Populiarūs

Medžiai jautresni už žmones

Neseniai teko skaityti straipsnį apie kraupų įvykį Irake, kai amerikiečių kareiviai Hadisos miestelyje sušaudė 24 niekuo dėtus civilius gyventojus. Vietinis 43 metų gydytojas paklaustas, kiek laiko Hadisos žmonės prisimins tas žudynes, atsakė: „Arabų žmonėms patinka istorija, ir jie prisimena viską”. Be jokios abejonės toks atsakymas verčia suklusti ir susimąstyti, kodėl tiek skausmo ir kančių patyrusi tauta neskuba pamiršti šiurpą keliančių istorijų. Pagalvoji ir apie tai, ar mes patys ne per greit viską pamirštame, nes istorija yra gyvenimo mokytoja, o „kas nežino istorijos, tas priverstas ją kartoti”, - buvo sakoma dar antikos laikais.Ir vis tik panašu, kad mes jau pamiršom Černobylio pamokas, o apie avariją Jonavos „Azote” jaunoji karta net nėra girdėjusi, nors ten taip pat žuvo žmonės, dešimtys buvo sužeista, šimtai apsinuodijo cheminėmis medžiagomis. Avariją Jonavos „Azote” ir šios įmonės įtaką aplinkiniams miškams prisiminėme su Jonavos miškų urėdijos urėdu Vytautu Daukševičiumi, kurio nuomone, mums nevertėtų pamiršti šių įvykių, kad ateinančios kartos galėtų iš jų pasimokyti.

Taršos pirmieji neatlaikė kadagiai

1962 metais šalia Jonavos miesto pradėta statyti Jonavos azotinių trąšų gamykla. 1965 m. vasario 9 d. laikoma įmonės įkūrimo data, nes tą dieną pradėtas gaminti sintetinis amoniakas. Gamykla ne kartą keitė savo pavadinimą, tačiau labiausiai buvo žinoma kaip gamybinis susivienijimas „Azotas”. „Azotas” (dab. AB „Achema”) buvo ir tebėra didžiausia chemijos pramonės įmonė Baltijos valstybėse. Be amoniako „Azotas” gamino metanolį, karbamidą, azoto rūgštį, amonio salietrą, karbamido formaldehido dervas ir kt. Didėjant gaminamos produkcijos įvairovei ir apimtims, didėjo ir aplinkos tarša. Pirmiausia tą pajuto miškininkai, nes pradėjo džiūti aplinkiniai miškai. Prisimindamas tuos laikus, Jonavos miškų urėdijos urėdas Vytautas Daukševičius sakė: „Pastačius Jonavos azotinių trąšų gamyklą, po dviejų metų (t.y. 1967 m.) prie gamyklos tvoros esančiame Balandėlių miške pradėjo nykti kadagiai, eglės ir pavienės pušys. Balandėlių miške dar nuo prieškario buvo stadionas, kuriame vykdavo kasmetinės rajoninės dainų šventės. Kad švenčių dalyviams negadintų nuotaikos džiūstantys medžiai, jie būdavo iškertami. Tačiau kasmet eglių ir pušų išdžiūdavo vis daugiau, o 1979 m. prasidėjo masinis medynų džiuvimas”.

Miškininkų iniciatyva 1979 m. birželio 5 d. Jonavos rajono Vykdomajame komitete sukviesta tarpžinybinė komisija nustatė, kad dėl gamybinio susivienijimo „Azotas” į atmosferą išmetamų teršalų išdžiūvo 232,5 ha ir stipriai pažeisti 255,7 ha medynų, kurie išsidėstę vyraujančių vėjų kryptimi ir iki 3 km atstumu nuo „Azoto” įmonės. Jonavos sanitarinė epidemiologijos stotis komisijai pateikė 1977 - 1979 metų atmosferos užterštumo duomenis, kurie patvirtino, kad atmosferos užterštumas amoniaku, sieros dioksidu ir fluoro rūgštimi dėl „Azoto” veiklos dažnai viršydavo maksimaliai leistinas koncentracijas gyvenvietėms.

