Populiarūs

Bebrai, kurie neatsitraukia...

Europinis bebras, turintis ganėtinai plačią giminę Lietuvoje, kai kam dar vis yra egzotika, o kai kam – ir didžiulis galvos skausmas.

Europinis bebras, turintis ganėtinai plačią giminę Lietuvoje, kai kam dar vis yra egzotika, o kai kam – ir didžiulis galvos skausmas. Dar būdamas vaikas skaičiau rašinį apie tai, kaip Lietuvoje įsikuria bebrai, kokie saviti, kokie įdomūs...
„Bebras iš tikro yra išskirtinis žvėrelis – tiek savo elgsena, tiek ir darbštumu. Juk panašių gebėjimų taip sumaniai įsikurti gamtoje pagretinimui reikėtų kiek ir paieškoti. Kokios unikalios užtvankos, tokių dalykų net ir melioratoriai greitai neįsisavintų...“ – pasakojo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys.
Prie tokių jo žodžių gal net būtų galima pridurti, jog dabar su bebrais nesusitvarko ir Lietuvos kariškiai. Štai neseniai lankantis viename poligone tik ir dairiausi žvilgsnio neaprėpiamomis bebrų „stovyklavietėmis“, kuriose apsemtas ir nemažas miško plotas.
Neatsitiktinai bebrams pradėjus plisti Lietuvos vandenyse, brakonieriams atėjo sunkios naktys, kada traukiant tinklą pasigirsdavo... šūvis – bebras tarsi kultuve tvodavo į vandens paviršių. Brakonieriai sprukdami tik ir keikdavo: tie gamtosaugos inspektoriai neperspėdami pyškina nakčia, šovinių netausoja, dar pataikys!.. Tačiau pavojų vienas kitam skelbdavo tik bebrai.
Europoje daug kur bebrai nyko dėl sukultūrinamo kraštovaizdžio, dėl kanalizuojamų upių ir upelių. Žinia, vietovėje, kurioje vien dirbami laukai, per kuriuos teka tik koks kanalo vanduo, skirtas dar ir laukų laistymui, bebrui vietos nebelieka.
... Kas nežino sakmių, pasakojimų, jog Lietuvos didžiūnai senovėje savo garsiuosius svetelius bebriena tik ir vaišino. Kas nežino, jog bebriena ir prieš kautynes su priešais lietuviai sotindavosi. Tačiau galop medžiokliai bebrus sunaikino. Žinia, gal savo žodį tarė ir pati gamta, atsiuntusi bebrams kokią ligą.
Štai 1934-ais Lietuvoje bebrų nebuvo. 1950-ais, atvežus bebrus (regis, iš Baltarusijos), suskaičiuoti 58. 1960-ais – 700. 1970-ais – 5900 bebrų, tad tais metais jau 30 šių žvėrelių sumedžiota. 2009-ais bebrų Lietuvoje priskaičiuota per 40 tūkst. (sumedžiota – 16231). 2010-ais – 45702.
Daugeliui šie skaičiai sukelia ir abejonių. Bent dėl pačios bebrų gausos. Kalbintasis Laimutis Budrys taipogi teigė, jog 2010 metais bebrų Lietuvoje galėjo būti ir apie 120 000. Suskaičiuok tu, žmogau, tiksliai tuos, kurie geba slėptis ir po vandeniu, ir urvuose, ir... Gal tik įmanoma kiek suskaičiuoti bebravietes (šeimynoje – apie 5 bebrai).
Be abejo, nūnai daugeliui parūptų bebro kailis, jei žinotų, jog jis tapatintinas su inžinieriaus vieno mėnesio atlyginimu. Taip bent buvo tada, kai bebrus Lietuvoje imta medžioti (sovietmečiu, XX amžiui persiritus į antrąją pusę). Žinoma, tais laikais saldus buvo ir brakonierių gyvenimas.
„Ne vien paklausos nebuvimas bebrų kailiams nulėmė, jog šių žvėrelių populiacija smarkia padidėjo. Nulėmė ir žemėtvarkos, žemėnaudos dalykai. Suirus sovietinei sistemai laisvos žemės atsirado daug, tad ir bebrams toji laisvė patalkino“, - sakė Laimutis Budrys, iliustruodamas skaičiais: 1993-ais bebrų buvo priskaičiuojama 8400, o 2000-ais – 35920.
Regis, ar ne po 2000-ųjų „Žaliasis pasaulis“ gavo laišką iš vieno biržiečio: džiaugiamasi, Biržuose atsirado sprogmenų gamintojas, patalkinantis, jog bebrų „sukonstruotosios“ užtvankos su tais žvėreliais „į orą pakiltų“. Be abejo, tokiomis drakoniškomis ir neteisėtomis priemonėmis su bebrais imtis draudžiama. Net ir suvis įniršus dėl apsemtojo privataus miško. Beje, būta ir spaudoje informacijos, jog estai „išsprendė bebrų antpuolį, panaudodami sprogmenis“.
