtos dvasia

Prie būsimos, eigulio statomos Gamtos šventyklos - ratu sukrauti didžiuliai akmenys, kuriuos Petras ir jo bičiuliai surinko iš, anot jo, „šventų Lietuvos vietų”. Aplink slankioja ištikimas tos vietos sargas - jaunas, žaismingas briedis, vardu Briedis. Pušyje plevėsuoja trispalviai kaspinai. „Tą dovaną paliko čia viešėję Tuvijos šamanai, - paaiškino eigulys. - Ji tarsi krikščioniški votai (pagarbos dovanėlės už išpildytą prašymą, kabinamos paprastai ant šventų paveikslų - aut. past.). Šamanai tiki, kad ko paprašius, gerosioms Gamtos dvasioms reikia palikti dovanėlę.”

Su Tuvijos šamanais Petras susipažino ilgų savo klajonių metais, kai kažkada, dirbdamas miško prižiūrėtoju ir jėgeriu, išmaišė kone visas Sibiro girias. O labiausiai tuvius ir Petrą suartino ne kas kita kaip vilkų globa. Nuvykęs Tuvių respublikon į svečius pas pažįstamą vietos šamanę Petras parodė “savojo” vilko nuotrauką. Šamanė - “savojo”. Nuostabu, bet medžių šakos už abiejų nufotografuotų vilkų sudarė vientisą vainiką! Sudėjus abi nuotraukas regėjos, kad ir lietuviškas, ir tuvių vilkas stovi po vienu ir tuo pačiu medžiu. “Turiu pas tave atvykti, - pareiškė šamanė. - Tai - sėkmingo bendradarbiavimo ženklas.”

Netrukus “Žvėrinčių” aplankė Tuvijos šamanai. Susidraugavo su vilkais, senoviniais ritualais gydė žmones. O Petrui padovanojo pačių rankomis siūtą tuvišką žynio apdarą, riestanosius šamano batus ir būgną. Sakė, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvūną-globėją, o eigulio gyvūnas esąs Varnas. “Darai gerą darbą, - padrąsino jie. - Dabar ypač reikia globoti gyvūnus ir atkurti prarastą žmogaus ryšį su Gamta. Tik taip tegalima išlikti, pasisemti gyvenimo džiaugsmo ir sveikatos.”

Svečiams išvykus, pasakoja eigulys, kambarėlyje prie virtuvės naktimis ėmę darytis keisti dalykai - tai varpelis ant durų staktos nepaliestas suskamba, tai švelnūs žingsniai pasigirsta, tai vėjo gūsis praplevena…”Gal čia ir skersvėjai, - su šypsena kalba Petras. - O gal tikrai tuviai savo būgnais prišaukė gerąją Gamtos dvasią, kuri globoja mūsų “Žvėrinčių”? 

Ten, kur pati Gyvybė

Pasidžiaugusius miškų ir gyvūnijos grožiu ir, beje, puikiai pasijutusius mus pro vartus išlydėjo kalnų ožkų banda ir vilkės Šerkšnos bičiulis juodasis šuo. Klausiančiu, švelniu ir rimtu žvilgsniu pervėrė mus vilkė Šerkšna. Tarsi oranžinės liepsnelės šakomis liuoksėjo valiūkiškos, paprastos katės Murkės išaugintos kiaunės. “Jos niekada nesustoja, - sakė eigulys. - Džiaugiasi, straksi… Tai pati gyvybė, amžinas gyvasties ratas. Jos tarsi nukreipia žmogaus protą ten, kur pačios gyvybės esmė - žali medžiai, energija, tyras vanduo, grynas oras, judėjimas. Mes, žmonės, supratę savo ydas, kada nors mokysimės iš gyvūnų gerbti motiną Gamtą, natūralią hierarchiją, tikrus jutimus - gyvūnai iš tiesų skaito mintis, numato, perpranta. Miesto žmogui nelengva apčiuopti tą sveikatos, išminties ir gyvasties srovę, tačiau ir jis turi pagalbininkų, - tai naminiai gyvūnai, šunys, paukštukai, katės, medžiai už lango. Tereikia juos globoti, stebėti jų gyvenimą, - ir pasijusi geriau. Ir širdis bus šiltesnė.”

Kalbėjosi Agnė Tarvydaitė

Antano Ališausko nuotrauka

Informacijos šaltinis: www.vilkai.lt