Populiarūs

Gamtinė žemdirbystė: be kastuvo, be trąšų, be chemikalų!

Šiuolaikiniai sodininkai ir daržininkai neįsivaizduoja, kaip galima gauti gerą daržovių, vaisių ir uogų derlių be mineralinių trąšų ir chemikalų, purškiamų nuo augalų ligų, kenkėjų, piktžolių. Niekas neabejoja, kad daržų dirva turi būti ariama ar sukasama. Visa tai atrodo taip įprasta, kad apie kokius nors kitokius daržininkavimo ir sodininkavimo būdus, tiesa, išskyrus dabar madingą ekologinį, nė nesusimąstome…

„O jų yra!“ – tvirtina Saulius JASIONIS, gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje.

Naujovėmis visuomet besidominčios „Rasos“ nutarė išsamiau pasidomėti šia dar mažai žinoma žemdirbystės rūšimi. Gal atėjus pavasariui smalsesni skaitytojai taip pat norės užsiauginti, pavyzdžiui, bulvių tiesiog ant buvusio dirvono? 

Vieni neišgyventų

Norintiesiems suprasti, kuo grindžiama gamtinė žemdirbystė, S. Jasionis pirmiausia pasakoja apie pagrindinius augalų mitybos principus. Pasak jo, kol to nesuvoksime, bus sunku šį būdą taikyti praktiškai: „Nieko nuostabaus, kad paukščius ar naminius gyvūnus auginantys žmonės žino, kuo juos reikia lesinti ar šerti, nes kitaip augintiniai tiesiog neišgyvens. O jeigu paklaustume auginančiųjų daržą ar sodą, ką „valgo“ augalai, retas kuris sugebėtų teisingai atsakyti. O tai labai svarbu! Jeigu nežinome, ko mūsų augalams reikia, kaip galime užauginti gerą jų derlių? Tradiciškai kiekvienas daržininkas ir sodininkais kliaujasi instrukcijomis ar kieno nors mokymais. Mūsų klasikinė agronomija, kur auginimo technologijos neįsivaizduojamos be sintetinių trąšų ir chemikalų, žemės įdirbimo, remiasi komercija ir niekuo kitu. Auginant daržoves ar vaisius pagal tokias technologijas, pirmiausia siekiama ne sveikos produkcijos, o to, kad būtų perkamos trąšos, chemikalai. Taigi, jeigu žmonės žinotų, kokie augalų poreikiai, jiems užsiauginti sveikų daržovių būtų daug paprasčiau.

Augalai, kaip ir bet kokie kiti Žemės organizmai, negali gyventi atskirai, izoliuotai nuo visos gamtos. Augalai sąveikauja su aplinkoje esančiais kitais organizmais. Pavyzdžiui, augaluose esančioms biologiškai aktyvioms medžiagoms susidaryti padeda mikroorganizmai. Jie gyvena visose augalų dalyse, ne tik ant šaknų, kaip daugelis prisimena iš biologijos pamokų mokyklose. Visi augaluose esantys vitaminai, kitos biologiškai aktyvios medžiagos yra ne vieno augalo, o jo sąveikos (simbiozės) su aplinkui esančiais mikroorganizmais rezultatas. Tai žinant galima geriau suprasti, kodėl gamtoje augalai tarpsta net ten, kur atrodo, kad žemė nederlinga ir niekas negalėtų augti. Pavyzdžiui, kalnuose tarp akmenų, smėlynuose, durpynuose ir pan.

Kiek įvairių mikroorganizmų gyvena ant augalo šaknų ir kitų dalių, priklauso nuo jo augimo sąlygų. Pavyzdžiui, šiltnamyje auginant augalus hidroponikoje mikroorganizmų ant šaknų praktiškai nėra, dirbamose dirvose jų būna palyginti nedaug, o daugiausiai esti ten, kur žemės paviršius mulčiuojamas organika.

Pagrindinis augalų maistas

„Galvoti, kad augalams reikia tik oro, vandens, šviesos ir mineralinių medžiagų, tokių kaip azotas, fosforas, kalis ir kitų, yra klaidinga. Mineraliniai elementai sudaro apie penktadalį augalų poreikių“, – sako S. Jasionis, pridurdamas, kad dirvos derlingumas yra ne tik maisto medžiagų kiekis joje.

