Kauno visuomenė sunerimo, kai miesto gatvių tvarkytojai be atodairos pradėjo kirsti pagrindinių gatvių medžius. Teko žmonėms išeiti į gatves, aštriai pasisakyti. Įprastiniu būdu pasitelkus policiją kauniečių nuraminti nepavyko, tad ir teko savivaldybės pareigūnams spaudoje atsakyti į visuomenės pateiktus klausimus dėl iškirstų medžių (Kauno diena, 2017 08 19, 3 psl.).
Iš atsakymų paaiškėjo, kad iš pagrindų rekonstruojant gatvę, keičiant važiuojamosios dalies ir šaligatvių dangas bei jų pagrindus, tenka nukapoti senųjų medžių šaknis. O tų medžių šaknynas būna platesnis už pačių medžių lajas. Taip gatvės tiesėjų sužaloti medžiai neturi ateities gyvuoti ir žaliuoti. Tokie medžiai nebesugeba atauginti skeletinių šaknų ir tampa nestabilūs, nes vėjui papūtus gali išvirsti ir sukelti pavojų.
Kaip vandalizmo apraiška
Tvarkant gatves tenka ne tik medžius sodinti, bet ir nukirsti. Tačiau plynas gatvės medžių iškirtimas miestiečių buvo priimtas kaip vandalizmo apraiška. Perspektyvius, geros būklės ir tinkamose vietose augančius medžius reikėtų išsaugoti. Galbūt tvarkant požeminius tinklus būtų susidarę techninių sunkumų, papildomų išlaidų, bet gražus miesto pavidalas būtų bent iš dalies išsaugotas. Savivaldybės atsakymuose rašoma, kad Vytauto prospekte, A. Smetonos alėjoje ir Zanavykų bei Miško gatvėse nukirsta 589 medžiai. Tose gatvėse bus pasodinta iš viso 659 medžiai arba 70 medžių daugiau. Kauniečiai, būkite laimingi, medžių gatvėse bus pasodinta dar daugiau negu buvo. Taip dabartinei Kauno valdžiai būdingu stiliumi raminami miestiečiai. Bandysime paaiškinti, kad medžių daugiau ne visada būna geriau.
Sunkus miesto medžio gyvenimas
Grauželinės gudobelės (Crataegus laevigata (Poir.) DC.) medeliai Hanoverio gatvėje, Vokietijoje. Gatvė skirta pėstiesiems su poilsio suolais, dviratininkams, automobiliams ir motociklams su stovėjimo aikštelėmis. Regimanto Pilkausko nuotrauka, 2003 m. rugsėjo 25 d.
Natūraliai medžiai auga miškuose. Medžiai miesto gatvėse auga sunkiomis sąlygomis: užterštas oras, o jų šaknys dažnai uždengtos betonu arba asfaltu, kurie trukdo grunto pralaidumą ir drėkinimą medžio mitybos plote. Medžius miestų gatvėse galima palyginti su žvėrimis uždarytais į narvą. Žmogus sudaro galimybę jiems išgyventi, bet jų gyvenimo sąlygos dažniausiai būna sunkios. Fitopatologai nurodo, kad Lietuvos miestų gatvių medžiams būdingas didelis defoliacijos ir nekrozės laipsnis, ligų intensyvumas, kenkėjų gausa. Defoliacija vadinamas lapų arba spyglių netekimas, o nekroze – asimiliacinio audinio žuvimas.
Kai Kaune einu į Šv. Kryžiaus bažnyčią, įdėmiai apžiūriu Karmelitų vienuolyno patvoryje išrikiuotus kaštonus, pasodintus maždaug prieš 10 metų. Pasodinti aukšti, stambūs medeliai per tą laiką labai mažai paaugo, bet užtai nė vieno nebėra sveiku liemeniu. Visų žievė sutrūkinėjusi ir atsiknojusi. Beveik po 800 litų kainavę, svečiose šalyse specialiai gatvėms išauginti medeliai nesugeba išplėtoti šaknų, skursta ir nyksta. Nei medelių pirkėjai, nei pardavėjai to nenori nei matyti, nei girdėti ir stumia verslą toliau. Stambių matmenų sodinukai iki pasodinant juos į vietą būna keletą kartų persodinti nukertant jų skeletines šaknis. Pasodinti į nuolatinę augimo vietą jie jau augina daug smulkių šaknų, bet skeletinių šaknų nebesuformuoja. Medžių lajos nebūna plačios, gerai atitinka apstatytos gatvės erdvę, bet jų gyvybingumas sumažėjęs, gyvenimo trukmė neilga, du-trys dešimtmečiai. Po to tokius medžius vėl teks atsodinti.
