Populiarūs

Naudotis aplinka – netrukdant ir neniokojant

Švedams neteko išgyventi nei bolševikinio komunizmo, nei tokio grobuoniško laukinio kapitalizmo, į kokį, besivaduodami iš pirmojo gniaužtų, įkritome ir iki šiol murkdomės mes. Todėl švedai gali džiaugtis jų šalyje sukurtu vadinamuoju „švedišku socializmu“, ribojančiu pernelyg didelį turto siekiančiųjų gobšumą bei savivalę ir leidžiančiu kiekvienam piliečiui savo valstybėje jaustis socialiai saugiam, oriam ir gerbiamam.

Švedų visuomenės laimėjimas yra ir teisė kiekvienam lankytis bei džiaugtis gamta privačiose valdose – vadinamoji Allemansrätten (pažodžiui išvertus – „Kiekvieno teisė“), savotiškas kodeksas, protingai suderinąs žemės, miškų, vandenų savininkų, keliautojų ir gamtos apsaugos interesus.

Kas yra Allemansrätten?

Tai nėra įstatymas tikrąja to žodžio prasme, o veikiau sena paprotinės teisės norma. Tačiau ji „įrėminta“ gretutinių įstatymų, nustatančių ribas, kas galima ir kas – ne, o šių ribų pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Viešos prieigos laisvė nėra neribota, reikia keliautojų atidos ir atsakomybės tiek prieš gyvąją gamtą, tiek prieš lankomos žemės savininkus, tiek prieš kitus ten sutinkamus žmones, kitaip sakant, sąmoningumo ir kultūros. Ši privilegija leidžia bent jau pėstiesiems (važiuotiems ji labiau suvaržyta) eiti per svetimas žemes ir net laikinai čia apsistoti. Ja gali naudotis ir švedai, ir užsieniečiai. Svarbiausia taisyklė – niekam netrukdyti ir nieko neniokoti.

Daugelis švedų mano, jog reikia, kad šį moralinį įpareigojimą įsakmiai apibrėžtų įstatymas, nes populiarėjantis turizmas ir poilsiavimas gamtoje gali atnešti įvairios žalos gamtai ir kaimo gyventojams. Būta įvairių pasiūlymų, tačiau Allemansrätten kol kas netapo įstatymu. Allemansrätten ištakos labai senos, jos siekia dar viduramžių įstatymus. Anuomet kiekvienas keliaujantis bet kieno miškais turėjo teisę prisiraškyti pilną skrybėlę riešutų, kad galėtų pasisotinti. Tokie papročiai gyvavo šimtmečius. Taigi švedų Allemansrätten kartu yra ir tautos dvasinio paveldo vertybė, nekalbant apie jos svarbą turizmui, aktyviam poilsiui, tėvynės pažinimui. Dabar ši teisė padeda stiprinti tautos santarą, suartina ją su gimtąja žeme.

Allemansrätten suteikia laisvę visur keliauti pavieniams asmenims arba jų grupėms, bet nesuteikia tos laisvės susivienijimų, klubų, draugijų, turizmo operatorių rengiamoms organizuotoms kelionėms ar iškyloms. Švedijos aplinkos apsaugos įstatymai kelia didelius reikalavimus jų rengėjams, tačiau čia kalbama ne apie tai. 

Pėsčiomis gamtoje – laisvė

Pėsčiomis arba slidėmis gamtoje galima keliauti beveik visur. Išimtis – namų valdos, pasėliai, miško plantacijos ir kitos vietos, kurioms vaikštant galima padaryti žalos. Visi turi teisę į savo namų ramybę. Todėl draudžiama eiti per namų valdas arba jose apsistoti. Namų valda čia laikoma vieta arti gyvenamojo namo ar vasarnamio. Reikia pasirinkti tinkamą atstumą namams aplenkti, kad nebūtų trikdomi jų gyventojai. Nėra nustatytas mažiausias leistinas atstumas, tačiau laikoma, kad namus apeiti dera, jei aplinkybės leidžia, toliau matomumo ribos.