Žmonės atsparesni už medžius

„Tarpžinybinei komisijai nustačius medynų pažeidimo priežastis ir apimtis, Jonavos miškų ūkis gamybiniam susivienijimui „Azotas” surašė miškų pažaidos aktą ir apskaičiavo tais laikais neregėtą žalos dydį - 574928,64 rublius, - sakė miškų urėdas V. Daukševičius. - Atsižvelgiant į tai, kad „Azotas” buvo tiesiogiai pavaldus Maskvai, dirbo ir karo pramonei, tai buvo precedento neturintis įvykis”. Todėl komisijoje chemijos įmonę atstovavę „Azoto” vyr. inžinieriaus pavaduotojas J. Atkočiūnas, gamybinio skyriaus viršininko pavaduotojas L. Kaminskas bei TSRS Chemijos pramonės ministerijos projektavimo instituto vyriausias specialistas M. A. Jefimovas ir projekto vyr. inžinierius J. A. Ivanovas pateikė atskirąją nuomonę (osoboje mnenije - rus.), kad projektuojant „Azotą” maksimali leistina tarša buvo skaičiuojama gyvenvietėms, o ji yra kelis kartus didesnė negu miškui. Žodžiu, jei tarša sklistų į gyvenvietes, žmonės dėl to nemirtų, ir viskas būtų tvarkoje. Todėl „Azoto” įmonė yra nekalta, kad į užterštas teritorijas pateko ne chemijai „atsparūs” žmonės, o jautrūs medžiai.

„Miškininkai kreipėsi į teismą ir jį laimėjo, todėl TSRS Chemijos pramonės ministerija pervedė į tuometinės Lietuvos biudžetą daugiau kaip pusę milijono rublių, - sakė V. Daukševičius. - Urėdijai iš to nebuvo jokios naudos, be to pablogėjo santykiai su „Azoto” administracija, tačiau miškininkai, matydami žūstantį mišką, privalėjo į tai reaguoti”.

O miškas toliau sparčiai nyko

1979 m. Balandėlių miške nebeįvyko tradicinė dainų šventė, nes beveik visi medžiai buvo nudžiuvę arba stipriai pažeisti. Lietuvos TSR Ministrų taryba 1979 m. rugpjūčio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 297 „ Dėl priemonių atmosferos teršimui Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas” išmetamomis dujomis mažinti ir nukentėjusiems nuo jo medynams atkurti”. Nutarime konstatuojama, kad „Jonavos gamybinis susivienijimas „Azotas” neužtikrino, kad išmetamos į atmosferą dujos būtų valomos iki sanitarinių normų nustatyto lygio. Eksploatacijon buvo priimti objektai, kuriuose nebuvo galutinai įrengtos išmetamųjų dujų valymo priemonės. Susivienijimo „Azotas” aplinkos oro užterštumas iki 15 km spinduliu gerokai viršija leistinas normas, dėl to šioje zonoje nukentėjo spygliuočių medynai”. Ministrų taryba taip pat įpareigojo „Azotą” per 2 - 3 metus sumažinti išmetimus į atmosferą iki leistinų normų, tobulinant įrenginius ir technologijas, vykdyti reguliarius atmosferos užterštumo stebėjimus įmonės įtakos zonoje, parengti miškų atkūrimo projektą ir pan.

Tik naivu buvo tikėtis taip paprastai sustabdyti įsibėgėjusį procesą. Juolab, kad pritrūko ir pastangų, o visas dėmesys buvo sutelktas į penkmetinių planų vykdymą ir taip reikalingų trąšų gamybos plėtrą. Todėl medynai toliau sparčiai nyko. „Po 1980 metų žiemos medynai atrodė dar blogiau: „Azoto” poveikio zonoje toliau sparčiai džiūvo spygliuočiai, iki birželio mėnesio neišsprogo beržai, drebulės, tuopos, sodų medžiai, nes jų pumpurus sunaikino per žiemą susikaupusios agresyvios dulkės, - apokaliptinius vaizdus prisiminė miškų urėdas. - Senesni lapuočiai taip ir nebeatsigavo, o jaunesni vėliau išleido ūglius iš miegančiųjų pumpurų. Tačiau tokie ūgliai ne visada spėja subręsti ir žiemą nušąla. Tai stabdo medžių augimą, medžiai greičiau pasiekia gamtinę brandą ir nustoja augti į aukštį”.