Augaluose vieną didžiausių dalių sudaro anglis. Vadinasi, jiems reikia didelio anglies dioksido (CO2) kiekio. Gamtinė žemdirbystė, pasak jos propaguotojų, ir pagrįsta tuo, jog pagrindinis augalų maistas yra ne žemė, ne humusas, o anglies dioksidas. Ore jo tėra vos 0,04 proc. Augalai iš dirvos su šaknimis paima vandenyje ištirpusį anglies dioksidą. Tradiciškai dirbamoje dirvoje CO2 koncentracija paprastai būna tokia pat, kaip ore. Kuo ant žemės daugiau organikos ir kuo daugiau mikroorganizmų, kurie ją skaido, tuo daugiau atsiranda išskiriamo anglies dioksido. Būdamas sunkesnis už orą jis leidžiasi į dirvą, jeigu ji yra gana puri. Dėl drėgmės CO2 tirpsta vandenyje ir jį gali pasisavinti augalai.

S. Jasionis sako, kad laikantis gamtinės žemdirbystės principų, nebūtina gilintis, skaičiuoti, kiek ir kokių maisto medžiagų reikia skirtingiems augalams. Juk suprantama, kad viskas, kas sudaro vieną augalą, panašiai yra ir kitame. Jeigu mes vieną negyvą augalą, veikiant mikroorganizmams, „sumaitiname“ kitam augalui, vadinasi, šis gauna viską, ko jam reikia.

„Simbiotinė mityba yra natūrali gamtoje egzistuojanti mityba, kai augalas ne pats „maitinasi“ atskirai, bet tai vyksta visoje kartu su juo gyvenančioje mikroorganizmų kolonijoje. Visi juk žinome, kad miško medžiai glaudžiai susiję su šalia jų augančiais grybais, tai vadinamoji mikorizė. Tai taip pat simbiotinės mitybos pavyzdys. Augalai maisto medžiagomis dalijasi su mikroorganizmais: šiems teikia gyvybiškai būtinos gliukozės, o pastarieji augalams duoda kitų maisto medžiagų. Taigi šitaip susiklosto tarpusavio mainai. Todėl stebėdami gamtą ar net kolektyvo darbuotojų ar šeimos narių santykius, galite mokytis gamtinės žemdirbystės principų. Ten viskas vyksta panašiais dėsniais“, – vaizdingai aiškina S. Jasionis.

Kalbėdamas apie augalų mityba, gamtinės žemdirbystės pradininkas dar priduria, jog augalai būna vertingesni, jeigu maisto medžiagas gauna „įdėdami pastangų“. Juk visi žinome, kad kvapiausios, saldžiausios žemuogės sunoksta ten, kur sąlygos joms augti sudėtingesnės. Vienos vertingiausių uogų – spanguolės auga pelkėje, kur, rodos, iš viso neįmanoma išgyventi. „Kiekviename augale kaupiasi tokios medžiagos, kurių dirvoje arba nėra, arba susikaupę per daug. Todėl viena ekologinių augalų funkcijų – palaikyti gamtoje pusiausvyrą“, – atskleidžia S. Jasionis.

Gamtoje priešų nėra

Gamtinėje žemdirbystėje, kaip tvirtina jos propaguotojai, praktiškai nebūna augalų ligų, itin mažai pasitaiko kenkėjų. Kaip tai įmanoma?

Norintiesiems užsiimti gamtine žemdirbyste S. Jasionis pataria labiau gilintis ne į agrotechniką. Pirmiausia, pasak jo, turi susiformuoti tam tikra pasaulėžiūra, kurios pagrindas: gamtoje priešų nėra, visi mūsų draugai! Be tokio supratimo sveikų augalų neturėsime.

„Visi gyvena taip ir ten, kur reikia, ir dėl to, kad visiems būtų gerai. Jeigu to nesuprantame ir norime būti gudresni už gamtą, išradinėjame savo technologijas, būname patys kalti, jeigu jos neduoda norimų rezultatų. Mums gamta suteikia visko, ko reikia. Ji pati kuria augalams augti palankią terpę. Jeigu mes to nesuprantame ir, užuot ieškoję draugų, ieškome priešų, sėkmės gamtinėje žemdirbystėje nesitikėkime. Gamtinis daržininkas ar sodininkas pirmiausia turi būti ekologas, suprasti, kokie procesai veikia gamtoje. Mes niekada nebūsime protingesni už gamtą. Ji – protingesnė, o mes savo darže ar sode tik galime pasinaudoti jos mechanizmais“, – tvirtina S. Jasionis.