Tik senamiesčiai be medžių
Lietuvos miestų gatvėse auginama daug medžių. Jų nėra tik siaurose senamiesčių gatvelėse, kuriose medžiai tiesiog netelpa. Medžius pradėta sodinti XIX a. nutiestose platokose miestų gatvėse, kurių koridorius siekė 20–24 m pločio. Medžiams vietos atsirado šaligatvio pakraštyje, šalia važiuojamosios juostos. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti ir Vytauto prospektas, kuriame dabar iškirsti visi jame augę medžiai. Plati gatvė be medžių sudaro ką tik įvykusios katastrofos įspūdį. Rudenį bus pasodinti jauni medeliai, kurie sugrąžins viltį, kad vėl turėsime gatvės želdinių. Neabejotina, kad gatvės su medžiais yra daug gražesnės ir jaukesnės negu be jų.
Siaurokomis gatvėmis laikome XIX a. nutiestas gatves, kuriose medžiai ne visur ir ne visus džiugina. Tokios gatvės pavyzdžiu galėtų būti Miško gatvė. Joje langus iki šiolei užstojo medžių šakos, o tokių namų gyventojai dažnai skundžiasi, kad jų kambariuose tamsu, vėsu, drėgna. Iš XIX a. paveldėtos miestų gatvės yra per siauros, kad mūsų liepos ar klevai, niekam nekliudydami galėtų išplėtoti savo lajas. Dažniausiai jų lajas tenka nugenėti ir taip susiaurinti, pažeminti. O tai konfliktiškas veiksmas, paneigiantis medį kaip gyvybės formą, reikalaujantis daug sunkaus darbo ir išlaidų.
Gatvių želdinius reikia kūrybiškai projektuoti
Geresnių rezultatų galima būtų pasiekti, jei visame miesto gatvių projektavimo procese dalyvautų ir kraštovaizdžio architektas, kūrybingai ieškantis vietos medžiams gatvės erdvėje ir atsižvelgiantis į visos gatvės fasadų išklotines. Dabar dažniausiai medžiai gatvėse rikiuojami šabloniškai tam tikru ritmu, mažai kreipiant dėmesio į pastatų fasadus ir svarbius įėjimus.
Gatvėse sodinant jaunus medelius, mažai kas pastebi, kad iš karto mezgasi pastatų architekto ir gatvės želdinių projektuotojo veiklos konfliktas. Architektas sukomponuoja pastato fasadą, išryškina atskiras jo dalis, įėjimą, užrašą ir kitą, o šablonišku ritmu išdėstyti medeliai, vos paaugę, viską uždengia ir suvienodina. Galbūt su laiku tai bus pastebėta ir priešais svarbiausias duris nukirs vieną kitą medį arba juos smarkiai apgenės.
Vytauto prospektas ties Senosiomis miesto kapinėmis prieš naujų medžių sodinimą. Vainiaus Pilkausko nuotrauka, 2017 08 19.
Vytauto prospekto naujai paklotų betono plytelių dangoje paliktos maždaug 1-2 kvadratinių metrų dydžio ertmės rodo, kad medžių bus daug pasodinta, o jie gana šabloniškai, kas 4-6 metrai, išrikiuoti. Atrodo, kad priešais naująją Kauno autobusų stotį medžiai nebus sodinami, tačiau nereikėtų medžiais ištisai uždengti ir istorinio Karo ligoninės pastato, 1929 m. suprojektuoto arch. V. Landsbergio-Žemkalnio. Taip pat reikėtų neužspausti įėjimų į naujuosius viešbučius, aklinai neuždengti V. Dubeneckio ir K. Reisono suprojektuotų pastatų fasadų. Nereikėtų gatvėje sodinti medžių palei Senąsias kapines, kuriose dabar ir taip daug medžių auga, o jų lajos jau dabar dengia šaligatvį. Kūrybiškai projektuojant medžių išdėstymą gatvėje jų turbūt užtektų pusės ir jokiu būdu ne daugiau negu buvo.
Miško gatvė orientuota rytų-vakarų kryptimi. Čia sėkmingai galėtų būti panaudotas asimetrinis gatvės profilio sprendimas. Pietiniu gatvės pakraščiu pasodinus aukštesnius medžius, kurie mestų šešėlį ant važiuojamosios dalies, o nuo medžių lajų atsispindėjusi šviesa, apšviestų į šiaurę orientuotus pastatų langus. Šiaurinis gatvės pakraštys būtų paliktas neapsodintas arba apsodintas iš prigimties žemais medžiais, kurie neužstotų šviesos pietinių fasadų langams. Kūrybingai komponuojant galima pasiekti gatvės savito būdo ir išvengti nepatogumų, kuriuos iki šiol taisome tik kirvio ir pjūklo pagalba.
