Populiarūs

Iššūkis gamtai – kontrolė ir prievarta. Medžių ir krūmų genėjimas, kuriant želdynus

Medžiai kaip ir žmonės gyvena – auga, žydi, dera ir sensta. Vieni su kitais visados greta. Medžiai žmones maitina, rengia, šildo, nuo visokių negandų saugo. Šeimininkaudami gamtoje, siekdami sau naudos ir savaip suprantamo grožio, žmonės dažnai sueina į prieštaringus santykius su medžiais.

Špaleriai Lukiškių aikštėje. Evaldo Ramanausko nuotr.

Vaikščiodami po Lietuvos miestų parkus matome daug nugenėtų medžių ir krūmų, ypač apstu gyvatvorių, įrėminančių takus. Kauno parkuose net ir pavieniai iš prigimties aukšti krūmai yra nurėžiami iki juosmens aukščio. Vilnius pamėgęs špalerius (vok. Spalier < it. spalliera) – griežtomis geometrinėmis formomis nugenėtų medžių eilės pasitinka prie Energetikų rūmų Žvejų gatvėje, Odminių skvero pakraštyje prie viešbučio Amberton, o dabar ir Lukiškių aikštėje. Joje greta špalerių gerai tiktų pastatyti kartuves, kurios kankinamų medžių fone primintų, kokias kančias šioje aikštėje patyrė 1863 metų sukilėliai. Turėtume vientisą vaizdą – nebereikėtų nei Vyčio, nei stilizuoto partizanų bunkerio.

Medžių ir krūmų genėjimo ištakas kai kurie kraštovaizdžio architektai aiškina taip: Europoje viduramžiais, renesanso ir baroko laikais tie patys architektai projektuodavo didikams ne tik rūmus, bet ir juos supančius sodus, parkus. Įvaldę geometrines akmens ir plytų mūro formas, jie pritaikė jas ir želdiniams. Nugenėdami medžius ir krūmus, suteikdavo jiems dirbtinį pavidalą. Tuo siekta išgauti formalią stilistinę viso ansamblio vienovę. XVIII a. Europoje pradėjus plisti angliškiesiems parkams, atsiskleidė skirtingų augalų rūšių savaiminis grožis, skatinęs pažinti augalus. Kurti želdynus ėmėsi botanikai ir sodininkai.

Gražiai išplėtojęs lają juodalksnis Palangoje, prie restorano „Jūra“. 1956. Nebėra nei restorano, nei juodalksnio. Leonardo Kairiūkščio nuotr.

Siekis puoselėti natūralias augalų formas turi senas tradicijas. XVII-XVIII a. šviesuoliai – Francis Baconas, Johnas Miltonas, Josephas Edisonas, Alexanderis Pope’as – pasisakė prieš betikslį augalų genėjimą, gamtos kontrolę pačios kontrolės dėlei. Pravartu pasiaiškinti, ar visada medžių genėjimas yra prasmingas.

Lietuvoje estetinės minties reiškėjas, smerkęs formalų medžių genėjimą, buvo kunigas jėzuitas Pranciškus Ksaveras Mykolas Bogušas (1745–1820). Jis specialiai domėjosi parkų architektūra, kuri tuomet ryškiai atspindėjo priešpriešą tarp barokinio prancūziškojo parko ir naujos angliškojo parko tradicijos, teikiančios pirmenybę natūraliai gamtai. Jis žavėjosi turtingomis augmenijos formomis, spalvomis, faktūromis, tapybiškais jų kontrastais. Griežtai pasisakė prieš dirbtinumą, natūralios gamtos prievartavimą, o ypač parko medžių genėjimą. Įvairiomis nenatūraliomis formomis nugenėtus medžius (špaleriai) laikė subjaurotais.¹ Panašių nuostatų laikėsi ir Vilniaus vyskupas-sufraganas Dovydas Pilkauskas (1735–1803), universitete dėstęs estetiką. Jis siūlė, pasak Vlado Drėmos, laikytis „to meno, kuris seka gamta arba labiausiai su ja yra suartėjęs“.² 