1988 metais miškotvarkininkai atliko „Azoto” įtakos zonoje esančių miškų inventorizaciją ir nustatė, kad dėl oro užterštumo pažeista 3150,4 ha miškų, iš kurių 788,6 ha - žuvę, o likusieji įvairiu laipsniu pakenkti. Už miškams padarytą žalą Jonavos miškininkai 1979 - 1987 metais „Azotui” surašė keturis miškų pažaidos aktus ir išieškojo į Lietuvos biudžetą beveik 2 mln. rublių.

Pramoninės dykumos formavimąsi sustabdė avarija ir nepriklausomybė

Lietuvos TSR Ministrų taryba 1984 m. sausio 19 d. patvirtino dar vieną dokumentą (potvarkį Nr. 28p), kuriuo buvo siekiama mažinti „Azoto” skleidžiamą taršą, stiprinti taršos kontrolę, vykdyti užterštų teritorijų mokslinius tyrimus ir atkurti pažeistus miškus. „Azotas” buvo įpareigotas tiesiogiai padengti Jonavos miškininkų išlaidas, reikalingas sunykusių miškų atkūrimui. „Kadangi mokslininkai nustatė, jog kai kurie teršalai (pvz., sieros anhidridas) 5 - 6 kartus viršija leistinas normas net už 15 kilometrų nuo „Azoto” įmonės, Lietuvos Miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto mokslininkai rekomendavo miško želdinimą vykdyti ne arčiau kaip už 8 - 10 km nuo įmonės, daugiausia sodinant lapuočius, nes jie yra atsparesni cheminei taršai, - sakė Vytautas Daukševičius. - Jonavos miškininkai 1981 - 1988 metais išdžiūvusių medynų vietoje įveisė 274,5 ha naujų miškų. „Azoto” poveikio zonoje teršalų iškrisdavo dešimtis ir net šimtus kartų daugiau negu kitose Lietuvos vietose, todėl mokslininkai prognozavo, kad teršalų koncentracijai dirvožemyje pasiekus tam tikrą kritinę ribą, gali susidaryti pramoninė dykuma. Ypač aplinkos tarša padidėjo 1978 m. atidarius kompleksines trąšas gaminantį nitrofoskos cechą”.

Tačiau 1989 m. kovo 20 d. „Azote” įvyko didžiulė avarija. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarime, paskelbtame „Tiesos” laikraštyje, buvo rašoma: „1989 m. kovo 20 d. 11 val. 15 min. TSRS mineralinių trąšų gamybos ministerijos Jonavos TSKP XXV suvažiavimo gamybiniame susivienijime „Azotas” suiro izoterminės saugyklos rezervuaras, išsiliejo ir pateko į atmosferą apie 7 tūkstančius tonų amoniako, dėl to kilo gaisras, kuris persimetė į nitrofoskos cechą ir gatavos produkcijos sandėlį. Dėl avarijos susidaręs nuodingas debesis apėmė dalį Jonavos, Ukmergės, Kėdainių ir Širvintų rajonų. Bendras užkrėstas plotas sudarė apie 300 kvadratinių kilometrų, jo plitimo zona siekė iki 32 km. Respublikos liaudies ūkiui buvo padaryta didelė žala - apie 3 mln. rublių. Cheminės medžiagos pažeidė 67 žmones, iš jų 7 žmonės žuvo” ( „Tiesa”, 1989 04 25, Nr. 96).