Privalu kūrybiškai projektuoti želdinius
Naujuosiuose Kauno rajonuose yra daug platokų ir plačių gatvių, kuriose galima kurti gatvės želdinių kompozicijas, panaudojant aukštus ir plačius medžius. Prieš 50 metų teko projektuoti Taikos prospekto želdinius Kaune. Jie ne tik pagerina greta gyvenančių žmonių higienos sąlygas, bet ir suteikia miesto vaizdui ryškų gamtos motyvą, kuris vienur dominuoja, o kitose gatvės atkarpose pasitraukia į antrąjį planą ir išryškina svarbius pastatus.
Plačiose gatvėse, ten kur eina elektros tinklų oro linijos, troleibusų maitinimo linijos, reikėtų atsisakyti sodinti medžius juostose tarp šaligatvio ir važiuojamosios dalies. Tose vietose neišvengiamai tenka genėti medžius, o iš nugenėtų medžių naudos ir grožio mažai, o rūpesčių ir pavojų daug. Gatvės medžiai turėtų įgyti sau autonomiškos erdvės, kad užaugtų dideli, platūs, žydėtų, derėtų ir niekad nebūtų nugenėti.
Dabar įsigalėjęs trafaretinis mąstymas gatvių želdinių projektavimo praktikoje turėtų pasikeisti į kūrybingą projektavimą.
Kokius medžius pasirinkti
Judėjimo prieš Kauno medžių kirtimą dalyviai su Viešųjų pirkimų tarnybos pagalba išgavo įdomios informacijos apie numatytų sodinti medžių rūšis ir medelių kainas. Kauno mero patarėjas ryšiams su visuomene sakė, kad ši informacija nebuvo pateikta anksčiau todėl, kad valstybės tarnautojai bijojo atskleisti konfidencialią verslininkų informaciją (15min.lt 2017 08 25). Kol kas galima tik spėlioti, kas projektavo pertvarkomų Kauno gatvių želdinius, kas priėmė tokius drastiškus sprendimus iškirsti senuosius gatvių medžius, kas pasiūlė ir priėmė naujai sodinamų medžių rūšis ir veisles. Projektų visuomenė nemato, tad galima kelias pastabas pasakyti tik apie paskelbtame pirkinių sąraše paminėtus augalus.
Kauno gatvėse nereikėtų sodinti jau nupirktų 500 vienetų rausvažiedžių kaštonų ‘Briotti‘, o ir apskritai nesodinti kaštonų. Paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum L.) yra viena iš plačiau paplitusių medžių rūšių Lietuvos miestų gatvėse. Jų reakcija į skurdžias augimo sąlygas gatvėse, ypač karštomis ir sausomis vasaromis pasireiškia lapų džiūvimu. Šis iš Balkanų pusiasalio kilęs medis dabar pas mus laikomas šalčiams atspariu, nors per šaltąsias žiemas daug kaštonų yra žuvę Vilniuje ir Rytinėje Lietuvoje. Pastaraisiais metais kaštonų lapus negailestingai naikina mikrodrugys keršoji kaštoninė kandis (Cameraria ohridella). Kaštonų lapai džiūsta, nes kandies vikšreliai vystosi išgrauždami lapų minkštimą, palikdami paviršinius sluoksnius. Priklausomai nuo vasaros gali išsivystyti kelios kenkėjų kartos. Kaštonams būdinga tanki, taisyklingos formos, didinga laja. Sudėtiniai pirštuoti lapai ir didelės, stačios, šviesios žiedynų šluotelės vasaros pradžioje išskiria jį iš kitų pas mus auginamų medžių, tad juos reikėtų sodinti tik parkuose pavieniui ir nesutelkti į didelius guotus arba alėjas.
Ką pasiūlyti miestų gatvėms apsodinti?
Nereikli dirvai iš Šiaurės Amerikos rytų atvežta baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia L.). Vokietijoje ji sodinama ant senų karinių įtvirtinimų, kur po nestoru žemės sluoksniu yra betonas arba plytų mūras. Retoka, ovališka ir neplati laja tinka įterpti ir į siaurokas miestų gatves. Panašiomis ekologinėmis savybėmis pasižymi ir vietinis paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia L.), kuris nuo seno sodinamas miestų gatvėse. Panevėžio senamiestyje gatvė nuo ten augusių medžių ir Šermukšnių pavadinimą gavo.