Negalima vaikščioti želdynais, kuriems galima pakenkti, t. y. sodais, medelynais, parkų želdiniais, neseniai pasodintu mišku. Draudžiama eiti užsėtais laukais, šienaujamomis pievomis, kol žolė nenupjauta. Jei dirva įšalus ar apsnigus, galima laukais laisvai keliauti pėsčiomis ar slidėmis. Allemansrätten įpareigoja ne tik nedaryti žalos, bet ir nesudaryti kam nors nepatogumų. Todėl ši teisė negalioja golfo laukuose, nes žolių danga čia jautresnė. Už žaidimo vejos ir ją supančios juostos galima eiti, jei aikštyne nieko nevyksta. 

Gamtos gėrybės – visiems

Kiekvienas bet kieno žemėje gali skinti gėles, rinkti uogas ir grybus, tik neleidžiama žaloti medžių ir kitos augalijos. Įstatymo saugomose teritorijose galioja ypatingi reikalavimai. Švedijos baudžiamajame kodekse smulkiai nusakyta, ko negalima imti iš gamtos. Negalima kirsti medžių ir krūmų ar kitaip juos žaloti. Negalima kėsintis į vėjo išverstus medžius, sausuolius. Sausuose medžiuose gyvena vabzdžiai, įsikuria perėti paukščiai, todėl jų žaloti nevalia. Ant žemės gulinčius kankorėžius, šakas, žabus galima rinkti ir naudoti kaip stovyklavietės laužo kurą, tačiau laužus kurti daug kur draudžiama. Galima imti pavienius nedidelius akmenis, bet ne dideliais kiekiais, pavyzdžiui, iš krūvų prie apleistų kasyklų; neleidžiama akmenų išplėšti iš uolienų formacijų ar jose iškalti arba įrėžti įrašus – tai laikoma žalojimu.

Ten, kur Allemansrätten galioja, galima skinti gėles, grybauti, rinkti laukines uogas – bruknes, mėlynes, tekšes; nedraudžiama jas rinkti komerciniams tikslams. Tačiau reikia atminti, kad neturi būti trikdomas žemės savininkas. Savaime suprantama, negalima rinkti uogų ar vaisių daržuose, soduose. Skinti galima tuos augalus, kurie nėra saugomi specialių įstatymų. Visos orchidėjų rūšys Švedijoje saugomos, kaip ir Lietuvoje. Kai kurių saugomų augalų negalima skinti, kai kuriuos galima, bet neliečiant šaknų. Kerpių ir samanų negalima rauti dideliais kiekiais.

Nacionaliniuose parkuose, gamtos rezervatuose, kitose išskirtinėse teritorijose gali būti suvaržyta teisė uogauti ar imti iš gamtos kitas gėrybes. Archeologinės reikšmės vietovėse neleidžiama imti ar perkelti akmenų. Stovyklavimas arba nakvynė palapinėse Tačiau Švedijoje leidžiama pasistatyti palapinę keliautojo nuožiūra. Paprastai leidžiama neatsiklausus žemės savininko pasistatyti palapinę ar dvi vienai nakvynei. Apsistojant didesnei grupei ar ilgesniam laikui, reikia šeimininko leidimo. Tačiau palapinių negalima neatsiklausus statyti arti gyvenamojo namo, vasarnamio ar sodybos – iš čia jos neturi būti matomos. Negalima statyti palapinių žemės ūkio naudmenų plotuose. Neleidžiama įsikurti su palapinėmis ten, kur gali nukentėti dirva ir augalija. Reikia pasirinkti vietą su tvirtu dirvožemiu – smėlėtą plotą, sausą pievą arba pamiškę. Vengtina statyti palapines ten, kur pagrindas pažeidžiamas – lapuočių priaugusiose pievose, kerpynuose. Nepatartina kurtis ganyklose. Jei iš vakaro aplinkui ir nematyti gyvulių, nėra garantijos, kad rytą nepažadins bulius. Beveik visur nacionaliniuose parkuose galimybė stovyklauti ribojama. Dažniausiai palapines galima statyti tik nurodytose vietose arba tai draudžiama. Daugelis Švedijos komunų (administracinių vienetų) taip pat nustačiusios savą tvarką; paprastai neleidžiama statyti palapinių parkuose, sportui skirtuose plotuose, prie maudyklių, poilsio vietose prie gyvenviečių.