Medžiotojai, iš kurių plotų bebrai traukia upelių tvenkti, medžius šnioti, lyg ir turėtų atsakyti už didžiūnų graužikų padaromą žalą miško ar žemės ūkio naudmenų, ar hidrotechninių įrenginių savininkams. Kaip atsitinka, jei šie ima ir paduoda medžiotojus į teismą?
„Ne paslaptis, jog didelė dalis miškininkų taipogi yra medžiotojai. Tad privalo siekti optimumo, organizuojant bendras miškininkų ir medžiotojų talkas, ardant bebrų pastatytas užtvankas. Jei tik ginčysies ir skųsi vieni kitus – vargu, ar ką pasieksi. Juk ir melioracijos grioviai, kai jie neprižiūrimi, sudaro puikias sąlygas bebrams įsikurti. Ar čia jau už viską medžiotojai ir bus atsakingi?“ – kalbėjo Laimutis Budrys.
Jo teiravausi: ar Aplinkos ministerijai neteko atlyginti bebrų padarytosios žalos?
„Jei medžiotojai nesusitaria dėl padarytosios žalos, kitas žingsnis – kreipimasis į teismą. Jame sprendžiamas ir toks ginčas. Kita vertus, ar medžiotojų būrelis galėtų atsakyti už bebrų sunaikintą didesnį brandaus miško plotą. Juk tada bebravietės kur kas anksčiau turi būti šalinamos. Čia – ir miško savininko kaltė. Tad nugalėtoją ir teismas čia, vargu, ar suras, nes būtini bendri veiksmai, jų koordinavimas“, - sakė Laimutis Budrys.
Dalyvaujant pernai Vilniuje, Rotušės aikštėje surengtoje medžiotojų šventėje-sambūryje, į kurį buvo kviečiami visi miestelėnai, susivokiau, jog miškininkai visai neblogai yra įvaldę ir kulinarijos dalykus, t.y. geba iš bebrienos padaryti ir šio, ir ano (ir brangiuose restoranuose bebriena jau taipogi yra vertinama)... Sakoma, jog ką nors padaryti iš bebrienos jau visai nesunku, tačiau kaip medžiotojui pergudrauti tą žvėrelį, kuris dvikovoje su tykančiuoju dažnai ir laimi... Net ir tinklus, gaudykles ar šunis pasitelkus. Profesionalių medžiotojų, kurie specializuotųsi medžioti bebrus, Lietuvoje lyg dar ir nesama. Neatsitiktinai ir leistinas bebrų sumedžiojimo skaičius kiekvienais metais tik didėja. Mat kiek auga ir tų žvėrelių kailių paklausa.
Darnos gamtoje panorus, esama ir siekio žinoti: kokios yra bebrų populiacijos ribos Lietuvoje? Juk nieko nedarant, neretai ir pati gamta viską sureguliuoja.
Pasak Laimučio Budrio, savireguliacijos mechanizmas kažkada ima ir suveikia – atsiranda ir ligos. Štai prieš kelis dešimtmečius šernai savo giminę vis plėtė, kol jai netvojo maras. Liga viską sureguliavo, tačiau nūnai šernai vėl „pakėlė galvas“. Reikia tikėtis, jog gamta imsis korekcijų. Panašiai gali atsitikti ir bebrams.
„Nemanyčiau, jog per penkerius metus bebrų populiacija tik didės. Dabar juk ir dirvonuojančių, apleistų žemių mažėja. Mažiau yra ir suvis apleistų melioracijos kanalų, irigacinių sistemų. Tad žmogus savo veikla savotiškai išstumia bebrus iš jų užimtųjų plotų. Savo darbus atlieka ir medžiotojai. Tačiau bebras, kaipo žvėrelis, mūsų gamtoje juk ir reikalingas yra!“, - kalbėjo Laimutis Budrys, priminęs, jog buvo atliktas ir bebraviečių bonitavimas, inventorizavimas, įvertinant ir tai, jog bebras imasi ir kai kurių gamtotvarkos projektų, kurie nūnai įgyvendinami ir už ES lėšas. Bebras nei ES lėšų, nei kokių pensijų dantimis neišgraužia, o kai kuriuos reikalingus darbus ima ir padaro. Biologinės įvairovės labui. Atsiranda toje vietoje ir įvairių varliagyvių, ir roplių, ir vandens paukščių, ir... Tatai žmogui, žiū, ir suvis patinka.