Želdinant siaurokas gatves visų pirma reikėtų rinktis gudobeles (Crataegus L.). Dar Lietuvos Respublikos laikais laikinojoje sostinėje, Kaune, Vaižganto gatvės šiaurinis galas buvo apsodintas grauželinėmis raudonžiedėmis gudobelėmis (Crataegus laevigata ‘Rubra Plena‘), kurios be priežiūros išretėjo, bet keletas iš jų auga iki šiolei. Nedideli medeliai gerai atitiko siauroką gatvelę. 2003 m. Hanoveryje, Vokietijoje teko pasivaikščioti gatvėmis, apsodintomis grauželinėmis gudobelėmis (Crataegus laevigata (Poir.) DC.). Šiems medeliams užtenka tik priežiūros genėjimo. Jie neužtamsina greta stovinčių pastatų langų, nekliudo gatvės judėjimui, teikia jaukumą gatve einantiems žmonėms, o šešėlį dar ir automobiliams, motociklams, motoroleriams, dviračiams.
Iškilmingoms, svarbioms vietoms pabrėžti, paryškinti, gerai tinka dirvai nereiklios, bet turinčios labai puošnius lapus ir žiedus paprastosios alyvos (Syringa vulgaris L.) bei jų įvairios kultūrinės veislės. Gatvėse paprastai jos sodinamos ne krūmo pavidalo, o išaugintos ant vieno kamieno su pakelta laja. Tokių paprastųjų alyvų augo Lukiškių aikštėje Vilniuje.
Tikėkime, kad ateis laikas, kai visuomenė ims labiau kontroliuoti savivaldybes ir valdininkai nebegalės pirkti kelis kartus brangesnių medelių iš Vakarų Europos medelynų. Lietuvos medelynai išaugins įvairių nebrangių gudobelių medelių miestų gatvėms ir jos bus sodinamos vietoje klonuotų liepų ar rutulinių klevų.
Medžiams labiau tiktų miestų aikštės
Kaune neseniai pabaigta pertvarkyti Nepriklausomybės aikštė, kaip sudėtinė Laisvės alėjos dalis. Šios aikštės kampuose iki pastarųjų pertvarkymų buvo dideli vejos trikampiai, o juose augo stori šimtamečiai paprastieji ąžuolai ir mažalapės liepos. Medžiai gerai augo, nes turėjo pakankamai didelį dirvos maitinimosi plotą, galėjo išplėtoti skeletines šaknis. Gerai suprojektuotos aikštės (skverai) galėtų sudaryti geras sąlygas medžiams augti.
Daug lankoma vaikų žaidimo aikštelė Nepriklausomybės aikštėje. Išsaugoti seni medžiai sumažinus jiems mitybos plotą. Vainiaus Pilkausko nuotrauka, 2017 08 19.
Jaunam ąžuolui Nepriklausomybės aikštėje mitybos plotas aiškiai per mažas. Vainiaus Pilkausko nuotrauka, 2017 08 19.
Naujai pasodintos liepaitės „aptvertos“ apskritu suolu Nepriklausomybės aikštėje. Vainiaus Pilkausko nuotrauka, 2017 08 19.
Aikštės rekonstrukcija įvyko pagal dabar Lietuvoje paplitusį modelį, naudojamą plataus profilio architektų. Aikštės visas paviršius padengtas akmens ir betono trinkelėmis, o medžiams, kaip seniems, taip ir naujai sodinamiems, palikti tik apie 10 kv. m ploto skrituliai. Nepriklausomybės aikštę pagal panaudojimą reikėtų laikyti skveru. Jos šiaurės vakarų kampe yra intensyviai naudojama vaikų žaidimo aikštelė. Visoje aikštėje yra išdėstyta daug neįprastos formos apskritų suolų. Žymus grįstų plotų padidinimas vejos plotų sąskaita ir medžių augimo sąlygų pabloginimas yra nusikaltimas daug didesnis nei plynas medžių iškirtimas jau minėtose Kauno gatvėse. Šiandien sunku spręsti, ar buvo būtinybė iškirsti visus medžius rytinėje Nepriklausomybės aikštės dalyje. Naujieji medeliai, pasodinti į apskritas skyles, yra septyni raudonlapiai paprastieji klevai (Acer platanoides ‘Royal Red‘). Tai ne klevų rūšis, bet forma – pakitusios prigimties augalai (mutantai), kuriuose sutrikusi chlorofilo veikla. Palyginus su rūšies individais, medžių formos yra žemesnio ūgio, trumpiau gyvena, paprastai nedera, mažiau atsparios ligoms ir kenkėjams, o savo išvaizda kontrastuoja su kitais augalais. Be žmogaus pagalbos įvairios formos gamtoje neišsilaikytų, bet kai kurie žmonės laiko tai įdomybe, vegetatyviniu būdu daugina, platina, puoselėja.
