Populiarūs

Arboristika. Medžio priežiūra – pagal žmogaus norus ir augalo poreikius

Gamta Lietuvos miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir vienkiemiuose ryškiausia medžiais. Didžiuojamės, kad mūsų gyvenamos vietos žalios. Pergyvename, jei naujame rajone vėjas baubia tik šviestuvų stulpuose. Liūdime, kad medžiai auga ilgai, paprastai mūsų gyvenimo neužtenka užauginti iki brandos amžiaus ilgaamžį. Juos sodiname, prižiūrime, globojame. Bet, ar tikrai vertiname ilgai bręstantį medį, ar jį branginame, ar neskatiname jo pirmalaikio sunykimo?

Tikėtina, kad tokie ir panašūs klausimai kyla kiekvienam, kuriam rūpi supanti aplinka. Drauge kyla ir klausimas, ar galima pasitikėti medžių priežiūros specialistais, kada Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse pilna medžių, kuriuos matant ir ne gamtininko širdis linksta pagailėti augalų ir verčiau jau nuleisti juos nuo kelmo, nei leisti jiems vargti pasmerktiems. Tuo galima piktintis, prieš tai galima ir užsimerkti.

Tačiau noras situaciją pakeisti iš esmės paskatino 2010 metais įsteigti Lietuvos arboristikos centrą (LAC), suvienijantį žmones, kurių bendras siekis - globoti ir ginti vieną svarbiausių ir, deja, vieną jautriausių ekosistemų – medžius.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija pernai į Lietuvių kalbos terminų banką įtraukė terminus arboristika ir arboristas. Arboristika šiame banke apibrėžta kaip savaime augančių ar introdukuotų sumedėjusių antropogeninio kraštovaizdžio augalų (medžių, krūmų, palmių, lianų) ir jų aplinkos (augaviečių, buveinių) priežiūra, globa. Atitikmenys kitomis kalbomis: angl. arboriculture; arboristic, vok. Baumpflege, pranc. arboriculture, isp., it. arboricultura.

Ši teorinė ir praktinė aplinkotvarkos sritis yra priemonių, taikomų sumedėjusiems daugiamečiams augalams ir jų aplinkai, visuma. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne miško arboriflorai, o mūsų aplinkos - miestų, gyvenviečių, sodybų ir vienokiu ar kitokiu būdu žmogaus paveikto ar veikiamo kraštovaizdžio - želdiniams.

Arboristikos disciplina siekiama koreguoti sumedėjusių augalų augimą, išlaikant jų biologinį gyvybingumą ekologijos, kraštovaizdžio kontekste. Ši nauja mūsuose taikomojo mokslo disciplina reikalauja itin daug biologinių ir kitų dalykų išmanymo bei yra labai priklausoma nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato faktorių, lemiančių galutinius sprendimus.

Arboristiniai objektai pagal priežiūros prioritetą skirstytini į dvi grupes:

• Sumedėję augalai, kurie prižiūrimi pirmenybę teikiant visuomenės poreikiams (dauguma medžių ir jų grupių) - puosėlėjančioji arboristika;
• Itin reikšmingi sumedėję augalai (gamtos paminklai, medžiai senoliai, veteranai ir pan.), kurie prižiūrimi pirmenybę teikiant augalo poreikiams - išsaugančioji arboristika;

Sąlyginai galima išskirti žemutinę (globa dirvos paviršiuje, dirvoje, suaugusio žmogaus pasiekiamame be specialios aukštalipio įrangos aukštyje ir pan.) bei aukštuminę (aukštalipio darbai) arboristikas.

Miško bendrijos dažniausiai nėra arboristikos objektai.

Arboristo, specialisto, atliekančio praktinę medžio priežiūrą, tikslas yra sudaryti augalo ilgo, sveiko ir saugaus gyvenimo sąlygas. Tačiau paprastai arboristui tenka globoti augalą, kuris jau turi „šlovingąją randuotąją“ praeitį, o ją atitaisyti dažniausiai reikia daug laiko ir ne vienerių metų, pastangų ir t.t. Tinkama priežiūra galima ištaisyti praeities priežiūros klaidas ir prailginti augalo gyvavimo laiką.

Arboristas yra aukštos kvalifikacijos specialistas, siūlantis augalo priežiūros sprendimus, grindžiamus teorinėmis ir praktinėmis arboristikos žiniomis, atsižvelgiant į gamtos (aplinkos) apsaugos įstatymus ir kitus norminius reglamentuojančius dokumentus, darančius įtaką žmogaus saugumui, bei augalo poreikius.

Pasaulyje arboristus vienija ir jų kvalifikacija bei atestacija rūpinasi Europos arboristikos taryba (EAC) ir Pasaulinė arboristikos asociacija (ISA). 2010 metų pabaigoje EAC į savo gretas priėmė ir Lietuvos arboristikos centrą.

Europos arboristų taryba (EAC) ir Pasaulinė arboristų asociacija (ISA) dirba laikydamasi pasaulyje įtvirtintos darnios plėtros (anksčiau vadinta tvarus, subalansuotas vystymasis) principo, kuris, kaip žinia, apima aplinkosaugą, ekonominę ir socialinę plėtrą drauge, išsaugant visas šias sritis drauge. Darnus vystymasis įtvirtintas ir Lietuvoje. Tad ir Lietuvos medžiuose - miškuose, miestų parkuose, urbanizuotų teritorijų želdynuose, vaismedžių soduose bei pavieniuose medžiuose milžinuose - saugumą ir ramybę turėtų rasti visi.

Arboristika itin daug dėmesio skiria gamtosaugai ir biologinės įvairovės išsaugojimui. Gera praktika laikoma mirusios medienos, saprofitinių buveinių (paprastai vabzdžiams ir grybams), sinoikijos (paukščiams ir žinduoliams), epifitinių (augalams, kerpėms), komensalizmo (augalams) formų išsaugojimą. Ne tik visuomenės, švietimu, bet ir praktinius darbus atliekančių asmenų mokymu arboristika bando kompensuoti tai, ką dezinformuota sanitarinė apsauga sodininkystėje, miškininkystėje, parkininkystėje, kraštovaizdžio architektūroje ir kitur daugiau nei 50 pastarųjų metų sugebėjo sunaikinti, kokią „gyvastį“ su visomis jos įvairovės formomis – izoliuoti, apriboti, pažaboti ar „nušluoti“ nuo žmogaus kelio...

Aplinkosauginė organinė arboristika atsisako nepagrįsto cheminių priemonių naudojimo ir destruktyvių invazinių priemonių, kurios žalotų medį ir kitas gamtos dalis.

Lietuvos arboristikos centras drauge su kitų šalių arboristais rūpinasi mokslininkų, praktikų ir administratorių diskusijos skatinimu, kitų šalių patirties sklaida Lietuvoje, specialistų kvalifikacijos augimu ir visuomenės gamtosauginio sąmoningumo didinimu.

Kviečiame visus, dirbančius su medžiais, įsijungti į mūsų gretas. Mes tikimės, kad arboristika Lietuvoje stiprės, ir mūsų medžių priežiūra atspindės kylantį gamtosauginį sąmoningumą.

Algis Davenis

Daugiau nuotraukų originaliame straipsnyje

Informacijos šaltinis: www.grynas.lt