Populiarūs

Miestuose masiškai mažėja medžių: kuo tai gali baigtis?

„Dideli, brandūs, sveiki medžiai mūsų miestuose nusipelno lygiai tokios pat pagarbos ir rūpesčio kaip ir senamiesčio pastatai, kurie visokeriopai saugomi ir puoselėjami. Būtina tinkamai subalansuoti miestų augimą ir biologinės įvairovės buveines, priešingu atveju sulauksime rimtų ekologinių, socialinių, net ekonominių nuostolių“, - perspėja dendrologė, Lietuvos želdintojų ir dekoratyvinių augalų augintojų asociacijos narė Danguolė Liagienė.

- Miestuose dideli, brandūs medžiai masiškai kertami, o į jų vietas sodinami žymiai mažesni, iš pirmo žvilgsnio net paliegę medeliai. Žmonėms tai neretai sukelia pyktį ir klausimą – ar tikrai vadinamieji miesto medžiai yra vertingesni už brandų, galingą pavėsį teikiantį gatvės senbuvį?

- Kai senus medžius pakeičia paliegę, tai sodintojai pažeidžia sodmenų kokybės reikalavimus, kur nurodyta, kad viešose erdvėse sodinamų medžių kamieno apimtis turi būti ne mažesnė nei 10-12 cm. Be abejo, yra ir kitų reikalavimų jų lajai, šaknų sistemai. Sovietiniais metais gatvėse buvo sodinami savaiminių medžių rūšių sodinukai, galima sakyti, paprasti miško medžiai – mažalapė liepa, paprastasis klevas, paprastasis ąžuolas – šiandien jiems miestų gatvės tampa per ankštos. Kiekvieno medžio šaknų zona yra tokio pat dydžio, kaip jo laja. Kad jis išgyventų, būtų sveikas, jo šaknų zona turi būti nemindoma, neslegiama, “nemaitinama” druskomis. Įsivaizduokim mažalapę liepą – vidutinė jos laja yra 16 metrų, tad teoriškai žemė aplink ją 16-os metrų spinduliu turi būti nesuspausta kietos dangos.

Gatvėse senųjų medžių šaknys yra po trinkelėmis, jų šaknų zona išvagota įvairiomis inžinerinėmis komunikacijomis, kabeliais, vamzdžiais... tad natūralu, kad jie skursta, juos apninka ligos – retas išgyvena amžių, kuris jam duotas gamtos. Todėl yra kuriamos medžių veislės, skirtos būtent miestų želdynams – specialistai siekia išauginti tokius medžius, kurie būtų atsparūs šaknų suslėgimui kieta danga, užterštam miesto orui, vėjams, druskoms, kuriomis žiemą barstomos gatvės. Maža to, jau yra sukurtos technologijos, kurių pagalba medis išauginamas labai sparčiai. Mūsų šalis dar tokio lygio nepasiekusi, bet didesnę patirtį turintys didieji Europos medelynai šias technologijas sėkmingai taiko – augalai stimuliuojami įvairiausiais priedais, trąšomis, mikroelementais, stiprinama jų imuninė sistema, sutrumpinamas žydėjimo periodas, pagreitinami pumpuro brinkimo stadija, sulapojimas – t.y., dirbtinai spartinami tie augalų vystymosi tarpsniai, kurie natūraliai gamtoje vyksta žymiai lėčiau.

Specialistai kartais net pajuokauja, kad tokie medžiai užauga su kateteriu kamiene. Galima palyginti ir dar drastiškiau – medžiai auginami panašiai, kaip viščiukai broileriai: tiek į juos „prifarširuojama“ visokių medžiagų, kad šie kamieno apimtį ar aukštį, tinkantį miesto gatvėms, pasiekia per labai trumpą laiką.

- Skamba labai dviprasmiškai ir kyla klausimas, kaip tai vertinti?

- Visa tai yra puiku, tačiau taip sparčiai užaugintas medis lygiai taip pat greitai pasiekia brandą, greičiau sensta, be to, ant kamieno nespėja susiformuoti visi būtini apsauginiai sluoksniai, todėl labai dažnai jie sutrūkinėja. Štai kodėl daugelyje Europos miestų masiškai dengiami medžių kamienai. Todėl labai svarbu žinoti, kad neužtenka tokį medį teisingai pasodinti – jam būtina ypatinga priežiūra. Įsivaizduokit, kad jis kelerius metus augo su kateteriu kamiene ir staiga jį ištraukia – medis nebegauna to, prie ko buvo pripratintas.