Iš LR aplinkos ministro įsakymo „Dėl bebrų populiacijos gausos reguliavimo“ (2003-05-29, Nr.265):

(...) Žemės, miško, vandens telkinio sklypo savininkams, valdytojams ar naudotojams arba medžioklės plotų naudotojams ištisus metus rankinėmis ir mechaninėmis priemonėmis, išskyrus sprogmenis ir sprogstamąsias medžiagas, leidžiama ardyti bebrų pastatytas užtvankas neperspektyviose (likviduotinose) bebravietėse. Bebravietė laikoma neperspektyvia (likviduotina), jeigu dėl bebrų veiklos konkrečioje vietoje kyla grėsmė atsirasti didelei žalai automobilių keliams, geležinkeliams, vandens saugyklų pylimams, pastatams ar melioracijos statiniams, dėl pastatytos užtvankos semiami žemės ūkio pasėliai ar kitos naudmenos ar miškas arba užtvanka yra ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingoje upėje ar jos ruože, kurie patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr.1144 (Žin., 2004, Nr. 137-4995).

***
Vytauto Ribikausko pastabos
“Medžiotojas“, 1998 m. gruodis

Mūsų krašte bebrai gyvena biotopuose, kur yra nors ir nedidelių atviro vandens plotelių, apaugusių krūmais ir medžiais. Tai melioracijos kanalai, įvairaus dydžio upeliai, dirbtiniai tvenkiniai, kūdros, apleisti karjerai, ežerai, pelkės. Grioviuose, mažuose upeliuose bei upių aukštupiuose bebrai stato užtvankas, o gyvena dažniausiai urvuose ar „pusiau nameliuose“ (kai virš požeminio būsto-urvo dar pastatomi žemi „nameliai“). „Pusiau namus“ bebrai įsiruošia tose vietose, kur upelių krantai yra lėkšti ir urvai per potvynius užsemiami.


Vytauto Ribikausko pastabos
“Medžiotojas“, 1998 m. gruodis

Bebrai - nepaprastai darbštūs ir atkaklūs gyvūnai, sugebantys apsigyventi visur, kur tik yra vandens ir šiek tiek sumedėjusių augalų, tinkamų maistui. Net jei grioviu vos vos sruvena vanduo, pastatę užtvankas, per pavasario potvynius ir lietingus rudens periodus šie žvėreliai sugeba sukaupti pakankamai vandens, kad galėtų paslėpti išėjimus iš urvų, tempti maisto atsargas, kaupti jas žiemai. Viena bebrų šeima dažniausiai surenčia keletą užtvankų, iš kurių viena būna pagrindinė, tvirta, gerai prižiūrima, pakelianti vandens lygį daugiau negu iki dviejų metrų. Kitos 2-5 papildomos užtvankėlės pastatomos žemiau pagrindinės. Jos vandens lygį pakelia nedaug ir kiekviena iš jų, einant pasroviui, yra vis menkesnė. Pagrindiniai gyvenamieji urvai būna didžiajame baseine, paprastai netoli užtvankos, kur bebrai sutempia ir po vandeniu sukrauna maisto atsargas (medžių ir krūmų šakas) žiemai. Bebrų urvų gausu viso didžiojo ir mažesniojo baseinų pakraščiuose. Taigi žiemą kiek toli jie benuplauktų nuo gyvenamųjų urvų, visada turi kur pasislėpti ir įkvėpti oro. Tvirtinti, kad vienoje užtvankoje gyvena tik viena bebrų šeima, negalima, nes dažnai tokioje bebravietėje tekdavo sugauti 4-6 suaugusius ir keletą pernykščių ir šiųmečių bebrų.

Vytauto Ribikausko pastabos
“Medžiotojas“, 1998 m. gruodis

Maitinasi bebrai tik augaliniu maistu: vasarą - žoline augmenija, o rudenį ir žiemą medžių bei krūmų žieve. Ėda tiek vandenyje, tiek krante augančias žoles, nevengia ir kultūrinių. Jei tik randa, paragauja ir daržovių bei vaisių. Teko aptikti, kur į savo „valgyklas“ Kražantėje bebrai tempdavosi pašarinius ir cukrinius runkelius, mačiau bebrų takų, pramintų į sodybas, kur jie obuoliaudavo. Gaila tik, kad prisigraužę obuolių nugrauždavo ir obelis. Graužia bebrai ir įvairių vandens augalų šakniastiebius. Labiausiai mėgsta drebulių, gluosnių, ąžuolų, ievų žievę, iš vaismedžių jiems „skaniausios“ obelys. Tačiau jei mėgstamo maisto trūksta, kerta be išimties visus lapuočius, o kartais - net pušis ir egles. Žievę bebrai „nuskuta“ ir nuo gana storų nukirstų medžių kamienų, ir nuo rašiklio šerdelės storio vytelių. Vasarą, kai žvėreliai maitinasi daugiau žoline augmenija, kad kapliai neužaugtų per ilgi, bebrai kartais skaptuoja prie vandens telkinių besimėtančius lentgalius ar sausus pagalius.

Vytauto Ribikausko pastabos
“Medžiotojas“, 1998 m. gruodis

Man nesuprantamas skaičiavimo metodas, kai medžioklės plotuose skaičiuojami ne bebrai, o bebravietės. Po to, panaudojus kažkokį koeficientą, jų skaičius paverčiamas bebrų skaičiumi. Neaišku, kiek bebraviečių galima paskaičiuoti bebrų tolygiai apgyvendintoje upėje, kur nėra jokių užtvankų, o tik krantai išraizgyti bebrų takais ir perrausti urvais. Galbūt tokiose vietose reikėtų suskaičiuoti bebrų maisto atsargas žiemai. Tačiau jei medžiotojų būrelyje yra medžiotojas, galintis tai padaryti, tai geriau jam patikėti suskaičiuoti ir pačius bebrus.

„Žaliasis pasaulis“, Nr. 12(778), 2011 m. kovo 24 d.
Augustas Uktveris

Informacijos šaltinis: www.gmu.lt