Populiarūs

 

Eglės Lietuvoje natūraliai auga jau tūkstančius metų. Iš daugumos kitų mūsų miško medžių jos išsiskiria tiesiu liemeniu, taisyklinga aukšta kūgiška laja, palyginti greitai auga miško tankmėje. Lietuvoje eglynai apima apie 20 proc. viso miškų ploto. Mūsų paprastoji eglė (Abies picea) – šiaurinės, arba borealinės miškų juostos medis. Ji teikia labai gerą medieną, bet eglynai vertingi ne tik ūkiniu požiūriu. Eglių siluetai yra būdingas mūsų kraštovaizdžio ženklas. Natūralu, kad išsiskiriantys ypač dideli, ilgaamžiai medžiai atkreipia ir miškininkų, ir mokslininkų dendrologų, ir visuomenės dėmesį. Daugelis tokių ypatingų medžių seniai žinomi, saugomi, bet galima aptikti dar nepastebėtų, neįvertintų, neužfiksuotų.

 

Įvairiuose šaltiniuose randame duomenų apie labiausiai išsiskiriančias mūsų egles, svarbiausiomis charakteristikomis lenkiančias visus tos pačios rūšies medžius. Seniau aukščiausia Lietuvoje buvo laikoma Prienų šile augusi 45 m aukščio eglė, bet ji buvo pagraužta kinivarpų, nudžiūvusi, todėl nupjauta. Dabar aukščiausia eglė auga Alytaus rajone, Dzirmiškių miške, Alytaus miškų urėdijos teritorijoje. Tai valstybės saugomas objektas, jos aukštis yra 44,3 m. Tiesa, ši eglė nėra storiausia: kamieno apimtis 205 cm, skersmuo 65 cm.

Galima palyginti mūsų aukščiausiąją eglę su kitų šalių rekordininkėmis.
Aukščiausia Europoje laikoma vadinamoji Sgermo eglė Slovėnijoje: jos aukštis 62,26 m, liemens apimtis krūtinės aukštyje 390 cm, amžius 264 ± 30 metų.

Vokietijoje aukščiausia, didžiausia ir seniausia eglė auga Saksonijos Šveicarijoje, netoli Čekijos sienos, giliame Kirničo upelio slėnyje. Jos aukštis - 59,3 m, liemens apimtis 503 cm, amžius 384 ± 30 metų.

Bosnijoje ir Hercegovinoje, Peručicos miško rezervate, auga 57,8 m aukščio, 5,9 m apimties, 314 ± 40 metų eglė „Vlado“.

 

 

Lenkijoje, Belovežo girioje, auga 51,8 m aukščio eglė, jos liemens apimtis yra 323 cm, o amžius - 164 ± 50 metų.

Aukščiausia Didžiosios Britanijos eglė (47 m) auga Škotijoje, netoli Inverneso.
Žemesnės už mūsiškę eglės rekordininkės užfiksuotos Slovakijoje – 43,1 m aukščio, Nyderlanduose – 42 m, Suomijoje – 41 m, Prancūzijoje – 39,4 m, Belgijoje – 31,4 m.

Eglės storulės

Dzirmiškių eglę aukščio rekordininkę storiu lenkia ne ką žemesnė Lauzgenių eglė, auganti Aukštadvario regioninio parko Spindžiaus kraštovaizdžio draustinyje, Trakų miškų urėdijos Aukštadvario girininkijos 143 kvartale. Jos skersmuo yra 105,4 cm (1,3 m aukštyje nuo šaknies kaklelio), aukštis 43,7 m, stiebo tūris 15,5 ktm.

Storiausią Lietuvos eglę galima pamatyti Mažeikių miškų urėdijos Renavo girininkijos teritorijoje, Renavo dvaro parke. Medis yra valstybės saugomas gamtos paveldo objektas, jo liemens skersmuo - 1,24 m, aukštis 36 m, o stiebo tūris 18 ktm.

Dar storesnė eglė augo Šakių rajone, Gelgaudiškio dvaro parke. Tai buvo storiausia ir aukščiausia Suvalkijos eglė (aukštis 41,5 m, liemens skersmuo 133 cm). 2010 m. kovą miškininkai, dalyvaujant būriui smalsuolių, nudžiūvusią eglę nupjovė. Suskaičiavus rieves paaiškėjo, kad eglei buvo apie 155 metų.

Aukštosios Vilniaus „miestietės“

Lietuvoje yra ir daugiau išskirtinio dydžio eglių, kurios nėra aprašytos ir apie kurias nepaskleista informacija visuomenei. Nemažai aukštų bei storų eglių yra ir Vilniaus mieste esančiuose miškuose. Netoli Naujosios Vilnios, vakarinėje Rokantiškių piliavietės pusėje, kalvotoje vietovėje, augančiame miške yra daug 80–90 cm skersmens ir 36–39 m aukščio eglių, kurių amžius gali būti apie 150 metų.

