Populiarūs

Taikinyje - saugomos teritorijos

Vieni saugomomis teritorijomis žavisi. Kiti, matyt, taip pat žavisi. Tik kitaip. Siekia prisistatyti namų, įrengti komunikacijas, na, ir būtinai apsitverti. Taigi siekia paversti jas pasipelnymo šaltiniu arba tiesiog nori jomis džiaugtis vieni.

Ir vėl akiratyje saugomos teritorijos. Ir vėl ant jų kabinamos visos mūsų bėdos.

Lapkričio 24 d. Lietuvos miško savininkų asociacija organizavo konferenciją „Kaimo plėtros ir aplinkosaugos iššūkiai Lietuvoje: dabartis ir ateities perspektyvos”. Nors konferencijos tema buvo ganėtinai plati, bet faktiškai ji buvo skirta saugomoms teritorijoms, teisiniam reguliavimui ir jo įgyvendinimui saugomose teritorijose. Nors konferencijos pradžioje visi buvo pakviesti diskutuoti apie tikrąsias problemas ir jų esmę, bet aistrų nebuvo išvengta. Eilinį kartą saugomų teritorijų oponentai prioritetą bandė suteikti ne vertybių išsaugojimui, ne ilgalaikiams siekiams, bet privatiems interesams.

Prioritetus sukeitus vietomis, neišvengiamai sukeliamas konfliktas. Taip ir norisi paklausti, kam reikia klaidinti žmones, kam tai naudinga? Didžiausią šurmulį įnešė ir neskanų toną konferencijos diskusijoms suteikė viešai iš tribūnos kalbėjęs p. R. Klimas. Jis ne tik atkakliai kartojo savo sukurtas, nors jau seniai paneigtas „tiesas”, bet galiausiai pareiškė, kad saugomos teritorijos kaltos ir dėl to, kad bendrieji savivaldybių planai blogi. Taigi tie vargšai saugomose teritorijose besidarbuojantys, savo gyvenimą vertybių išsaugojimui paaukoję specialistai, nė sapne nesapnavo, kad dėl visų šalies problemų kalti tik jie. R. Klimas primygtinai kaltino aplinkosaugininkus ir dėl Teritorijų planavimo, Statybos ir kitų įstatymų kokybės… Pagal Rimą Klimą, visuomenės interesas, tai bolševikinio komunizmo atmaina.

Labai keistai skambėjo LR teisingumo viceministro Gyčio Andriulionio pranešimas. Staiga visi tapo saugomų teritorijų specialistais, galinčiais išrašyti receptus saugomoms teritorijoms steigti, veiklai jose reguliuoti. Anksčiau neteko girdėti, kad Teisingumo ministerija turėtų spręsti, kaip reikia elgtis norint išsaugoti kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros paveldo vertybes. Tam reikia ir specialaus pasirengimo, ir patirties, įskaitant tarptautinę. Ir apskritai saugomų teritorijų sritis niekaip nepriskirta Teisingumo ministerijai. Tokie pasisakymai akivaizdžiai demonstruoja politines nuostatas, kurias atstovauja net ir valstybinių institucijų vadovai. O tiek daug kalbėta, kad aplinkosauga, švietimas, sveikatos apsauga negali būti politizuotos…

Na ir visiškai absurdiškai nuskambėjo Seimo nario J. Ramono kaltinimai Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai ir tiesiogiai jos vadovei R. Baškytei. Viešai pagyręs už profesionalų darbą, pavadinęs saugomų teritorijų specialistus, vadovus vunderkindais, paaiškino, kad tik tuomet įsivyraus tiesa, kai pati tarnybos vadovė atsistatydins arba, kai ji bus atstatydinta. Taip ir su kitais saugomų teritorijų darbuotojais. Jie kalti todėl, kad sąžiningai laikosi įstatymų ir to reikalauja iš visų šalies piliečių. Gal todėl ir išvyksta užsienin specialistai, kad geras darbas kaip ir nereikalingas.

Gaila, bet Seimo narė Dalia Kuodytė nepasistengė, nepanoro išklausyti kitos nuomonės. Išdėsčiusi tai, ką jai į galvą įkalė „legendų” apie saugomas teritorijas kūrėjai, apleido konferencijos salę.

Nepanorėta išgirsti argumentų kalbos. Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius V. Bezaras bandė paaiškinti, kad ne mes išradome saugomas teritorijas, kad civilizuotos valstybės džiaugiasi nacionaliniais parkais ir kitomis saugomomis teritorijomis. Kad ir kokiais gražiais žodžiais R. Baškytė bandė apeliuoti į sąžinę, atverti akis ir diskutuoti profesionaliai apie tikrąsias problemas ir jų sprendimo būdus, oponentams tai nerūpėjo.

Visose pasaulio šalyse egzistuoja saugomos teritorijos. Pasaulio saugomų teritorijų sistema jau skaičiuoja šimtmečius. Visi gana greitai užmiršo, kad ne Aplinkos ministerija ar tuo labiau ne Saugomų teritorijų tarnyba prisiėmė įsipareigojimus sukurti „Natura 2000″ teritorijų tinklą. Naujose šalies saugomose teritorijose ūkininkavimas ribojamas tik tuomet, kai tai yra neišvengiama EB svarbos buveinėms ir rūšims išsaugoti. Tokiais atvejais mokamos kompensacijos.

Ir tikrai netiesa, kad saugomos teritorijos kaltos dėl žmonių likimų, dėl nykstančių sodybų ar kaimų. Kaimų nykimas būdingas visoms civilizuotoms šalims, visai Europai. Taip pat ir su kitomis problemomis. O gi viena šalies ir kaimų tuštėjimo problemų, kad žmonės netiki politikų pažadais, sukurpiamais rinkimų metu, kad per mažai siekiančių ir norinčių gyventi pagal teisės aktus. Saugomų teritorijų direkcijų specialistai konsultuoja vietos gyventojus, vykdant įvairius projektus jie yra socialiniai partneriai kaimo bendruomenėms.

Konferencijos organizatoriai pasiūlė dalyviams priimti rezoliuciją, kurioje raginama kompleksiškai peržiūrėti ir patikslinti Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų, Miškų, Teritorijų planavimo įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas darniosios plėtros požiūriu. Viskas būtų puiku, jei rezoliucijos iniciatoriai darnią plėtrą suvoktų taip, kaip ji suvokiama civilizuotose šalyse, o ne kaip beatodairišką asmeninių interesų tenkinimą, nekreipiant dėmesio į visuomenės interesus ir gamtinių vertybių naikinimą.

Raminta LUKAITĖ, “Žalioji Lietuva” Nr. 10 (335)