Populiarūs

Lietuvoje - karas dėl grybų

Jau vien mintis apie svieste pakepintus baravykus, grietinėje troškintas voveraites ar lepšes sukelia seilėtekį kaip eksperimentiniam Pavlovo šuniui. O kokios Kalėdos be silkės su džiovintų baravykų padažu. Arba kokie tikri naminiai barščiai, kurie nekvepia mišku.

Prisiekę grybautojai išnaudoja kiekvieną laisvą valandą. Karinė paslaptis, bet į netoliese esantį miškelį ištrūksta net darbo valandomis. Jie tvirtai saugo grybingų vietų paslaptis ir jų neišduoda net draugams.
Dabar grybautojams rojus, nes apie tinkamesnį oro grybų augimui nepasvajosi. Karšta, lyja, žemė garuoja šiluma ir drėgme.
Į karą dėl grybų išeina ne tik profesionalai, bet ir mėgėjai. Jiems pasivaikščiojimas po mišką ne ką mažesnis malonumas nei laimikis krepšyje. Tiesa, mėgėjų čia tyko mirtini pavojai. Nepasitarę su specialistais jie gali prisirinkti tiek nuodų, kad taptų mirtina šio malonaus užsiėmimo auka. Todėl profesionalai diletantams pataria rinkti tik tokius grybus, kuriuos jie iš tikrųjų pažįsta. Bet kasmet būna ir mirtinai apsinuodijusių žmonių.
Lietuvišku pomėgiu grybauti labai stebisi užsieniečiai, kurie “grybauja” tik parduotuvėse. Tačiau jų laimikis labai ribotas - pievagrybiai, voveraitės, džiovinti baravykai.
O vertingų valgomųjų grybų sąrašas kur kas ilgesnis.

Tikrasis baravykas

Vertingiausias valgomas grybas Lietuvoje. Jis stambus, mėsingas. Baravykingiausia yra pietinė Lietuvos dalis.Vartojamas šviežias, daugiausia džiovintas, galima marinuoti, sūdyti, šaldyti, taip pat gaminti sultis. Pasižymi gydomosiomis savybėmis. Vokiečiai spėja, kad jis padeda net sergantiems skrandžio piktybinėmis ligomis. Džiovintų baravykų milteliai liaudies medicinoje naudojami žaizdoms gydyti.

Valgomoji voverė

Vartojama šviežia, džiovinta, sūdyta, sumalta į miltus, šaldyta. Ruošiant maistui patartina labiau susmulkinti, nes joje daug chitino.

Jauna voveraitė tiamino (vitamino B) turi daugiau nei rudakepuris baravykas, daugelis ūmėdžių, piengrybių. Pastaraisiais metais voveraitė labai renkama ir eksportuojama, todėl jos ištekliais susirūpino ne tik mikologai, bet ir verslininkai bei gamtosaugininkai.

Lepšė

Mūsų miškuose labai paplitęs, visų mėgstamas didelis grybas. Auga vasarą ir rudenį įvairiuose miškuose, kur yra beržų. Vertingas grybas, turintis daug B grupės vitaminų, net daugiau nei baravykas.Vienintelė neigiama savybė - labai kirmija. Iš valgomųjų grybų lepšė daugiausia sukaupia magnio, labai reikalingo žmogaus organizmui.

Tikrasis raudonviršis

Didelis grybas. Jo kepurėlė užauga iki 30 cm skersmens, kotas -20 cm ilgio ir 6 cm storio. Raudonviršio atspalvis priklauso nuo augavietės, dirvožemio rūgštingumo, klimato. Auga birželio-spalio mėnesiais drebulynuose arba kituose miškuose. Valgomas šviežias, džiovintas, sūdytas, marinuotas.

Rudakepuris makavykas

Vidutinio didumo grybas. Kepurėlė ruda, kaštoninė, juosvai ruda. Auga pušynuose, eglynuose, daugiau senesniuose. Radionuklidus kaupia intensyviau negu kiti grybai. Tos negeros jo savybės grybautojai dažnai nepaiso.

Piengrybis grūzdas

Didelis ir kietas. Trama balta, kieta, pipirų skonio. Auga rudenį lapuočių, spygliuočių miškuose, mėgsta kalkingus ąžuolynus. Vartojamas sūdytas.Prieš sūdant bent pusdienį reikia pamirkyti silpnai pasūdytame vandenyje.

Piengrybis paberžis

Vaisiakūniai vidutinio didumo, retai dideli. Šviesiai rožinis, rausvas. Trama iš pradžių balta,vėliau rusva, trapi, karti, malonaus kvapo. Auga po beržais. Vartojamas sūdytas, marinuotas. Prieš marinuojant ar sūdant patartina keletą valandų pamirkyti šaltame vandenyje.

Skėtinė stambiažvynė

Kepurėlė 10-30 cm skersmens, jaunų vaisiakūnių ovali, su ruda luobele. Senesnių skėtiška, vidurys su tamsesnės spalvos gūbreliu. Auga nuo vidurvasario iki vėlyvo rudens senuose išretintuose miškuose, dažniausiai miškų pakraščiuose.Valgoma, kepama neapvirta.