Laužų kūrenimas

Švedijoje, kaip ir mūsų šalyje, kasmet išdega dideli miškų plotai dėl turistų neatsargumo kūrenant laužus. Vasarą sausrų metu Švedijoje neretai uždraudžiama gamtoje kurti laužus net ir specialiose laužavietėse. Medžio anglių kepsnines ir mažas turistines atviros ugnies virykles galima naudoti, imantis ypatingų atsargumo priemonių. Ugnies draudimai nacionaliniuose parkuose ir rezervatuose gali būti dar griežtesni. Draudimo metu kūrenantieji laužus gali būti nubausti didelėmis piniginėmis baudomis. Kitu metu leidžiama kurti laužus, tačiau esant labai atsargiems. Geriausia rinktis įrengtą, oficialią laužavietę. Jei tokios nėra, reikia rinktis tokią vietą, kurioje ugnis neišplistų ir nekenktų dirvai, augalijai. Žvirgždas, smėlinga žemė – tinkamas pagrindas. Taip pat svarbu, kad šalia būtų pakankamai vandens, jei prireiktų gesinti ugnį. Laužavietę privaloma kruopščiai užgesinti, net jei laužas visiškai sudegęs. Mat samanos, durpės, miško pakritų žemė gali nepastebimai ištisas dienas rusenti, židinys gali netgi šliaužti tolyn ir užsiliepsnoti.

Gaisro kaltininkų laukia baudžiamoji atsakomybė ir prievolė atlyginti žalą. Maudymasis ir vandens turizmas Allemannsrätten galioja ir vandens telkiniuose. Galima laiveliais laisvai plaukioti pakrantėmis, ežerais, upėmis ir upokšniais. (Bet Švedijoje visur uždrausta plaukioti vandens motociklais, leidžiama tik treniruojantis ir rungtyniaujant tam skirtose vietose. Atsižvelgiant į vietos sąlygas, gali būti draudžiama ir čiuožti vandens slidėmis.) Leidžiama atokiau nuo gyvenamųjų namų ar vasarnamių priplaukti prie krantų, laikinai sustoti, išlipti, maudytis. Jei tai netrukdys pakrantės šeimininkams, galima parai pasistatyti palapinę arba pernakvoti laivelyje. Laikinai galima pririšti laivelį prie atokiau nuo namo (vasarnamio) esančio tiltelio ar prieplaukos, jei tai netrukdys pačiam šeimininkui naudotis savo tilteliu. Tačiau ilgesniam laikui pririšti laivą ar stovėti nuleidus inkarą šeimininko vandenyse reikia jo sutikimo.

Nacionaliniuose parkuose, gamtos rezervatuose gali tekti laikytis ypatingų reikalavimų dėl laužų kūrenimo, palapinių statymo, stovėjimo prie krantų. Švedijoje daug salelių, ypač ties jūros krantais, paskelbtų paukščių apsaugos zonomis, ten draudžiama išlipti į sausumą ar priplaukti arčiau kaip per 100 metrų. Paukščių apsaugos zonos žymimos geltonai arba raudonai ir geltonai spalvintais skydais.  Švedijos vidaus vandenyse paplitęs vėžių maras. Kad jo neplatintų laivai, reikalaujama, kad iš vieno vandens telkinio į kitą pergabenami laivai išdžiūtų, nes tuomet ligos užkratas žūva. Apie tai informuoja įspėjamieji skydai ir turizmo informacijos centrai.

Važiavimas dviračiais

Dviračiais leidžiama važiuoti ir ne takais (ne nacionaliniuose parkuose), tačiau pagal vietovės sąlygas reikia pasirinkti, kur ir kaip važiuoti, kad nepadarytum žalos. Kaip ir keliaujant kitais būdais, reikia gerbti savininko namų privatumą ir laikytis atokiai, bet viešais keliais galima važiuoti čia pat. Negalima važiuoti žemės ūkio ir miško kultūrų plotais. Gali būti ir kitur draudžiama važiuoti dviračiais, nes, pavyzdžiui, grubaus profilio kalnų dviračių padangos gali ardyti dirvą ar takus. Apskritai, važiuojant dviračiu patariama vengti minkštų takų, ypač kai žemė įmirkusi, jautresnių dirvožemių, pavyzdžiui, kerpėmis apaugusių plotų, samanotų ir kerpėtų uolienų, klampių pievų ir kt. Tokiomis vietomis reikia važiuoti atsargiai, vengti staigiai stabdyti užblokuotais ratais, kad neišdraskytum dirvos.