Pasak jo, dirvos derlingumas – tai jos mikrobiologinis aktyvumas. Todėl jeigu gamtinės žemdirbystės lysvėje sklandžiai vyksta gamtoje natūralūs procesai – būna didelis biologinis aktyvumas, augalai auga sveiki, nes jie apsirūpina maistu, nepatiria stresų (staigių gyvenimo sąlygų pokyčių), o aplinkoje esančius ligų sukėlėjus (jų būna visuomet) sunaikina „gerieji“ mikroorganizmai. Šia prasme, kaip teigia S. Jasionis, gamtinė žemdirbystė yra bemaž geriausia iš dabar žinomų žemdirbystės sistemų, kurioje nėra konkurencijos, o vyksta kooperacija dėl bendros gerovės.

Kaip sumodeliuoti

Pagal minėtus gamtos gyvenimo principus ir kuriami daržai, sodai. „Mes savo daržuose ir soduose modeliuojame natūralius procesus“, – aiškina S. Jasionis.

Kaip tai atrodo praktiškai? Žemė neariama ir nekasama, o visas jos paviršius, kurio neuždengia auginamos daržovės ar vaismedžiai, būna nuklotas atitinkamu mulčio sluoksniu. Gali būti mulčiuojama šiaudais, šienu, nupjauta žole ir kita organika. Mulčio storis priklauso nuo jo bei auginamų augalų rūšies.

„Gamtoje arimo nėra. Todėl gamtinėje žemdirbystėje jis taip pat netaikomas. Tiesa, niekas nedraudžia naudoti kastuvo, jeigu to reikia. Pavyzdžiui, pradėjus apdirbti dirvonuojančius plotus, kuriuose kietas priemolis ir pan. Tačiau kasmet kasti visos žemės tikrai nereikia“, – aiškina S. Jasionis.

Dirbamoje žemėje dirvos temperatūra ir drėgmė svyruoja, nelygu oro sąlygos. O mulčiuotoje dirvoje tokių didelių pokyčių nebūna: žemės temperatūra bei drėgmė po mulčio sluoksniu būna kur kas vienodesnė tiek dieną, tiek naktį. Pavasarį mulčiuota dirva lėtai šyla, o rudeniop lėtai vėsta. Tinkamai mulčiuotos dirvos nereikia laistyti, nes joje gerai išsilaiko drėgmė. Pasak S. Jasionio, kuo karštesnė diena vasarą, tuo daugiau po mulčiu kondensuojasi drėgmės.

Gamtinė žemdirbystė, kaip ir kitos, turi savo niuansų. Pavyzdžiui, kai kuriems augalams vėsi dirva nelabai patinka. Todėl S. Jasionis pataria gamtinės žemdirbystės principus savo darže ar sode taikyti lanksčiai, apgalvojant, nes tikslių instrukcijų kiekvienam atvejui niekas neduos.

Gamtinėje žemdirbystėje, kaip teigia jos propaguotojai, nėra pikžolių. Iš po mulčio sluoksnio jos tiesiog nesudygsta. O jeigu kokia žolė ir išauga, ji nepageidautina gali būti tik dėl to, kad gali užstoti šviesą auginamoms daržovėms. Tokias žoles galima nuskinti ar nupjauti ir panaudoti mulčiui. „Jeigu kokia nors žolė išaugo, vadinasi, ji reikalinga toje vietoje, galbūt ji iš gilesnių dirvos sluoksnių į paviršių savo šaknimis „pakėlė“ dirvai trūkstamų maisto medžiagų. Kiekvienai žolei reikia leisti atlikti savo ekologinę paskirtį“, – sako S. Jasionis.

Bulvės ant dirvono

Norintiesiems jau šį pavasarį išbandyti daržinininkavimą pagal gamtinės žemdirbystės principus, S. Jasionis siūlo ant nesukastos pievos ar dirvono pamėginti užsiauginti bulvių ir tą plotą paruošti kitiems metams daržovėms.

