Populiarūs

Kadagynai Lietuvoje

Paprastasis kadagys (Juniperus communis L.), priklausantis taksodinių šeimos kadaginių pošeimiui, yra vienas iš trijų Lietuvoje savaime paplitusių spygliuočių rūšių. Kaip žinome, paprastoji pušis ir paprastoji eglė pakankamai gausiai ištyrinėtos ir aprašytos. Tačiau paprastasis kadagys beveik netyrinėtas. Tad, kuo mums įdomus kadagys ir ar mes žinome Lietuvos kadagynus?

Nuo seno žinoma, kad kadagio vaisiai naudojami kaip prieskonis žvėrienos, žuvies patiekalams, paštetams, dedamos į kepsnius. Po Lietuvos krikšto kadagio šakelės pateko į verbų puokštes – krikščionys tiki, kad pašventinta kadagio šakelė saugo namus nuo nelaimių ir ligų. Šakelės naudojamos mėsos ir žuvies gaminiams rūkyti, pirties vantoms rišti. Sakais kvepiantis kadagio kankorėžėlis aktyvina kraujotaką, atgaivina pavargusią širdį, suteikia žvalumo. Visos kadagio dalys degdamos maloniai kvepia, dėl to jomis siūloma pasmilkyti namus esant ligoniui – taip dezinfekuojamos patalpos.

Nors kadagys ir naudingas, tačiau miškininkų ne itin mėgiamas, nes turi daug eterinių aliejų, kurie ypač gerai dega. Žemutinio gaisro atveju kadagiai pakelia ugnį į viršutinius ardus.

Daugiausia kadagių trake  auga pietrytinėje šalies dalyje – pušynuose. Tačiau yra kadagynų, augančių atvirose vietose, dažniausia upių šlaituose ar slėniuose, kurie sudaro nedideles giraites. Lietuvoje kadagynų dažniausiai pasitaiko Aukštaitijos ir Dzūkijos aukštumų paežerėse, Nemuno ir Neries upių šlaituose. Kadagynai yra savotiškas, kalkinguose dirvožemiuose, akmeningose ir smėlėtose laukų dykvietėse susidarantis buveinės tipas. Dažnai formuojasi šienaujamose ar ganomose pievose, kur dėl ūkinės žmogaus veiklos sustabdomas kitų krūmų augimas.

Kadagynų buveinės tipas saugomas ES šalyse, įrašytas į tarptautinį Natura 2000 saugomų teritorijų tinklą. Lietuvoje 2008–2009 m. stebėjimuose man pavyko surasti 8 kadagynus, įrašytus į buveinių apsaugai svarbių teritorijų tinklą. Tačiau tik dviems, Margupio ir Bradesių kadagynams, pagal ES direktyvos (92/43/EEC) II priedą nurodoma, kad pagrindinis saugomas objektas – paprastasis kadagys, o kiti šeši paslėpti po kitų saugojamų teritorijų pavadinimais.

Labiausiai žinomas Lietuvoje Arlaviškių kadagynas, esantis kairiajame Kauno marių krante prie Arlaviškių gyvenvietės. Tai 2,6 ha įspūdingas kadagynas, susiformavęs stačiame šlaite, kuris netiko žemės ūkiui. Jame Arlaviškių kaimo gyventojai ganė gyvulius, o 1959 m. patvenkus Nemuną, dar maži kadagiai ėmė sparčiai augti.

Susiformavus Kauno marioms, jų krantų sutvirtinimui į tuomet dar retą kadagyną buvo prisodinta svetimžemių rūšių medžių ir krūmų, kurie metams bėgant ėmė užgožti kadagius. Šiandien kadagynas per tankus, kenčia nuo gausių lankytojų, kurie laužo šakas, šiukšlina. Miškų inventorizacijos metu kadagynas įtaksuotas, kaip rekreacinė aikštelė, nes kadagys tėra trako augalas. Šiuo metu Arlaviškių kadagynas tapo žinomu ir lankomu ne vien kauniečių. Įspūdingos lajų žvakutės, nuostabus slėnis traukia lankytojus pasigrožėti nepakartojamais gamtos kūriniais.

Kitas ne mažiau lankomas Vilkokšnio kadagynas išsidėstęs ant Vilkokšnio ežero kranto Trakų rajone prie Antakalnio kaimo. Pradėjęs formuotis XX a. 2-3 dešimtmetį, dabar užima 3,5 ha. Nuo 1992 m. įeina į Aukštadvario regioninio parko kraštovaizdžio draustinį.