Nežinia, ar Kauno valdžia užsakinėjo medžių raudonais lapais sodinimą. Tai, kad Akropolio prekybos centrą ištisai supa raudonlapiai klevai ir raudonlapiai raugerškiai, matyt, lėmė želdinius projektavusių architektų intuicija. Kartą radijo žurnalistas manęs paklausė, kaip aš vertinu Akropolio apsodinimą raudonlapiais medžiais. Aš pusiau su ironija pasakiau, kad tie medžiai gerai dera su daugiaaukščio garažo virš Karaliaus Mindaugo prospekto džiunglėmis. O augalai raudonais lapais greta Akropolio nyksta, liko tik keletas sveikų medelių.
Pakritikavome Nepriklausomybės aikštės pertvarkymą, tačiau turime malonumą pasidžiaugti naujaisiais Laisvės alėjos pomedžių želdiniais. Ne viena proga teko kritikuoti vienmečių spalvingų gėlių pomedžius po Laisvės alėjos liepomis, o taip pat ir K. Donelaičio bei Kęstučio gatvių medžiais. Ir štai Laisvės alėjos pomedžiai apsodinti baltauogės meškytės (Symphoricarpos albus) krūmais, mažosios žiemės (Vinca minor) krūmeliais ir kitais su medžiais derančiais, patvariais, daugiamečiais augalais. Ši augalų tarpusavio darna, tai ne vien gražus efektas, bet ir Laisvės alėjos želdinių priežiūros palengvinimas, daug sutaupytų lėšų.
Susidomėjau, kas padėjo padaryti pažangą arba, tiesiai tariant, kas šių pomedžių želdinių projekto autorius. Savivaldybės aplinkos apsaugos skyriuje sužinojau, kad viską čia daro Laisvės alėjos pertvarkymo projekto autorius architektas Šarūnas Kiaunė. Garbė jam, kad pradėjo naudotis kraštovaizdžio architektų ir gėlininkų metodais bei patyrimu.
Nauja grėsmė Kauno Ąžuolynui
Miestų planavimo klaidos yra tiesiogiai susijusios su miesto medžių naikinimu. 2017 m. rugsėjo 8 d. rytą į Kauno miesto savivaldybės salę buvo susirinkęs didelis būrys inteligentų, kuriems pagailo Kauno Ąžuolyno, jie baiminasi, kad nemokšiški pertvarkymai pakenks seniems ąžuolams, pakeis įprastą jo didingą būdą. Susirinkime teko atkreipti dėmesį į nelemtą Ąžuolyno parko kaimynystę – projektuojamą Dariaus ir Girėno stadiono išplėtimą. Dar prieš 50 metų sovietinė miesto valdžia buvo užsimojusi pastatyti didelį stadioną, žinoma, įsibraunant į parko erdvę ir nukertant daug įspūdingų ąžuolų. Kauno visuomenė susivienijo, rimtai pasipriešino ir sovietinis Vykdomasis komitetas pasidavė. Stadiono tribūnos buvo pastatytos tik vakariniame šone, o rytinis – liko laisvas. Jau 50 metų kauniečiai, sėdėdami tribūnose, grožisi parko vaizdu ir senais įspūdingais ąžuolais. Kaune iškilo naujas autoritarinis lyderis, kuriam urbanistikos įstatymai negalioja. Dabar galiojančiame bendrajame Kauno plane pagrindinio stadiono vieta yra numatyta Aleksote, greta Europos prospekto. Ten savivaldybės žinioje yra 36 ha puikios lygios žemės ir ten galėtų stoti ne tik stadionas, bet ir parodų paviljonai, muziejus ir koncertų salė, viskas, ką dabar siekiama sukamšyti miesto centre statyboms netinkamuose plotuose.
Išsaugoti senąjį Dariaus ir Girėno stadioną, sporto halę ir sporto aikštynus yra šventa kauniečių pareiga. Ąžuolyno aplinkuma negali priimti keliolikos tūkstančių lankytojų ar žiūrovų, bet užtat gali pasitarnauti keliems tūkstančiams. Judėjimo prieš Kauno medžių kirtimą dalyviai turi gerai išsiaiškinti projektuojamo stadiono išplėtimo invazijos į Ąžuolyną pasekmes ir sustabdyti mero komandos užmačias.