Pavasarį, atšilus orui, pasirinktas plotas pirmiausia nuklojamas raukšlėto kartono (iš jo paprastai gaminamos pakavimo dėžės) lakštais. Tai daroma tam, kad neaugtų žolės. Tose vietose, kur bus sodinamos bulvės, kartone peiliu išpjaunama skylė (tokio dydžio, kad tiltų bulvės gumbas), drauge galima išpjauti ir dalį velėnos. Į duobutę pravartu įberti šaukštą ar nedidelę saujelę medžio pelenų. Į duobutes išdėliojami bulvių gumbai. Būtų gerai, jeigu ant jų užbertume šiek tiek komposto. Pasodinta bulvė būna sulig dirvos paviršiumi. Po to visas plotas uždengiamas maždaug sprindžio storio šiaudų sluoksniu. Jeigu turima mėšlo, pravartu ploną jo sluoksnį iškratyti ant kartono, o tada mulčiuoti šiaudais.

Pradėjus augti bulvėms šiaudų mulčio sluoksnis palaipsniui didinamas, kol susidaro maždaug 40–50 cm. Suprantama, kad bulvienojai neturi būti uždengti.

Viskas! Darbai bulvių lauke baigti. Uždėtas kartonas pamažu supūva, o dirvožemis dėl sliekų bei kitų jo gyventojų veiklos iki rudens tampa purus. O mums belieka laukti bulvių derlius. S. Jasionis sako, jog labai patogu, pakėlus šiaudus, surinkti užaugusius gumbus. Jie būna ant dirvos paviršiaus.

Mulčiuotų lysvių dirva, pasak S. Jasionio, gera yra tuomet, kai į žemę lengvai lenda ranka.

Pirmaisiais metais dirvone augintų bulvių derlius gali būti mažesnis negu paprastai, tačiau kitiems metams turėsime gerai paruoštą vietą daržovėms. Jos sėjamos kaip paprastai. Žinoma, prieš tai nuklojami nesunykę pernykščiai šiaudai. Daržoves pasėjus eilutėmis (taip pat, kaip įprastame darže), tarpueiliai vėl uždengiami mulčiu. Jeigu auginamos smulkios daržovės, pavyzdžiui, morkos, suprantama, kad joms reikia plonesnio mulčio sluoksnio negu stambesniems augalams. Mulčio sluoksnis turi būti toks, kad praleistų orą, bet, kad neišdžiūtų dirvos paviršius.

S. Jasionis sako, kad prie gamtinės žemdirbystės galima pereiti ir įprastame darže, kuris buvo sukastas. Pavasarį jame į lysves sėjamos ar sodinamos norimos daržovės, o vėliau vėl mulčiuojama, atsižvelgiant į auginamų augalų rūšis. Tačiau jeigu niekur neskubama, vis dėlto geriau pirmus metus auginti bulves nekastame dirvone. Per sezoną paruošime purią žemę kitų metų gamtiniam daržui.

……………………………………………..

Gamtinės žemdirbystės idėja pagrįsta naujausiais mokslo atradimais. Jau prieš keliasdešimt metų, kai B. Mollisonas su D. Holmgrenu kūrė permakultūros pradmenis, buvo remiamasi ekologijos, kaip ekosistemų mokslo, naujausiais duomenimis. Šiuolaikinis mikologijos ir mikrobiologijos mokslas leidžia „pasiknisti giliau į dirvožemį“, suprasti, kas jame vyksta ir panaudoti šias žinias praktiškai.

Gamtinė žemdirbystė labiau skirta asmeniniams poreikiams, nes vyrauja rankų darbas, kuris visame pasaulyje yra brangiausias ir labiausiai vertinamas ne tik dėl to, kad gaunami originalūs, vienetiniai ir nepakartojami produktai, bet ir dėl žmogaus rankų šilumos, įdėtos į juos, savotiškos homeopatijos.

Gamtinės žemdirbystės teritorijoje nėra mėšlo, komposto krūvų, purvo, plikos žemės. Viskas gražiai, tvarkingai mulčiuota, žemė padengta arba augalais, arba švaria organika. Geriausias kvapas gamtinėje žemdirbystėje – miško dirvožemio kvapas – dvelkia grybukais.

Gerąsias medžiagas gamtinėje žemdirbystėje augalams tiekia ne trąšų gamyklos, o milijardai mikroskopinių pagalbininkų – bakterijų ir grybelių.

Rasa JAGAITĖ

Informacijos šaltinis : www.up.lt