Tačiau apie žalą gamtai bei Jonavos, Ukmergės, Kėdainių ir Širvintų rajonų gyventojų, kuriuos pasiekė nuodingas debesis, sveikatai buvo nutylėta. Maža to, žmonės nebuvo laiku informuoti, todėl daugelis apsinuodijo ir susirgo įvairiomis ligomis. Siekiant išvengti kompensacijų mokėjimo, nukentėjusių žmonių sveikata išsamiau nebuvo tiriama, todėl šiuo požiūriu avarijos pasekmes įvertinti labai sudėtinga. Iš šios istorijos galima padaryti išvadą, kad mūsų žmonės, įvykus tokioms avarijoms, negali jaustis saugūs.
Tragiškai pasibaigusi avarija turėjo ir teigiamų pasekmių - sudegė didžiausias aplinkos teršėjas nitrofoskos cechas, kuris nebebuvo atgaivintas. Gamybinis susivienijimas „Azotas” ne tik pakeitė pavadinimą ir tapo akcine bendrove „Achema”, bet ir pradėjo modernizuoti gamybą, mažinti aplinkos taršą. To reikėjo ir siekiant integruotis į Europos ir pasaulio rinkas. „Achemos” teršalų išmetimai į atmosferą sumažėjo nuo 49 tūkst. t iki 11 tūkst. tonų per metus. Teršalų pažeistus miškus atkūrė miškininkai, o kai kur miškai atsikūrė patys. Tačiau apie teršalų ilgalaikį poveikį gruntiniams ir požeminiams vandenims, dirvožemiui, augalams ir gyvūnams, žemės ūkio produkcijai galima bus kalbėti tik tada, jei mokslininkai kada nors atliks išsamius tyrimus.

„Iš to galėtų pasimokyti ateinančios kartos”

Galima sakyti, kad Jonavos miškų žūtis nebuvo beprasmė, nes išdžiūvę šimtai hektarų miško privertė susirūpinti gamtos apsauga aukščiausią tuometinės Lietuvos valdžią. Jau minėtame Ministrų tarybos 1979 m. rugpjūčio 21 d. nutarime, buvo perspėjama, kad „ministerijos, žinybos, organizacijos, įmonės ir ūkiai, dislokuodami, projektuodami, taip pat atiduodami naudoti naujas bei rekonstruotas įmones ir kitus objektus, diegdami naujus technologinius procesus, turinčios neigiamos įtakos miškams, privalo imtis efektyvių priemonių, užtikrinančių medynų apsaugą nuo žalingo jų poveikio”. Žinoma, dabar keistai atrodo, kad raginama vengti neigiamo poveikio tik miškams, o ne visai gamtinei aplinkai ir žmonėms. Tačiau neabejotinai šio nutarimo dvasiai ir turiniui didelę įtaką darė miškininkai, kurie negalėjo kelti platesnių reikalavimų, nes tokią teisę turėjo vienintelis organas - Sovietų sąjungos komunistų partijos Centro komitetas. Šią monopolinę teisę tik 1988 -aisiais iš jų atėmė Sąjūdis ir žalieji. Tačiau reikia pripažinti, kad dar gūdžiais brėžnevinės stagnacijos laikais miškininkai, mokslininkai, Vyriausybės bei Jonavos Vykdomojo komiteto atstovai oficialiai įvardijo „Azoto” sukeltas ekologines problemas, o žalieji 1989 - aisiais tik garsiai jas paskelbė urbi et orbi (miestui ir pasauliui). Gal todėl ir ekologinis žaliųjų sąjūdis tuometinės valdžios buvo sutiktas gana palankiai, nes „Azoto” atvejis parodo, kad valdžia matė ekologines problemas, tačiau nedrįso apie tai garsiai pareikšti Maskvai. Visai kas kita - visuomenės balsas, juolab, kad M. Gorbačiovo pradėta „perestroika” skatino visuomenės aktyvumą. Mūsų laimei, nei tuometinės Lietuvos, nei Maskvos valdžios veikėjai negalvojo, kad viskas baigsis SSSR subyrėjimu. Jonavos miškų žūtis, avarija „Azote” yra mūsų nesenos, tačiau jau baigiamos pamiršti istorijos dalis, todėl reikėtų tik sveikinti Jonavos miškų urėdijos urėdo Vytauto Daukševičiaus pastangas surinkti visas šias istorijas ir svarbius įvykius į vieną knygą, kad iš mūsų laimėjimų ir klaidų galėtų pasimokyti ateinančios kartos. O per tuos 44 metus, kuriuos Vytautas Daukševičius paskyrė Jonavos krašto miškams, daug įvairių įvykių atsitiko.

Mantas Čepulis, "Žalioji Lietuva" 2012, Nr. 1 (348), 7-8 psl.