Kiekviena epocha kuria tokias architektūros formas, kokios atskleidžia to meto visuomenės troškimus, mokslo ir kultūros pasiekimus. Renesanso epochoje (XIV-XVI a.) dėmesio centre buvo žmogus. Architektai, projektuodami vilas, rėmėsi geometrijos mokslu, kad užtikrintų ryšį tarp pastatų ir jų aplinkos. Kai kuriuose tų laikų soduose, pavyzdžiui, garsiojoje Villa d’Este Tivolyje, ypač tobulai panaudotas reljefas, vanduo, kiti gamtos elementai. Tačiau natūralus augalų grožis tada dar nebuvo vertinamas. Jų formas stengtasi kontroliuoti genėjimu, tarytum išreiškiant žmogaus svajonę valdyti gamtos jėgas. Sodų aikštes juosdavo taisyklingai nugenėtų medžių sienos su arkomis, su nišomis skulptūroms, fontanus ir gėlynus įrėmindavo žemos taisyklingos gyvatvorės. Pastatų ir sodo elementų meninė darna buvo išgaunama formaliai, suteikiant augalams dirbtinę geometrinę, taigi jiems svetimą formą.

Baroko epochoje medžių ir krūmų genėjimas irgi išreiškė konkrečią idėją. Iki mūsų dienų išlikęs įžymusis Versalio parkas prie Paryžiaus (XVI a.) buvo kuriamas pašlovinti karaliaus absoliutizmui. Taisyklingai suformuoti želdiniai drauge su kitomis komponavimo priemonėmis puikiai išreiškė valdžios ir prievartos idėjas. Žmoniškumo ar visuomeniškumo, kuriuos šiandien labiausiai vertiname, išraiška versališkiesiems parkams nebūdinga. Versalio parko formos pakito, įvykus didžiajai Prancūzijos revoliucijai (1789–1799). Konventas (tautos atstovų susirinkimas) 1792 m. rugsėjį panaikino monarchiją, paskelbė Prancūziją respublika. 1793 m. sausį karaliui skirta mirties bausmė, po penkių dienų Liudvikas XVI buvo giljotinuotas. Versalio parko medžius liautasi genėti, nes tam nebebuvo nei lėšų, nei prasmės. Medžiai iškėlė savo šakas į dangų.

Didžiulės priežiūros reikalaujantys barokiniai parkai per 200 metų buvo visiškai užmiršti. Visuomenė tobulėjo, susipažino su Kinijos ir Japonijos sodais. XVIII a. paplito angliškieji parkai – geometrines formas pakeitė lankstūs takai, o genėtas gyvatvores – laisvai augantys medžiai ir krūmai. Romantiškos nuotaikos želdynai, daug ką perėmę iš Rytų kraštų kultūros, nors nepasiekė tokio aukšto meninio lygio kaip renesanso sodai ar baroko parkai, bet atskleidė europiečiams įvairių augalų rūšių išvaizdos skirtumus, išmokė vertinti natūralų augalams būdingą grožį.

Nugenėti medžiai Kupiškyje, Gedimino g. 2016. Regimanto Pilkausko nuotr.

XIX a. antrosios pusės architektūroje įsivyravusi eklektika (gr. eklektikos – išrenkantis) laikėsi estetinės nuostatos, kad grožis yra labai įvairus, todėl sukurti tobulą kūrinį įmanoma, tiktai derinant skirtingas jo apraiškas. Tai padarė įtaką ir želdynams. Eklektiškų pastatų, kurie buvo projektuojami, suliejant renesanso, gotikos, baroko stilius, aplinkai stengtasi suteikti atitinkamus bruožus. Geometrinių formų medžiai ir krūmai palaipsniui pereidavo į laisvo planavimo parką. Taip bandyta suderinti du skirtingus, iš esmės labai prieštaringus želdynų projektavimo būdus ir tai trunka iki mūsų dienų.