Truputį toliau nuo miesto centro, Vilniaus miškų urėdijos Panerių girininkijos Baltosios Vokės miško 58 kvartale, yra 37–41 m aukščio 80–90 cm skersmens tvirtų eglių, augančių tarp šimtamečių pušų ir ąžuolų. Šią vietą galima pasiekti iš Eišiškių plento už Salininkų išsukus į kairę ir per mišką einančiu keliu (Raistelių gatve) pavažiavus ar paėjus apie 800 m, paskui apie 400 m – mišku Vakarų kryptimi (koordinatės 54.60389, 25.21418 WGS).

Vilniaus eglių rekordininkė

Vis dėlto aukščiausia Vilniuje reikėtų laikyti eglę, augančią netoli Užusienio, Vilniaus miškų urėdijos Panerių girininkijos Aukštųjų Panerių miško 17 kvartale. Ją galima rasti iš Užusienio gatvės pasukus į dešinę Palionių gatve, einančia per mišką; ja reikia paeiti apie 500 m. Eglė auga dešinėje pusėje apie 90 m nuo kelio, antros raguvos rytinio šlaito apatinėje dalyje. Preliminariais matavimais, jos aukštis yra 42,8 m, kamieno apimtis 1,3 m aukštyje nuo šaknies kaklelio – 289 cm. Tad jos skersmuo krūtinės aukštyje yra 92 cm, o stiebo tūris 11,4 kub. m (tūris apskaičiuotas miškininkų naudojamu metodu – sudauginus medžio liemens skerspjūvio plotą iš aukščio ir iš koeficiento, kuris aukštoms eglėms yra apie 0,4).

Šios eglės amžius, vertinant apytiksliai, yra apie 170 metų, tad ji jau augo tiesiant netoliese esantį geležinkelį 1860 metais. Tokį jos amžių galima spėti suskaičiavus netoliese esančios nulūžusios sausos apie 70 cm skersmens storumo eglės metines rieves.

 

Patikslinus matavimus, šiai eglei derėtų suteikti Vilniaus, Užusienio eglės Vilniuje ar kitokį individualų vardą. Kažin ar yra kita valstybės sostinė Europoje ar pasaulyje, kurios miške ar parke būtų tokio dydžio medis.

Didieji medžiai – genetinė vertybė

Eglės gausiai dera kas 3–5 metai. 1914-ieji buvo eglių derliaus metai. Beveik visos čia aprašytos didelės eglės yra su kankorėžiais. Išskirtinio dydžio natūraliai augančių medžių sėklos būtų labai vertinamos, bet iki šiol nėra būdo nuskinti dar su sėklomis esančius kankorėžius nuo aukštų medžių. Galbūt ateityje bus sukonstruoti specialūs robotai tokiems darbams atlikti.

Norėtųsi, kad Lietuvoje augtų daugiau stambių medžių, siekiančių 50 m ir didesnį aukštį. Bet tam reikalingos ir sąmoningos mūsų pastangos, ypač miškininkų. Pagrindinė priemonė būtų siekti didesnės medžių amžiaus įvairovės mūsų miškuose. Apskritai Lietuvos miškai yra gerai vertinami, juose stengiamasi palaikyti biologinę įvairovę, išskiriamos gamtinės buveinės retoms (net žolinių augalų) rūšims išsaugoti. Galima teigti, kad medžiams, natūraliai augantiems Lietuvoje tūkstančius metų, nėra grėsmės išnykti kaip augalų rūšiai. Bet seniems medžiams toks pavojus išlieka. Pušynų, eglynų įvairovė pagal medžių amžių yra aiškiai per menka. Laikoma, kad eglės amžius yra 300 metų, kai kurios eglės gali augti ir iki 500 metų. Bet tokius teiginius patvirtinančių faktų šiuo metu yra labai nedaug.

Ūkiniuose miškuose, kurie sudaro didžiąją mūsų miškų dalį, pagrindiniai miško kirtimai pradedami vykdyti 71 metų eglynuose, o apsauginiuose miškuose – 121 metų eglynuose. Padidinus pagrindinių kirtimų žemutinę amžiaus ribą dešimčia ar dvidešimčia metų, padėtis nepasikeistų. Ne tik apsauginiuose, bet ir ūkiniuose miškuose reikėtų imtis specialių priemonių – išskirti perspektyvius medžius, jų grupes ar ištisus sklypus, kur būtų galimi tik atrankiniai sanitariniai kirtimai, iškertant pažeistus ar jau negyvybingus medžius, o pagrindiniai kirtimai nebūtų vykdomi ir pasiekus vadinamąją gamtinę brandą. Tokios priemonės sumažintų kasmet iškertamos medienos kiekį, bet visuomenė tai toleruotų, nes taptų turtingesni ir įvairesni mūsų miškai, išryškėtų natūraliai augančių medžių atsparumas įvairiems gamtos reiškiniams. Ir sodinant, ir kertant visada reikia galvoti apie miško ateitį.

Dr. Algimantas Slivinskas, "Miškai"