Populiarūs

Kapai ir medžiai: Ar atgis senolių išmintis šių dienų žmogaus galvoje ir širdyje?

Nieko nėra amžino. Gal tik laikas. Žmogus taip pat su saule negyvena. Kiekvienam ateina metas palikti šį pasaulį. Kur ras amžiną prieglobstį, žinoma, priklauso nuo gyvųjų. Nuo žilos senovės lietuviai rūpinosi, kad mirusieji atgultų ramioj, gražioj vietelėj. Didžiojoj Lietuvos daly kapinėms žemė būdavo skiriama bažnyčios kaimynystėj. Sekmadienį, po mišių, visada anapilin išėjusius aplankydavo, poterėlį už vėlę sukalbėdavo, kapelį patvarkydavo. Laidojant karstą iš bažnyčios iki kapinių netoli nešti tereikėdavę. Apgalvota, gyvenimo patikrinta.

Ieškojo kapams lengvos žemelės: smėliuko ar priesmėlio. Kaip puikiai parinkta kapavietė Molėtų rajono Alantos miestelyje! Ant aukšto kalno stiebiasi dviejų bokštų bažnyčia. Jos papėdės pietinėje pusėje, ant lėkštoko šlaito, – mirusiųjų amžino poilsio vieta. Tarsi žvalgosi mirusieji į paliktus laukus, namus, vietas, kur visą gyvenimą krutėta, dirbta.

Į Šventosios vandenis ir už jų žaliuojančius pušynus žvelgia ir Kavarsko kapavietė, ant Šėtos kalnelio, taip pat ir Šiluvos mirusiųjų amžino poilsio vieta. Lietuvoje yra ir daugiau kapinėms puikiai parinktų vietų.

Lietuviai puošė kapus, bet saikingai. Statė medinius kryžius, drožė rūpintojėlius, kalviai raitė metalinius. Sodino ir tebesodina gėles, dekoratyvinius krūmelius. Gražu, miela širdžiai, nors truputį graudoka, kai prieš Vėlines kapai apsikloja baltų ar geltonų chrizantemų žiedais.

Lietuvis žinojo, protu ir širdimi suvokė: jei yra kapelis, turi augti ir medelis. Atviroj, saulės spindulių deginamoj, vėjo pustomoj plynėj nejauku. Gėlytę vasaros kaitra nudegins, paukšteliui nebus kur nutūpti, giesmelę mirusiajam sugiedoti. Sodino medžius. Labai įvairiai. Dzūkijos kapeliuose siūbuoja pušaitės, Šiaurės Lietuvoj šlama lapuočiai, daug kur mišrių medžių įvairovė. Skirtinga šių medžių kilmė. Vienus žmogaus ranka pasodino, kiti patys išaugo iš sėklelės,vėjo atneštos, lietaus palaistytos. Miškingose vietovėse žmogus medžius praretino, plynai neiškirto, tik kapams vietą padarė.

Ramus pušų ošimas plevena virš reprezentacinių Kauno Petrašiūnų, Karmėlavos, Ukmergės kapinių, beržai šlama Bagotosios kapinėse, ąžuolai ir klevai snaudžia Alantos kapavietėje, ant senų Skarulių kapų lapus meta topoliai. Klevai ramybę saugo daugelyje Lietuvos kapinių: Kavarsko, Žeimių, Panoterių, Skiemonių ir kitur.

Nemažai medžių prie artimųjų kapų pasodino žmonės. Ilgą laiką vyravo „mada“ sodinti tujas. Kažkodėl atrodė, kad gražus amžinai žalias ir ramybe alsuojantis medis puoš kapą. Bet tuja meta spyglius, džiūstančias šakeles, sėklas ir labai užteršia kapą bei aplinką. Išgrėbstyti, išrinkti šias liekanas nuo juodos žemės ar smėliuko tiesiog neįmanoma.

Mėgsta žmonės prie kapų sodinti sidabrines eglaites. Gana daug jų auga Kauno Romainių kapinėse. Retai Lietuvos kapinėse pamatysi drebulę. Gal žmonės nemėgsta, gal sąlygos netinka. Užuomazginėj Kauno Eigulių kapinių vietoj gera ranka pasodino eglių alėją. Užaugo, išsikerojo, pavėsio kapui negaili, mirusiojo ramybę saugo.

Gerbė lietuvis kapinių medį, puoselėjo, genėjo šakas, šalino sausuolius.

Urbanizacija, pramonės augimas, laukinis kapitalizmas daug ką pakeitė. Senosios tradicijos ėmė nykti. Virš tikrosios nuoširdžios pagarbos mirusiajam iškilo komercija, suktas administravimas, gobšumas.

Kapinės nutolo nuo gyvo žmogaus. Didžiųjų miestų naujoms kapavietėms plotai skiriami už keliolikos kilometrų, dažnai sunkiai išvažiuojamose vietose. Senas palinkėjimas „tebūnie lengva tau žemelė“ liko tik lūpose, bet ne širdy. Kapinėms atiduodamos sunkios nedirbamos molingos žemės. Pasitaiko net buvusių raistaviečių, kur podirvio vanduo gana aukštai. Kur pagarba mirusiajam, kai karstą leidžia tiesiog į vandenį?