Sovietų Sąjungoje, 1953 m. mirus Stalinui, prasidėjo esminiai pasikeitimai. Pavyzdžiui, architektūra atsisakė remtis istorinėmis formomis. Deja, želdinių formavimo praktika daug kur išliko sena ir dar ilgai prieštaravo bendroms raidos tendencijoms. Dabar, išaugus techninei galiai, sparčiai plintant dirbtinėms formoms, vis labiau pasiilgstama natūralios gamtos. Medžių lajoms suteikus geometrines formas, gamtai primetamas dirbtinis pavidalas, želdiniai neatlieka pagrindinės savo paskirties – užtikrinti, kad gyvenamojoje aplinkoje nusistovėtų pusiausvyra tarp dirbtinių ir gamtos elementų. Štai kodėl reikalingi sveiki, gerai išsivystę ir išaugę, žydintys, derantys ir ilgai gyvenantys medžiai bei krūmai.

Medis visą savo grožį atskleidžia, išplėtodamas lają, todėl jos augimo nereikėtų apriboti. Medžių genėjimas yra priešingas įgimtam jų poreikiui nevaržomai augti ir vešėti. Pravartu pasiaiškinti, ar visada medžių genėjimas yra prasmingas.

Medžiai ir krūmai genėjami, juos prižiūrint arba formuojant jų lajas. Tuo siekiama ūkinių arba estetinių tikslų. Nudžiūvusių, sergančių ar nulaužtų augalo dalių genėjimas yra vienas iš pagrindinių medžių ir krūmų priežiūros būdų. Tai savotiška operacija, grąžinanti medžiams sveikatą ir natūralią išvaizdą. Genėjimu galima atnaujinti krūmus, prailginant vertingą jų gyvenimą. Plačiai išnagrinėta ir visų pripažinta yra vaismedžių bei vaiskrūmių formavimo nauda. Tinkamas genėjimas padidina ir pagerina vaisių derlių, tai nepakeičiama agropriemonė, auginant medelius ir juos persodinant. Net miško medžiai kartais genėjami, formuojant ūkiškai vertingus, aukštus stiebus be šakų. Genėjimas, prižiūrint augalus arba juos formuojant ūkio naudai, visada yra geras, reikalingas darbas.

Atskiras klausimas yra miesto medžių genėjimas. Kai kurios sparčiai augančių, plačias lajas turinčių medžių rūšys netinkamos auginti gatvėse. Pasodinus tokius medžius, neišvengiamai teks intensyviai juos genėti, kad neužstotų langų, netrukdytų transportui ir oro srautams. Iš tokių rūšių visų pirma paminėtinos tuopos (Populus), drebulės (Populus tremula), gluosniai (Salix), uosialapiai klevai (Acer negundo) ir kaštonai (Aesculus). Ąžuolai (Quercus) ir paprastieji klevai (Acer platanoides) tinka tik plačiose gatvėse, kur pakanka vietos jų lajoms išsiskleisti. Siaurose gatvėse medžių genėjimas dažniausiai yra neišvengiamas, tačiau sodinant iš prigimties mažesnius medžius, tokius kaip grauželinės gudobelės (Crataegus laevigata), šermukšniai (Sorbus) užtektų tik priežiūros genėjimo. Tokie medžiai neužtamsina gretimų pastatų langų ir nekliudo transportui. Metodinių nurodymų, kaip genėti medžius, čia nepateiksiu, tik priminsiu, kad sodinant ir genėjant medžius svarbiausia išsaugoti viršūninį pumpurą, kuris augintų vieną pagrindinį stiebą, keltų lają į viršų ir formuotųsi pavidalas, būdingas tos rūšies prigimčiai. Tačiau įsigali tokia gatvės medžių genėjimo praktika, kai nukertama viršūnė ir šakos, o medis paverčiamas stuobriu. Toks sužalotas medis dažniausiai atsigauna, iš „miegančių“ pumpurų išleidžia daugybę ūglių, kuriuos išretinti yra dar vienas didelis darbas. Blogiausia, kad taip nugenėti medžiai praranda savo rūšiai būdingą lajos pavidalą, todėl po tokių genėjimų visi supanašėja ir primena vaismedžių sodo obelis.

