Populiarūs

Miškas neturi tapti parku

Lietuviai mėgsta eiti pasivaikščioti į mišką, rinkti jame grybus ar uogas. Retas kuris žino, kad tikrieji miškai turi būti sunkiai įžengiami - tik taip juose bus išsaugota augalų ir gyvūnijos įvairovė.

Mes jau nebegalime pasigirti literatūros klasikų garbintomis šimtametėmis giriomis. „Didžiausias iššūkis šiandieninei miškų apsaugai - didelės medžių kirtimo apimtys. Jos padvigubėjo nuo nepriklausomybės atgavimo laikų”, - sako Danas Augutis, Lietuvos gamtos fondo miškų specialistas. Pasak jo, kartu su kirtimais daromas intensyvus poveikis miškams, sparčiau nyksta biologinė įvairovė. 

Vertina naudą

Lietuvos piliečiai vertina miškų teikiamą ekologinę ir socialinę naudą, kaip ir kiti europiečiai. Prieš kelis metus atliktame Aplinkos ministerijos Miškų departamento tyrime nustatyta, kad 96 proc. gyventojų miške lankosi 3-4 kartus per metus. Daugiausia grybauja, ilsisi, uogauja.

Beveik visi nuo mokyklos laikų žino, kad miškai absorbuoja anglies dvideginį ir grynina orą. Miškas taip pat saugo gruntinius ir paviršinius vandenis, stabdo dirvos eroziją.

Deja, gyventojai neįsivaizduoja, kaip turi atrodyti miškas ir tai sukelia įvairių nesusipratimų. „Piliečiai galvoja, jog miškas turi būti gražus kaip parkas, kur atėjęs gali pagrybauti, pasitiesęs pledą pagulėti. Būna, mums skambina gyventojai ir skundžiasi, kad neįmanoma per nuvirtusius medžius pro mišką praeiti. Tenka paaiškinti, kad tie pūvantys medžiai paliekami specialiai, gamtos labui”, - sako D. Augutis.

Trūksta pūvančių medžių

Senų medžių trūkumas miške išties yra problema, kurią sprendžia valstybė. Nuvirtę medžiai reikalingi ekosistemai palaikyti - juose veisiasi vabzdžiai, jie yra pagrindas įvairiems grybams, kerpėms augti. Nuo negyvos medienos priklauso net trečdalio miško gyvūnų, augalų ir grybų egzistavimas. Daugelis jų dabar nyksta ir yra įrašyti Raudonojoje knygoje.

Kitas miško apsaugos problemas sukelia žmonės iš nežinojimo. Pavyzdžiui, prie saugomo miško įsikūrę sodybų savininkai mėgsta gyventojus pakviesti į pramogas su keturračiais. „Bėda ta, kad šios transporto priemonės suardo miško dangą, išbaido žvėris, paukščius. Didžiausia žala padaroma pavasarį ir vasarą”,- sako D. Augutis.

Šiltuoju metų sezonu gyvūnai ir paukščiai poruojasi, augina jauniklius. Dėl šios priežasties saugomose teritorijose nuo kovo iki rugpjūčio pabaigos draudžiami medžių kirtimai, triukšmas. Važinėjimasis miške privačiais keturračiais kol kas įstatymų nekontroliuojamas.

Žinoma, yra privačių miškų savininkų, kurie savo mišką prižiūri: nekerta, įrengia reikalavimus atitinkančias rekreacines vietas gyventojams, pramogų parkus.

Padės kompleksiniai sprendimai

Situacija miškuose gerėja: per 10 metų pagausėjo negyvos medienos, didėja miškingumas. Visgi, negyvos medienos yra kelis kart mažiau, nei turėtų būti.

Pasak D. Augučio, geresnei miškų apsaugai reikia kompleksinių sprendimų: labiau kontroliuoti galiojančių teisės aktų laikymąsi, sureguliuoti pranešimų sistemą apie galimą pakenkimą biologinei įvairovei, kertant vieną ar kitą miško plotą, ūkininkavimo taisyklių saugomose teritorijose sugriežtinimo. Taip pat reiktų didesnio privačių savininkų sąmoningumo, kad naudodami miškus ekonominėms reikmėms nepamirštų, jog tai daryti reikia paliekant galimybę išlikti miškuose šimtmečiais gyvenančioms augalų, grybų ir gyvūnų rūšims.

Dabar miškai Lietuvoje užima beveik trečdalį ploto. Apie 19 proc. miškų yra saugomose teritorijose. Miškų apsauga aktuali visoms Europos Sąjungos šalims. Ne be pagrindo 2011-uosius Jungtinių tautų organizacija paskelbė tarptautiniais miškų metais.

Informacijos šaltinis: www.uzgamta.com