Paprastai nedraudžiama važiuoti dviračiu pėsčiųjų arba bėgimo mėgėjų takais, tačiau dviratininkas turi būti atidus ir užleisti kelią pėstiesiems. Nacionaliniuose parkuose ir rezervatuose galioja savos taisyklės; gali būti draudžiama važinėti dviračiais arba leidžiama važinėti tik pažymėtais takais ir pan.

Žvejyba, medžioklė ir šunys

Žvejoti leidžiama tik turint tuose vandenyse galiojančius leidimus; be leidimų žvejoti meškere (net ir poledine) galima tik penkiuose didžiuosiuose Švedijos ežeruose ir jūros pakrantėse, išskyrus lašišų žūklę Norlando pakrantėse.  Žvejoti iš valties arba kitokiais prietaisais negu meškerė visur galima tik su leidimais. Juos Švedijoje galima įsigyti turizmo biuruose, degalinėse ir specialiu ženklu pažymėtose pardavimo vietose. Medžioklė yra už Allemansrätten ribų. Gaudyti paukščius ir žinduolius, juos žudyti, ardyti paukščių lizdus, išimti kiaušinius draudžiama, nes tai prilyginta medžioklei.

Šunį vestis į gamtą galima, tačiau šeimininkui keliami griežti reikalavimai. Šuo turi būti nuolat jo kontroliuojamas, kad nesivaikytų laukinių gyvūnų. Nuo kovo 1 iki rugpjūčio 20 d. gamtoje šuo negali būti paleidžiamas nuo pavadėlio, kad nekiltų pavojaus gyvūnų jaunikliams. Bėgiojantį palaidą šunį žemės savininkas turi teisę pagauti arba, pasitelkęs policiją, sunaikinti.

Automobiliai ir keliai

Švedijoje yra daugiau kaip 700 stovyklaviečių, kuriose patogu apsistoti keliaujant motorinėmis priemonėmis, taip pat ir nameliu ant ratų; kitur galima apsistoti tik pakelėje (kur tai nekelia pavojaus eismui). Ne keliais važinėti draudžiama, net ir savininkui negalima važinėti savo žeme. Švedijoje yra apie 70 000 km valstybės lėšomis tvarkomų privačių kelių. Jie atviri viešajam susisiekimui. Tačiau daug kur valstybės nefinansuojamų kelių savininkai draudžia sunkvežimių eismą. Privataus kelio pakraštyje be savininko leidimo negalima pasistatyti nakčiai namelio ant ratų, bent jau arti jo namų. Negalima statyti savo automobilio, jei tai draudžia ženklas. Būtina atsižvelgti į tai, kad privačiais keliais dažnai važinėja žemės ūkio, miško technika, todėl negalima jai trukdyti. Savininkas gali visai uždrausti motorinio transporto eismą jo privačiu keliu, ir to būtina laikytis. Tačiau tai netaikoma pėstiesiems, dviratininkams, neskaitant galimų išimčių – ir raiteliams.

Tvoros ir įspėjamieji užrašai

Allemansrätten kiekvienam garantuoja teisę džiaugtis Švedijos gamta. Todėl neleidžiama statyti tvorų arba įspėjamųjų skydų, norint išprašyti žmones iš tokių vietų, kur ši teisė galioja. Norint patekti į laisvai lankomas vietas, leidžiama perlipti trukdančias tvoras, eiti pro vartus, tačiau neišlaužiant tvoros ir uždarant vartus. Taip pat derėtų uždaryti vartus ganykloje, net jei jie buvo atdari.  Žemės savininkui negalima statyti skydų su užrašais „Privati valda“, „Apsistoti draudžiama“ ir pan. tokiose vietose, kurios svarbios keliaujantiesiems ir kuriose veikia ši lankymo laisvė. Neleistini ir skydai, draudžiantys eiti ar važiuoti privačiais keliais. Tačiau yra išimčių. Namų savininkas gali pastatyti įspėjamuosius skydus ten, kur Allemansrätten nebegalioja: prie sodybinio sklypo, dirbamų laukų ar pasodintų želdynų.

Algimantas Patašius

Informacijos šaltinis: www.bmm.lt