Prieštaringai vertintini vadinamieji dekoratyviniai želdiniai, formuojami siekiant tam tikros meninės išraiškos arba grožio. Tai įvairiausios taisyklingai nugenėtos gyvatvorės arba pavieniai medžiai. Lietuvoje esama tokia veikla užsiimančiųjų, spaudoje skelbiami straipsniai, propaguojantys „topiarinį meną“. Plačiai rašoma, kad genėjamos paprastojo skroblo gyvatvorės yra ilgaamžės, tankios ir gražios, o mažalapė liepa labai gerai pakenčia genėjimą ir ilgai išlaiko suteiktą formą. Nurodant didelę atauginę šių rūšių galią, tarytum užmirštama, kad medžiai yra gyvi, o nuolatinis genėjimas juos žaloja ir alina, nupjovus senesnes šakas, ima plisti augalų ligos. Be to, gyvatvorės, genėjamos keliskart per metus, reikalauja nuolatinės priežiūros, atima daug brangaus rankų darbo. Želdinių genėjimas vien dėl grožio yra priešingas ir biologijai, ir ekonomijai, todėl netikslingas. Vienintelė to paskata – noras matyti geometriškai taisyklingas medžių lajas, gyvatvores, primenančias mūro sieną. Tačiau ši tradicija, atėjusi iš Vakarų Europos istorinių sodų, yra jau atgyvenusi, nors vis dar atkakliai praktikuojama.

Tvarkant senuosius želdinius, kartais tenka leistis į kompromisus. Kauno Laisvės alėja yra pavyzdys, kai sutrumpinus šonines liepų šakas, leidžiant medžiams stiebtis į viršų, buvo pasiektas teigiamas rezultatas. Išsaugota liepų alėja, medžiai netrukdo judėjimui ir neuždengia patrauklaus gatvės vaizdo. Kraštovaizdžio architektūra, kaip ir bet kuri kita meninė kūryba, medžiagas, formas tiesiogiai susieja su esamojo laiko idėjomis, kad jos atitiktų vienos kitas.

Kraštovaizdžio architektams privalu gerai pažinti augalus – tai jų kūrybos medžiaga. Architektai (urbanistai) manipuliuoja drąsiais konstrukciniais statybų ritmais, o kraštovaizdžio architektų pareiga atskleisti ir išaukštinti nesudarkytą gamtos grožį, prigimtinius konkrečios augalų rūšies bruožus. Vienintelė išeitis – sodinant naujus želdinius, pasirinkti medžių ir krūmų rūšis, tinkamas pagal aukštį ir lajos skersmenį.

Formuoti želdinius derėtų tik senuosiuose parkuose, kad jie liudytų kultūros raidą. Visur kitur formalaus augalų genėjimo derėtų vengti. Vienintelė išeitis – sodinant naujus želdinius, pasirinkti medžių ir krūmų rūšis, tinkamas pagal aukštį ir lajos skersmenį.

Ten, kur reikia aukštų (daugiau kaip 3 m) krūmų, gerai tiktų mūsų miškų paprastasis lazdynas (Corylus avellana), įvairios gudobelės (Crataegus spp.), paprastosios alyvos (Syringa vulgaris), plačiai auginamos sodybose. Vidutinio aukščio (apie 2 m) gyvatvorei dažniausiai tiktų kalninis serbentas (Ribes alpinum), kai kurios lanksvų (Spiraea) rūšys. Žemų (iki 1 m) krūmų rūšių, auginamų Lietuvoje, turime mažokai, tačiau daug kur tiktų Bumaldo japoninė lanksva (Spiraea japonica Bumalda). Puikus žemas krūmas yra ir Tunbergo raugerškis (Berberis thunbergii), daug kur galėtų būti sodinamas paprastasis sidabrakrūmis (Dasiphora fruticosa).

Tikrai vertingų želdinių turėsime, tik pritaikę augalų rūšis prie būsimos auginimo vietos pagal jų dydį, išvaizdą ir biologiją.

¹ Vladas Drėma. Estetinės minties raida Lietuvoje 1770–1832 m. Problemos: Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, 1977, nr. 2(20), p. 75–76.

² Ten pat, p. 83–84.

Regimantas Pilkauskas, „Kultūros barai“

Informacijos šaltinis: www.lzinios.lt