P. Šleikus „Mūsų girių“ 1980 m. 12 nr. aprašo įspūdingu buvusį Dubakalnio kadagyną: „Labai išlakių, piramidinių kadagių esame užtikę Aukštaitijoje. Viena tokių kadagių augimvietė yra kokie 4 km į pietus už Veprių (Ukmergės r.). Prieš pat Rizgonių kaimą reikia pasukti į kairę, buvusio Dubelių kaimelio link. Tuojau už jo yra lėkštas Šventosios paupio plotas. Čia vasarą poilsiauja nemažai žmonių, grožisi vingiuota upės vaga, gaivinasi švariame vandenyje ar net meškerę įmerkia.

Ši aukštuma gan stati, vadinama Dubakalniu. Jame prasideda kadagynas su eglių bei berželių priemaiša. Jis tęsiasi maždaug iki Šventosios ir Neries santakos. Kokių čia kadagių nesurasi! Vieni neaukšti ir tarsi kupolai, kiti lenktyniauja su protarpiais augančiais berželiais bei eglaitėmis. Nemažai čia neįtikėtinai aukštų, glaustašakių, siekiančių gal 10–15 metrų. Tarsi pietinių kraštų kiparisai. Atrodo, kad tai paprastojo kadagio glaustašakė forma (f. hibernica)”.

Deja, prabėgus trisdešimčiai metų šio grožio nė su žiburiu nesurasi – užsitęsęs Jonavos „Achemos” išmetamų teršalų poveikis neigiamai paveikė šį kadagyną, iš kurio telikę paskiri kadagiai.

Vienintelis Šiaurės Lietuvoje žinomas kadagynas – Šauklių. Jis yra Salantų regioninio parko šiaurinėje dalyje, Šauklių kraštovaizdžio draustinyje, apie 3 km į pietus nuo Mosėdžio, apie 1 km į rytus nuo Šauklių gyvenvietės. Dideliame 79 ha Šauklių riedulyne susiformavę vertingi, unikalūs Lietuvoje gamtiniai kompleksai su didele bioįvairove, retomis augalų, grybų bei gyvūnų rūšimis. Tai – natūrali paskutinio ledynmečio, slinkusio prieš 26 tūkst. metų, suformuota teritorija, dar vadinama Lietuvos tundra. Šauklių kadagynas yra svarbus gamtinis kompleksas, turintis didelę mokslinę, estetinę, pažintinę, mokomąją, auklėjamąją, istorinę bei rekreacinę vertę. Jame galima pamatyti neįprastą, tundrą primenantį kraštovaizdį. Tokio kraštovaizdžio likę apie 90 ha, iš jų – apie 79 ha sudaro kadagiais apaugę akmenynai. Kadagiai riedulyne labai vešlūs, įvairiausių formų, siekia net 6 m aukštį. Gamtiniu požiūriu tai unikali vieta, tačiau joje dar neatlikti detalesni moksliniai tyrimai.

Vienas iš žinomiausių yra Pabaluošės kadagynas, esantis Aukštaitijos nacionaliniame parke, Baluošo kraštovaizdžio draustinyje. Tai žaliuojanti kadagių giraitė netoli Šuminų kaimo ant rytinio Baluošo ežero kranto, užimanti 4,4 ha teritoriją. Jis susiformavo kadaise drėgnoje paežerės pievoje ganant gyvulius. Čia auga kalkingą dirvožemį mėgstančios augalų rūšys. Viena iš jų – labai reta laukinė orchidėja – plačialapė klumpaitė, augalas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Beieškant informacijos apie kadagynus, atsitiktinai aptiktas Margupio kadagynas. Dabar tai – bene vienintelis Lietuvoje privatus kadagynas, kurio šeimininkas E. Laiconas dėjo visas įmanomas pastangas, kad ši teritorija taptų Natura 2000. Tai tikrai pagirtina, kad yra neabejingų žmonių, norinčių išsaugoti unikalią Lietuvos gamtą.

Margupio kadagyno draustinis yra Dubysos paskutiniojo dešiniojo intako Margupio upelio slėnio kairiajame krante, Išlestakių kaime, Seredžiaus seniūnijoje, Jurbarko rajone. Draustinio teritorijoje kadagiai išplitę maždaug 4,5 ha, kur grynieji kadagynai sudaro apie 2,5 ha. Pasak kadagyno savininko E. Laicono, seniausio kadagio amžius – apie 190 metų, aukštis – 5,5 m, storis – 15 cm. Aukščiausio kadagio aukštis – 6,3 m, storis – 12 cm, amžius – apie 125 metus.