Geriausiu atveju jį palaisto, o tokį medį būtina tręšti, stiprinti imuninę sistemą, formuoti lają. Ir tą labai aktyviai daryti mažiausiai 10 -15 metų po pasodinimo. Apie medžių priežiūrą pas mus niekas nekalba, įstatymuose tokie dalykai net nenumatyti. Medžių priežiūrai net lėšų pakankamai neskiriama. Todėl įprasta praktika šiandien tokia: prie naujai pastatyto prekybos centro pasodina medžius, kiek jų turėtų būti pagal planą, priduoda objektą, užsideda pliusiuką ir viskas. O tie medžiai per kokius 3-5 metus pradeda silpti, jų būklė prastėja, paskui juos lengva ranka išpjauna, pakloja naujas trinkeles ir tokiu būdu atsiranda daugiau vietos dar vienam-kitam automobiliui pastatyti. Aš jau nekalbu apie tai, kad tokie medžiai labai retai teisingai pasodinami – juk paprastai juos sodina projekto vykdytojai, t.y., statybininkai, o ne želdynų specialistai. Todėl Lietuvos želdintojų ir dekoratyvinių augalų augintojų asociacija kartu su kompetentingomis įmonėmis aktyviai dirba, kad, remdamiesi vokiečių, olandų patirtimi šioje srtiyje, sukauptų kuo daugiau informacijos bei parengtų želdinių sodinimo ir priežiūros standartus.

Taip pat siekiame, kad visa ši sistema funkcionuotų realiai, t.y. veiktų ir kontrolės mechanizmai, kad pasodinus medžius gatvėse ar skveruose, jie būtų tinkamai prižiūrimi. Pastovi želdinių priežiūra yra pigesnė, nei gydyti sergantį ar atjauninti sužalotą, blogai nugenėtą medį.

- Niekam ne paslaptis ir jokia naujiena, kad brandūs medžiai, dar kitaip vadinami žalieji miesto plaučiai, valo orą, karštą dieną neleidžia miestui perkaisti, suteikia prieglobstį paukščiams ir vabzdžiams. Ar brandžių ir jaunų miesto medžių funkcijos tos pačios?

- Taip, funkcijos tos pačios, tačiau pajėgumai ženkliai skiriasi – jaunas medis nepajėgus išvalyti tiek oro, kiek didelis. Yra paskaičiuota, kad vienas šimtametis bukas atlieka tokį valomąjį darbą, kurį atliktų apie 2.5 tūkst. jaunų medelių. Pavyzdžiui, senas lapuotis medis, kurio kamieno skersmuo apie 75 cm, per gyvenimą iš savo aplinkos jau yra absorbavęs apie 3100 kg anglies junginių. Brandūs medžiai, be kita ko, užtikrina ir efektyvesnį energijos taupymą - strategiškai teisingai šalia pastatų pasodintų stambių medžių lajos veikia kaip kondicionieriai. Brandūs medžiai didina miesto materialinę statinių vertę - daugelio šalių nekilnojamojo turto rinkos tyrimai rodo, kad žmonės yra pasirengę mokėti didesnes sumas už tą nekilnojamąjį turtą, šalia kurio auga dideli medžiai. Verta paminėti dar vieną tyrimą, kurio metu įrodyta, kad tuose miesto rajonuose, kur auga stambūs, sveiki medžiai, o jų lajos yra aukščiau žmonių akių lygio, fiksuojamas maždaug 50 proc. mažesnis nusikalstamumas nei kituose. Taigi, brandus medis, jeigu jis sveikas ir stiprus, atlieka milžinišką darbą.

- Nepaisant to, brandūs medžiai kertami. Kuo remdamiesi savivaldybių ar seniūnijų atstovai žymi medžius lemtinguoju raudonu kryželiu?

- Maždaug prieš dešimt metų buvo pradėta vykdyti daugelio miestų želdinių inventorizacija. Jos metu buvo surašomi miestuose esantys medžiai ir jų duomenys - būklė, aukštis, kamieno apimtis ir t.t. Tad savivaldybės, atsižvelgdamos į šiuos duomenis, gali nuspręsti kirsti tuos medžius, kurie buvo pažymėti kaip blogos būklės ar keliantys pavojų. Viskas atrodytų teisinga, bėda ta, kad per tuos dešimt metų situacija galėjo radikaliai pasikeisti, tad iškilus nesutarimams dėl konkrečių medžių kirtimo, inventorizaciją reiktų pakartoti.

