Populiarūs

Paprastasis bukas Lietuvoje

Prognozuojant šiltėjantį klimatą, manoma, kad paprastajam bukui augti Lietuvoje, ypač vakarinėje jos dalyje, bus dar palankesnės sąlygos, todėl jį auginti galima plačiau.

Paprastasis bukas (Fagus sylvatica L.) paplitęs Europoje nuo pietinės Didžiosios Britanijos dalies ir pietinės Švedijos iki Pirėnų bei visoje Vidurio Europoje iki Ukrainos ir Balkanų. Auga lygumose ir kalnuose (M. Navasaitis, 2004), gyvena 200-300 (500) metų. Gerai tarpsta drėgname pajūriniame klimate, mėgsta purius derlingus drėgnokus priemolius ir priesmėlius. Pakantus unksmei, bet neatsparus šalčiui.

Pietų Švedijoje (Halland, Skåne ir Blekinge) paprastasis bukas sudaro apie 13 proc. medynų tūrio arba daugiau kaip 11 mln. m³ medienos (C. Carbonnier, 1971). Lenkijos miškuose bukynų esama apie 3,8 proc. medynų. Pietinis Pabaltijo regionas laikomas jo šiaurinės arealo ribos pakraščiu. Rusijos Federacijos Karaliaučiaus srityje medynų, kuriuose vyrauja bukas, randama vos 118 ha. Jų galima rasti Lenkijos miškuose ties Vištyčiu (Romintų giria) bei Karaliaučiaus srities Bagrationo, Černiachovskio, Primorsko, Železnodarožno, Polesko miškų ūkiuose. Kai kuriose šių ūkių girininkijose, esančiose arčiau Nemuno (Svetlogorsko, Matrosovkos, Saransko ir kt.), bukai auga medynuose grupėmis ir pavieniui, užimdami iki 10 ha plotus. Gausiai bukas paplitęs visuose srities parkuose, miestų skveruose, sodybose, net pakelių juostose (M. Jankauskas 1980).

Lietuvoje bukas taip pat paplitęs senuosiuose parkuose: Žagarėje, Renavoje, Dabikinėje, Degaičiuose, Eglesiuose, Paežeriuose ir Paliesiuose. Pavieniais medžiais ir grupėmis jų įveista Kliošių, Ašpurvių ir Girulių miškuose. Raudonlapės paprastojo buko formos auga Renavoje, Dabikinėje, Palangoje, Švėkšnoje, Kretingoje, Lomiuose, Klaipėdoje, Kalnėnuose, Viešvilėje ir kt. (J. Gelaževičius, 1963). Deja, nemažai bukų iššalo per šaltąsias žiemas Astrave, Baisogaloje, Kaune, Kuršėnuose, Penionyse, Vižulionyse, Šešuolėliuose.

Ko gero seniausi ir didžiausi bukai auga Šilutės rajone, prie Priekulės miestelio, kairiajame Minijos krante esančiame Kliošių miške (parke). V. Ramanauskas 1960 m. nurodė, kad čia su didžiulėmis, vešliomis eglėmis, liepomis, ąžuolais ir klevais augo apie 40 paprastojo buko medžių. Didžiausieji iš jų siekė daugiau kaip 30 m aukščio ir 70 cm storio, buvo apie 80 metų. Nežiūrint didelio medyno tankumo ir gerai sužėlusio trako, būta ir daug buko savaiminukų. Pastaruoju metu penkiolikai paprastųjų bukų suteiktas augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas. Stambiausių bukų aukštis siekia 25-38 m, skersmuo – 74-129 cm (J. Aukštaitis, S. Dapkūnienė, 2009).

Bukai yra naudojami apželdinime. „Kretingos medelyne net 5000 paprastojo buko daigų iš vietinių sėklų išaugino Žagarės girininkas K. Laučys“, – rašė V. Ramanauskas (1960). M. Navasaitis (2004) pastebi, kad „iš Žagarės parko 1959 m. surinktų riešutų išauginti bukai Vidurio Lietuvoje yra visiskai atsparūs šalčiui“, bet „...Rytų Lietuvoje šaltomis žiemomis bukai apšąla arba žūsta“. Vėliau Šilutės ir Alytaus miškų ūkių medelynuose išauginti bukų sodinukai veisti ir miškuose. Žinomos paprastojo buko radavietės Lietuvoje pavaizduotos 1 paveiksle.

1 pav. Paprastojo buko (Fagus sylvatica L.) paplitimas Lietuvoje
(▲– medynai, ● – pavieniai medžiai, + – žuvę per šaltąsias žiemas)

Grynų didesnių nei 1 ha buko medynų Lietuvoje nėra, tačiau nedidelių mišrių medynėlių, kuriuose bukai auga I arde yra Kliošių, Ašpurvių (Norkaičių girininkija) ir Girulių miškuose, Žagarės parke ir Kauno apylinkėse (apie 20 ha). Kiek didesnį plotą užima medynai, kuriuose paprastieji bukai auga pušynų ir ąžuolynų antrame arde. Tokių medynų yra Šilutės miškų urėdijos Norkaičių girininkijoje (apie 35 ha), Jurbarko miškų urėdijos Jūravos bei Viešvilės girininkijose.

Prognozuojant šiltėjantį klimatą, manoma, kad paprastajam bukui augti Lietuvoje, ypač vakarinėje jos dalyje, bus dar palankesnės sąlygos, todėl jį auginti galima plačiau.

Šio rašinio bendraautoris, ASU doktorantas Mantas Pilkauskas, 2008 m. savo disertacijai pasirinko „Paprastojo buko (Fagus sylvatica L.) produktyvumas Lietuvoje ir auginimo perspektyvos“ temą. Lietuvos mokslo taryba pernai finansavo bukynų įtakos tyrimus Aleksandro Stulginskio universiteto vykdomame projekte „Svetimkraščių medžių įtaka miško bendrijų biologinei įvairovei, struktūrai ir tvarumui“ (sutarties Nr. LEK-19/2010), o LAMMC Miškų institutas tiria buko plitimą, vykdydami Nacionalinės programos „Lietuvos ekosistemos: klimato kaita ir žmogaus poveikis“ projektą „Svetimkraščių medžių rūšių plitimas Lietuvoje ir procesą sąlygojantys veiksniai“. Netrukus mokslinėje spaudoje pasirodys šių tyrimų rezultatai.

Mūsų girios, 2011 m. Nr. 12
Mantas Pilkauskas, Vitas Marozas
Aleksandro Stulginskio universitetas

Informacijos šaltinis: www.gmu.lt