Bradesių kadagynas – dar vienas ES saugomas objektas, esantis Sartų regioniniame parke, Bradesių kaime, Sartų ežero pietinės – pietvakarinės ekspozicijos šlaite. Kadagynas išplitęs 2,2 ha. Šlaito apačioje paežerėje savaiminės kilmės baltalksniai, pušys, drebulės formuoja miško aplinką. Šioje teritorijoje dirbtinai veistos liepų alėjos. Kurios stelbia kadagius bei kadagynams būdingą žolinę augmeniją.

Dzūkijos miškuose gausiausia trake augančių kadagių, tačiau juose galima surasti ir atvirose vietose augančių seniai žinomų kadagynų. Vienas toks Vodzių kadagynas yra prie Merkio upės, Valkininkų girininkijoje. Kadagyną rasime einant nuo Pamerkių kaimo, palei Merkį apie 1 km.

Pasak Valkininkų girininkijos girininko V. Lesniausko, šis kadagynas vietinių gyventojų dar vadinamas Vodėmis (senąja dzūkų kalba reiškia karvių ganyklas), auga bendroje kaimo žemėje (apie 2 ha), daugiau kaip 100 metų. Čia vyrauja kadagiai su taisyklingomis lajomis. Kamienai pliki, matosi aplaužytų šakų likučių, matyt, tokia jų forma susiformavo dėl nuolatinio ganymo. Storiausio kadagio apimtis – 1,27 m.

Kiek mažesnis Liūnelio kadagynas, augantis Alytaus apskrityje, Lazdijų rajono savivaldybės centrinėje dalyje, Veisiejų seniūnijoje, Veisiejų regioniniame parke. Priklauso Liūnelio rezervatui ir Šlavanto kraštovaizdžio draustiniui, užima 1,1 ha plotą. Dabar atviri ir sąlyginai atviri kadagynai teritorijoje užima nedidelį plotą. Buveinė aptinkama centrinėje teritorijos dalyje esančios stepinės pievos pietiniame gale ant kalkingo dirvožemio. Buveinės apauga kitų rūšių krūmais: paprastąja kriauše, dygiąja šunobele, blinde, paprastuoju šaltekšniu. Žolių danga turtinga rūšių. Anksčiau buveinė buvo gerokai didesnė, tačiau dalis apaugo medžiais ir virtos mišku. Dalį kadagyno ploto bandoma atkurti.

Gaujos upės slėnio kadagynas yra pietrytinėje Lietuvos dalyje, Vilniaus apskrityje, Šalčininkų rajone, Dieveniškių seniūnijoje. Visa teritorija priklauso Dieveniškių istorinio regioninio parko Gaujos kraštovaizdžio draustiniui.

Gaujos upės slėnyje kadaise vešėjo kadagynas, o dabar išlikę nedidelių kadagynų plotelių; dauguma jų išnyko dėl to, kad pamiškių pievose ir nederlinguose smėliuose buvę smėlynai apsodinti pušimis arba eglėmis.

Dar vienas iš žinomesnių kadagynų prie Nemuno yra Sekionių kadagynas. Jis užima apie 2 ha dešinėje Nemuno pakrantėje (Kaišiadorių r., 500 m nuo Sekionių kaimo). Sekionių kadagynas jau nykstantis – dėl nepriežiūros jis baigia užželti krūmais, kurie stelbia kadagius.

Apibūdinant aplankytus bei aprašytus kadagynus, galima teigti, kad kadagynai dažnai paliekami be priežiūros, skursta ir nyksta, o naujiems užaugti ir subręsti reikia iki 70–80 metų. Todėl tikslinga prižiūrėti ir saugoti jau esančius kadagynus – vertingas gamtos buveines. Svarbu, kad žmogus neleistų kadagynuose išplisti kitiems krūmams. Neigiama žmogaus veikla dažna kadagynuose, kurie neįeina į parkų sudėtį ar nėra išskirti apsaugos statusu. Tačiau nereikia pamiršti, jog kadagys nepripažintas saugomu, o savaiminiai kadagynai reti. Be to, lėtas kadagyno augimas bei plitimas gali skatinti jų nykimą.

Lietuvos kadagynų detalus būklės įvertinimas ir analizė – naujas klausimas, svarbus ekologiniu, gamtosauginiu ir dendrologiniu požiūriais, todėl prašau visų, kurie žino apie naujus čia nepaminėtus kadagynus, pasidalinti informacija el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. . 

RASA VAITKEVIČIŪTĖ