Be to, dažnai tų medžių likimą sprendžia žmonės, kurie jų net nepažįsta – pavyzdžiui, keliauja į kokio nors daugiabučio kiemą komisija, sudaryta iš seniūno, savivaldybės atstovo, miesto architekto. Popieriuje parašyta, kad reikia kirsti uosialapį klevą ar baltažiedę robiniją, nes jie laikomi invaziniais. Bet nebūtinai! Jeigu tai sveikas, stiprus medis, jo teikiama nauda (užtikrina prieglobstį vabzdžiams, paukščiams, valo orą) yra kur kas didesnė, nei menama žala – juk jis neišstumia, ypač kalbant apie miesto teritoriją, kitų medžių. Tad gali gyventi dar ilgus metus, nekeldamas jokio pavojaus.

- Ginčai tarp medžių kirtėjų ir jų gynėjų paprastai būna labai aršūs...

- Žmonės jautriai reaguoja į medžių kirtimus, ypač jei tuos medžius patys sodino, prižiūrėjo. Tokių atvejų yra ne vienas: prieš 30-40 metų pastatytiems daugiabučiams nebuvo reikalingos didelės kvadratūros automobilių stovėjimo aikštelės – paprasčiausiai nebuvo tiek daug automobilių. Tad neretai žmonės savavališkai, be jokių parengtų planų, valstybinėje žemėje, prie savo gyvenamo daugiabučio sodino medžius. Įvairiais tikslais – kad suteiktų pavėsį, užstotų nuo gatvės, o gal sūnaus ar dukters gimimo proga. Dabar pagal gyventojų skaičių turi būti tiek ir tiek stovėjimo aikštelių. Kur jas statyti?

Miestuose bendrieji planai - kur bus statomi prekybos centrai, gyvenamųjų namų kvartalai, automobilių aikštelės – rengiami neatižvelgiant į žalius plotus, kokio brandumo medžiai ten auga – jie tiesiog nurašomi kaip menkaverčiai ir masiškai kertami. Tas terminas - „menkavertis medis“ - labai mėgiamas architektų, seniūnų, projektų vykdytojų. Bet nėra menkaverčių medžių. Yra prastos būklės medžiai. O jų būklę gali įvertinti tik specialistas – arboristas, dendrologas, želdynų ekspertas, bet ne statybininkas, architektas ar elektrikas. Beje, dėl elektros laidų padaryta labai daug žalos medžiams – kai jų laja ima siekti laidus, elektrikai joje išpjauna L raidę arba kitaip sužaloja, nustuobrina medžius, šie ima silpti, tuomet juos apninka įvairiausios ligos ir galų gale jie iškertami. Tad vyskta nuolatinės diskusijos – vieniems reikia platesnių šaligatvių, dviračių takų, automobilių stovėjimo aikštelės, ir būtinai po namo langais. Kitiems to nereikia, jie nori išsaugot medžius. Ginčų būtų kur kas mažiau, jei prieš vykdant statybos darbus ar rekonstrukcijas, būtų atlikta išsami toje teritorijoje augančių medžių inventorizacija, o su jos duomenimis supažindinta suinteresuota visuomenė.

- Bet, matyt, medžių gynėjai ne visuomet teisūs?

- Be abejo, pasitaiko įviairiausių sitaucijų. Bet kuriuo atveju, jeigu vyksta ginčas dėl medžio - kirsti jį ar ne - nuspręsti privalo specialistas, o ne seniūnas ar gyventojai. Yra daug įvairiausių požymių, kurie rodo, kad medis yra prastos būklės – pavyzdžiui, kamienas sveikas, bet pažeista šaknų sistema, dėl netinkamo genėjimo, nevienkartinio apipjaustymo deformuota jo laja, medis drėvėtas, nors iš išorės to nematyti. Visus šiuos faktorius įvertinti gali tik tą išmanantis žmogus.

Galiausiai, jei net ir jam kyla abejonės, ar medis tikrai sveikas, jau yra sukurti specialūs prietaisai, kurie veikia panašiai kaip kompiuterinė tomografija – jų pagalba galima labai tiksliai nustatyti medžio būklę. Ir visgi, jei net esant akivaizdiems įrodymams, kad medis ligotas ir kelia pavojų, žmonės priešinasi jo kirtimui, manau, jie turėtų raštiškai patvirtinti: mes, tokie ir tokie, neleidžiame kirsti šio medžio ir prisiimame visą atsakomybę, jei jis nuvirs ant žmonių ar mašinos. Bet kuriuo atveju reikia nebijoti diskutuoti, kalbėti su žmonėmis, juos šviesti. Nes yra daugybė atvirkšinių pavyzdžių, kai žmonės patys renka parašus ir reikalauja brandų, sveiką medį nupjauti, nes jis užstoja šviesą, vaizdą, trukdo pastatyti mašiną po langais, jo lapai užkemša lietvamzdžius... Pasitaiko atvejų, kuomet gyventojai laisto medžius visokiom cheminėm medžiagom, kala herbicido vinis į kamieną, kad šie nudžiūtų ir būtų paprasčiau gauti leidimą kirsti. Taip nutinka, deja, neretai, nes žmonės nesupranta medžio vertės.

