Populiarūs

Gyvas tarpininkas tarp žmogaus ir dangaus

Ąžuolas | wikipedia.org nuotr.

Žiema. Rodos, visas pasaulis baltas ir gražus. Dieve, koks puikus Tavo sumanymas!  O kad  už plastikinio lango  nebūtų automobilių dujų, smogo, amžino skubėjimo…

Žmogui trūksta gamtos, trūksta gamtos laiko, kurio tėkmė amžina ir niekur neskubanti.

Kažkur medis visas apsnigtas ir vienišas,dar visiškai nuogas,  „venom“ juodom, žiūri  į artėjančius saulės žingsnius ir stebisi mūsų gyvenimais. Mėgsta medis žiūrėti į kelią – atsimena visus kelelius, visus posūkius, ne vieną šimtmetį skaičiuoja pastatus, besikeičiančius veidus. Tas medis – ąžuolas. Tik ąžuolai didingai mena tuos laikus, kuomet senoliai žemę šią brangino ir Lietuva  ją vadino. Medis mena lietuvio kovas.

Beje, savo gelmine prasme ąžuolas mums primena  iš protėvių paveldėtą Pasaulio medžiovaizdinį. Jo šventumo esmė – ryšys su trimis visatos pasauliais – dangumi, žeme ir požemiu. Pasaulio medis vaizduojamas neapsakomai didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnėse  – saulė, mėnulis, žvaigždės,  dangaus paukščiai, šakose – gyvuliai, po medžiu gyvena žalčiai ir gyvatės. Iš po šaknų  trykšta gyvybės ir išminties šaltinis. Vandenį saugo vandenų globėja – Didžioji Gyvatė. Su Pasaulio medžiu susijusi  ir gimdytoja Didžioji Motina. Per Pasaulio medį  visata suvokiama kaip nedaloma visuma. Jis jungia gyvuosius ir mirusiuosius, praeitį, dabartį ir ateitį. Pasaulio medis išreiškė tris pagrindines žmogaus kūno dalis: galvą, liemenį ir kojas, tris gamtos elementus: ugnį, žemę ir vandenį.

Ir šiandien jis mums padeda pažinti  pasaulį geriau. Kaip  sako etnokosmologas  Jonas Vaiškūnas:  „Medžio šakotumas tampa Pasaulio pažinimo būdo vaizdiniu, išreiškiančiu mūsų pažinimo kelius. Vesdamas mūsų mintis nuo atskiro prie bendro, nuo įvairovės prie vienovės Pasaulio medis pasireiškia kaip pažinimo medis“. Gyvybės medžio motyvai labiausiai atsispindėjo lietuvių liaudies skryniose. Įvairūs raižiniai liudijo medžių amžinumo idėją.

Kuo medžiai panašūs į žmones? Ar  jie  turi troškimą žiūrėti į dangų?

Senoliai  jau įžvelgė  ne vieną  abiejų panašumą. Palyginę atrastume, jog šaknys atitinka galvą, šakos – galūnes, kamienas – stuomenį, šerdis – širdį,  lapai ir vaisiai –  žmogaus mintis ir poelgius. Medžiai  tarsi žmonės  stovi, žvelgia, verkia, dejuoja, dūsauja, meldžiasi, jaučia skausmą – turi širdį ir sielą. Sužalotam medžiui, kaip ir sužeistam žmogui, teka kraujas. Grožiniuose kūriniuose medis  dažnai įasmeninamas – visai kaip žmogus. Jis įvairiais būdais siejamas  su dangaus  skliautu ir tai rodo mitines poezijos šaknis.  Vaizduojamas ir norint parodyti ištikimybę lietuviškiems papročiams, istorijai, žemei. Pasaulis be medžio būtų pasmerktas mirčiai.

Medis –  mūsų žemės puošmena, gyvybė. Jis keičia išvaizdą skirtingais metų laikais –  sprogsta, skleidžia pumpurus, augina žiedus, mezga ir brandina vaisius, gelsta, ruduoja, meta lapus… Taigi juo žymima metų kaita, atlieka ir laikrodžio (trumpėja ir  ilgėja šešėliai) bei kalendoriaus (tankėja rievės) paskirtis.

Medis rodo ir erdves: sodyba, sodas, laukas, miškas. Medis  įrėmina žmogaus buvimo pradžią ir pabaigą. Iš jo gaminamas lopšys ir karstas. Šiais simboliais savaip įprasminama žmogaus būtis. Taigi medis, mediniai gaminiai žmogų sieja su gamtiškąja tikrove.

Augo seniau tankūs miškai, nusišakoję, nubujoję. Šlamėdavo šimtamečiai plačiašakiai ąžuolai,  gūdžiai švokšdavo eglės, viršūnėmis linguodavo pušelės. Vaikščiodavo  lietuvis ir neatsigrožėdavo. Tai patvirtina ir mūsų tautosaka. Joje medžiai aprašomi kaip gyvos būtybės.  Jau nuo senų senovės žmonės gerbė medžius. Nulaužus  šakelę – blogu atlyginama. Lietuvis tikėjo medžio stebuklinga ir magiška galia. Žmogus sodino medį, kūdikiui gimus, per sužieduotuves ar jungtuves,  taip pat  prašydavo, jog pagydytų sergantį ar atitolintų nelaimes, nes tikėjo gydomąja medžių galia. Senoliai  iš mažytės sėklos išaugindavo sveiką ir stiprų medį. Lietuviai turėjo ir medžių deivę – Medeiną, kuri labai sielvartavo, pradėjus kirsti šventąsias lietuvių girias. Miškas – lietuvio namai. Be miško nėra Lietuvos.  Nenuostabu, jog tautos atmintis siejama su medžio kantrybe.

Žemė didelė ir nuostabi. Ji gyva – užaugino mane  ir tave, užaugino medį – tarpininką tarp žmogaus ir dangaus. Būtų  gerai, jeigu tvirtai atsirėmę į jį  pasijustume bent kiek  ramesni, atvertume savo širdį jo šerdžiai. Ir dažniau pakeltume akis į dangų kaip medžiai…

Deimantė Žuromskienė

Informacijos šaltinis: www.alkas.lt