Nematau tragedijos, jog jaukias, nedideles kaimo ar gyvenvietės kapines pakeitė masyvai. Taip patogiau, kelius sutvarkyti, vandentiekį atvesti, šiukšles surinkti.  Na, kad ir Kauno Karmėlavos kapinėse – nei galo, nei krašto. Kvartalai, takai, alėjos. Tarsi negyvas miestas. Tik gatvių pavadinimų ir numerių betrūksta. Žinoma, ir nereikia. Gaila, kad maža kur pamatysi ornamentuotą medinį kryžių, drožtą rūpintojėlį. Visos Lietuvos kapines prislėgė atvežtiniai šlifuoti, pjaustyti marmurai.

Kapų ir medžių tarpusavio santykis, anksčiau buvęs natūralus ir tradicinis, šiandien gerokai pakito. Miestų, gyvenviečių ar miestelių valdžios sprendimai dėl naujų plotų kapavietėms labai skirtingi. Kai kurie metų metais neišsprendžia, kaip kad Šiauliai.

Suprantama, žemė – ne valdžios, o privačiose rankose. Dažnai geri norai atsimuša į žemės savininkų kietakaktiškumą ar paprasčiausią gobšumą: tegu išperka mano žemę, pakloja gražų pinigėlį, nes neturės kur dėtis, nelaidos mirusiųjų gatvėse. Šios aplinkybės lemia, jog vieni miestai naujus plotus skiria atvirose vėjo kedenamose vietose, kitur aukojami miškai. Sakykim, Kauno Karmėlavos kapinės atsirado miško teritorijoj. Iškirto dalį pušų, krūmokšnius. Išmintingai pasielgta. Ir žaliąją skraistę išsaugojo, tuo pačiu ir pavėsio dalelytę, ir kapui vietą atvėrė. Viename vidurio Lietuvos miestelyje priešingai – plynai iškirto, išguldė visus gražiausius medžius, paliko laisvą žemę, ir žinokitės. Tedžiūsta saulėje augalas, tealpsta nuo kaitros kapus aplankęs gyvas žmogus.

Nežinau, kaip dirba Ukmergės valdžia, bet gražiau sutvarkytų, išmintingiau plečiamų ir prižiūrimų kapinių neteko matyti niekur Lietuvoje. Platūs asfaltuoti takai, apgobti senų pušų tarsi alėjos, atviri kiekvienam. Tvarkingai sužymėti kvartalai, švaru, erdvu. Tarsi parkas. Prieš kelerius metus paskyrė naują plotą. Praretino medžius, asfaltavo takus, sužymėjo būsimų kapų vietas. Pasirink ir laidok. Nei purve maudytis, nei balas taškyt. Ir medžiai ošia, jų pavėnėj gėlės žydi. Matydami gerus valdžios darbus ir žmonės nelieka skolingi: kapai sutvarkyti, prižiūrimi. Kad ir kiek vaikščiojau, nemačiau nė vieno apleisto kapo. Net kai kurios didžiųjų miestų reprezentacinės kapinės toli gražu neprilygsta Ukmergės miesto kapinėms tvarka, švara, jaukumu, geru privažiavimu ir perspektyva.

Visai kitoks įspūdis lieka apsilankius naujosiose Kauno Užliedžių kapinėse. Keliolika kilometrų už miesto. Kelelis – vien duobės ir dulkės, kažkur vidury laukų molinga dykynė aptverta tinkline tvora. Medelio nė neieškok. Už tvoros – piktžolių plantacija ir neįžengiami menkaverčiai krūmai. Takeliai nesutvarkyti, rudenį ar pavasarį sunkiai išbrendami – vien molyno pliurza. Saulė visą dieną svilina, gėlių sodinti geriau nebandyk. Liūdna, oi kaip liūdna palikti čia artimą žmogų.

Panašų dyką plotą buvusiame kemsyne, praplėsdama senąsias Šmatų kapines, skyrė ir Jonavos valdžia. Tiesa, aplink jauni pušynėliai, senieji kapai aukštumėlėj. O naujieji be medelio, be šešėlio, geležinkelio ešelonų drebinami. Nei asfaltuoto kelio, nei bent pažvyruotų takų. Be pagarbos ir mirusiajam, ir gyvajam.

Aš nežinau, ar valdžios vyrai, skirdami dykynes naujoms kapinėms įvairiose Lietuvos vietovėse, susimąsto, kad ateis diena, kai patiems teks čia atgulti. Be abejo, viliasi, jog už „nepaprastus“ nuopelnus jiems kas skirs vietelę reprezentacinėje vietoje. Kažin kaip pasisuks likimas, kaip šių dienų didžiavyrių, prie valdžios lovio pripuolusiųjų, darbus ir žygius įvertins ainiai. Juk šioj žemelėj viskas laikina.

Senieji lietuviai, mūsų tėvai ir seneliai, žinojo – kapavietės be medelių nykios, be pagarbos mirusiajam. Reikia, kad senolių išmintis ir tradicijos atgytų šių dienų žmogaus galvoje ir širdyje.

Nuotraukos autoriaus

Vytautas Ilonis, "Miškai"

Informacijos šaltinis: www.zurnalasmiskai.lt