- Daugelis, matyt, supranta. Bet tiesa tokia, kad miestai neišvengiamai plečiasi, tad medžiams lyg ir nelieka vietos?

- Tikrai miestuose yra vietų, kur medžiai gali ir turi likti. Senamiestyje pastatus saugo, o medžių ne. Nejau tik pastatas turi kultūrinę, istorinę vertę, o lygiai tokio paties amžiaus ar net senesnis medis – jau nevertingas? Brandus, sveikas medis, be jokios abejonės, turėtų būti traktuojamas ne tik kaip gamtos, bet ir kaip kultūros paminklas, kurį būtina saugoti. Tokiose vietose kaip miesto parkai, skverai, gyvenamųjų namų kiemai turi augti brandūs medžiai, turi būti skiriama lėšų jiems prižiūrėti iki natūralios jų mirties. Deja, Lietuva jau greitai nebeturės tokių brandžių šimtamedžių medžių kaip kaimynės Lenkija, Čekija. Bet projektų vykdytojams vis tiek nekyla minčių šiek tiek patraukti naujai planuojamą objektą, kad išsaugotų medį. Niekas nesiims ir įrenginėti aikštelės automobiliams, kurios viduryje augtų medis. O juk galimas ir toks varinatas - pavyzdžiui, čekų iniciatyva vykstančiuose Europos medžio rinkimuose prieš keletą metų Europos medžiu buvo paskelbtas Estijos ąžuolas, augantis vidury veikiančios futbolo aikštės!

Dažnai architektai sako – medis užstoja šito pastato fasadą, kuris labai vertingas architektūriškai, todėl medį reikia šalinti. Tai tokia agresyvi, visa aplink save griaunanti architektūros estetika. Tiesa, sovietmečiu lietuviams svarbias vietas, pastatus buvo reikalaujama „pridengti“ medžiais, kad būtų mažiau matomi – pavyzdžiui, apsodinti bažnyčias ir pan. Dabar, motyvuodami „istoriniu teisingumu“, kai kurie veikėjai reikalauja jas atidengti, iškirsti visus medžius aplink. Tačiau gal nebūtina iškirsti visų medžių, ypač jei aplink tą bažnyčią kelių šimtų metrų spinduliu tai vieninteliai medžiai? Gal galima atidengti tik dalį to fasado?...

- Istorinio teisngumo vardan buvo iškirsti ir visi medžiai, augę ant Gedimino kalno...

- Gedimino kalno atvejį man net sunku komentuoti, nes sprendimas vienu ypu iškirsti visus medžius sunkiai suvokiamas. Juk net gamtos mokslų išsilavinimo neutrinčiam žmogui turėtų būti aišku, kad jeigu kalnas ar šlaitas buvo apaugęs medžiais, ir jie čia augo ne vieną dešimtmetį, jie jau atliko kažkokią funkciją. O kokią konkrečiai – tvirtinimo ar griovimo - reikia ištirti, bet prieš iškertant medžius. Dar mažiau žalos būtų, jei tokie darbai būtų atliekami etapais - iškirtus dalį, sutvirtinti gruntą ir tik tuomet kirsti kitą dalį. Ir tai liečia ne tik Gedimino kalno atvejį – kai kurių rekonstruojamų gatvių medžius taip pat galima šalinti etapais.

- Kodėl, Jūsų nuomone, medžiai kelia tiek diskusijų?

- Yra du esminiai požiūriai: vieni žmonės į medį žiūri kaip į gyvą organizmą, o kiti - kaip į daiktą. Tie, kurie medyje įžvelgia gyvybės, tai ir elgiasi su juo, kaip su gyvu: saugo, globoja, prižiūri. Kaip žmogų. Juk neišmesi iš buto seno žmogaus vien tam, kad ten apgyvendintum jauną šeimą. O tie, kam medis tik dar vienas daiktas, priima jau visai kitokius spendimus – kerta vos šiek tiek pasiligojusį, nedekoratyviai atrodantį ar palinkusį medį. Tai gal tuomet ir su žmonėmis taip elkimės – eliminuokim iš savo tarpo visus bent kiek vyresnius, nes jie juk nepuošia mūsų aplinkos, nepulsuoja energija ir jaunyste? Kiekvienas laikmetis turi savo ydų. Matyt, mūsų amžiaus rykštė – begalinis vartotojiškumas, kuris kėsinasi net ir į medžius.

Jūratė Samušytė

Informacijos šaltinis: www.grynas.lt