Populiarūs

Ar Lietuvoje dar turime sengirių?

Lietuva pagal savo klimatinę juostą yra miškų zonoje. Tai reiškia, kad iki atsirandant žmogui, didžioji dalis šalies teritorijos buvo apaugusi giriomis. Šiandieniniai miškai gerokai skiriasi nuo tų, kurie buvo kadaise. Geografai teigia, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje nėra tokio žemės lopinėlio, kuris vienu ar kitu laikotarpiu nebūtų paveiktas arimo. Kitaip tariant, visi mūsų miškai yra užaugę ar pasodinti buvusiose dirbamose žemėse. Pirmapradžių miškų mes jau nebeturime, todėl kalbėdami apie sengires dažnai jas suvokiame skirtingai. Kas gi yra sengirės ir kuo jos skiriasi nuo dabartinių miškų?

Sengirės - žmogaus nepaliesti miškai

Gamtininkai sengires supranta, kaip žmogaus veiklos nepaliestą mišką, kuriame veikia tik natūralūs procesai, miškas auga, bręsta ir atsinaujina pats. Tokiems miškams būdingas didelis brandą pasiekusių medžių, negyvos medienos skaičius, jie pasižymi įvairiaamžiškumu, dažnai yra įvairiarūšiai ir daugiaardžiai.

Dar vienas svarbus požymis – sengirės turi užimti didelius plotus. Tik dideliuose masyvuose gali vykti visi natūralūs procesai. Kai kurie ekspertai tikromis sengirėmis laiko tik tuos miškus, kurių masyvai sudaro daugiau nei 100 kvadratinių kilometrų.

Klysta tie kurie mano, kad sengirės tai paprasčiausi seni, natūraliai raidai palikti miškai. Mokslininkai teigia, kad paprastas miškas vėl taptų sengire, reikia, kad pasikeistų nuo vienos iki keturių medžių kartų. Vien pagal šį apibrėžimą galima pasakyti, kad Lietuvoje sengirių nėra.

Retoms ir nykstančioms rūšims – kertinės miško buveinės

Sengirės yra daugelio nykstančių rūšių buveinės, jose aptinkama kur kas didesnė rūšių įvairovė nei dabartiniuose Lietuvos miškuose. Pastariesiems daugiau būdingi jaunų ir vidutinio amžiaus medynų organizmai. Daugelis saugomų rūšių dabartiniuose miškuose nyksta, nes iš jų buvo pašalinti elementai, kurie reikalingi tų rūšių egzistavimui. Saugomų miško organizmų nykimą sąlygoja didelių gamtinę brandą pasiekusių medžių, ypač senų, uoksėtų medžių ir didelio diametro negyvos medienos trūkumas. Pasaulio gamtos fondas teigia, kad nuo šių elementų yra priklausoma daugiau nei trečdalis borealinių miškų organizmų.

Nors Lietuvoje sengirių nėra, tačiau yra miško sklypų, kuriems būdingi tam tikri sengirių elementai – tai kertinės miško buveinės. Kertinės miško buveinės – tai žmogaus ūkinės veiklos nepažeisti miško plotai, kuriuose yra didelė tikimybė aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų specializuotųjų buveinių rūšių. Nors Lietuvoje jų skaičiuojama apie 5600, tačiau jos yra labai mažos ir tesudaro kiek daugiau nei 1 proc. nuo Lietuvos miškų. Kertinių miško buveinių apsauga – miško savininko ar urėdijos reikalas, valstybė nėra įsipareigojusi saugoti tokių, vertingų ir beveik išnykusių vietų.

Sengirės pasaulyje

Tarptautinė aplinkosaugos organizacija „Greenpeace“ kartu su Pasaulio išteklių institutu (World Resourse Institute) nustatė, kad šiuo metu žmogaus nepaliesti miškai užima 13 mln. kvadratinių kilometrų arba 24 proc. visų pasaulio miškų. Tik 8 proc. sengirių yra saugomos.  Daugiausia nepaliestų miškų yra išlikę Šiaurės ir Pietų Amerikoje, šie sudaro 63 proc. visų pirmapradžių miškų pasaulyje. Kanada gali pasigirti didžiausiais borealiniais miškais pasaulyje.

Europoje likę vos 3 proc. visų sengirių esančių pasaulyje. Daugiausia jų turi Rusija. Europinėje jos dalyje yra išlikę apie 320 tūkst. kvadratinių kilometrų nepaliestų borealinių miškų, tačiau jų plotas sparčiai mažėja, mat kiekvienais metais čia sunaikinama apie 150 kvadratinių kilometrų sengirių. Arčiausiai šalia Lietuvos yra Belovežo sengirė, jos plotas maždaug 260 kvadratinių kilometrų.

Straipsnio autorius - Danas Augutis.

Nuotraukos autorius - Darius Stončius.

Nuotraukoje - krokinis minkštenis (Hapalopilus croceus (Pers.) Donk), valstybės griežtai saugoma grybų rūšis aptinkama tik ant senų lapuočių.

Informacijos šaltinis: www.glis.lt