Kopūstgalvis raukšlius

Vaisiakūniai 10-35cm skersmens, beveik rutuliški, dideli, šakoti, gelsvi, senesni rudo atspalvio. Grybas panašus į žiedinį kopūstą. Trama balta arba gelsva, , malonaus skonio ir kvapo. Auga rugpjūčio-lapkričio mėn. prie spygliuočių medžių, ypač pušų, kamienų arba ant kelmų, dažniausiai pavieniui. Saugotinas.

Kriaušinis pumpotaukšlis

Vaisiakūniai 3-5 cm aukščio ir 2-3 cm storio, kriaušės arba kiaušinio formos. Jaunų grybų trama balta, vėliau gelsvėja ir pagaliau paruduoja. Auga liepos-spalio mėnesį miškuose ir parkuose ant pūvančių kelmų. Valgomi jauni.

Grybų kategorijos

- Pirmosios kategorijos grybai vertingiausi ir skaniausi. Tai baravykai, rudmėsės, piengrybiai.

- Antrosios kategorijos grybai: raudonviršiai, lepšės, kazlėkai, smiltyniniai baravykai, ūmėdės, paberžės, žaliuokės.

- Trečia kategorija: geltonieji baravykai, raukšlėtieji gudukai, voveraitės, kelmučiai, ūmedės.

- Ketvirta kategorija: tamprusis ir auksakotis baravykai, pilkoji ir kvapioji stirnabudės, gluosninė kreivabudės, grūzdai.

Kaip laikyti grybus

- Grybai labai greitai genda, todėl juos reikia apdoroti tą pačią dieną. Juos galima džiovinti, marinuoti, sūdyti, išspausti sultis ar apvirti. Kuo smulkiau supjaustomi grybai, tuo mažiau juose lieka chitino, todėl jie geriau suvirškinami.

- Grybus reikia išvalyti ir apdoroti per 24 valandas. Nespėjote - slėpkite juos į šaldiklį.

Apsinuodijus grybais

Nuodingiausi Lietuvos grybai yra žalsvoji ir blyškioji musmirės. Net viename grybe esantis nuodo

amatoksino kiekis gali būti mirtinas. Šio nuodo savybės nepakinta verdant, kepant, sūdant ir kitaip juos konservuojant.

Žalsvosios musmirės kepurėlė žalia, pilkai, rudai ar gelsvai žalsva, vidurinė jos dalis tamsesnė. Kotas tuščiaviduris, žalsvas, į pagrindą gumbiškai sustorėjęs. Apatinę koto dalį gaubia skiautėta išnara.

Būdingi apsinuodijusio žalsvąja ar blyškiąja musmirėmis ir negydomo žmogaus požymiai:

- Pirmąją dieną suvalgomi grybai, pacientas skundų neturi.

- Antrąją dieną prasideda vėmimas, pilvo skausmai, viduriavimas.

- Trečiąją dieną būklė pagerėja, tačiau laboratoriškai nustatomi sunkaus kepenų pažeidimo požymiai.

- Ketvirtąją dieną prasideda masyvus kraujavimas iš virškinimo trakto dėl kepenų pažeidimo sutrikus krešėjimui. - Penktąją dieną dėl sutrikusios medžiagų apykaitos pažeidžiamos galvos smegenys, sutrinka sąmonė, gali ištikti koma.

- Šeštąją dieną prasideda ūminis inkstų nepakankamumas.

- Septintąją dieną - mirtis.

Sunkių apsinuodijimo amatoksino turinčiais grybais komplikacijų galima išvengti, jei pacientas laiku kreipiasi profesionalios pagalbos.

Apsinuodijus kitais nuodingais grybais (paprastoji ir margoji musmirės, bobausis, mėšlagrybis, nuodingasis nuosėdis, pilkoji meškutė, pilkoji skydabudė ir kiti) mirtini atvejai retesni, tačiau galimi, ypač mažų vaikų, senyvų ar sergančių sunkiomis lėtinėmis ligomis žmonių.

Apsinuodijimo kitais nuodingais grybais požymiai dažnai būna panašūs, skiriasi tik laikas nuo grybų suvalgymo iki pirmųjų požymių pasireiškimo.

Pirmiausiai prasideda stiprūs raižantys pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. Būna bendras silpnumas, mieguistumas, centrinės nervų sistemos slopinimas.

Kiti simptomai: pakitęs elgesys, galimos haliucinacijos, regos sutrikimai, traukuliai, psichozė, gali sustiprėti prakaitavimas ir seilėtekis.

Svarbu

Įtarę apsinuodijimą grybais nebandykite gydytis patys, skubiai kreipkitės pagalbos į artimiausią gydymo įstaigą.

Grybai medicinoje

Grybų gydomosios savybės yra žinomos nuo senų laikų. Jau XVI a. apie tai aptinkama rašytinių žinių įvairiuose medicinos leidiniuose.

Vertingesniais laikomi pelėsiniai grybai, kurių antibiotinės savybės pastebėtos jau daugiau kaip prieš 100 metų. Vėliau iš jų gautos gydomosios medžiagos buvo pavadintos antibiotikais: tai penicilinas, biomicinas, aureomicinas ir kai kurie kiti preparatai. Kepurėtieji grybai terapijoje kol kas vartojami retai. Iš pievagrybių išskirtų cheminių medžiagų gaminami vaistai alerginių ligų terapijai. Iš rudmėsės išskirtas antibiotikas laktarioviolinas vartojamas nuo žalingų bakterijų, iš tauriabudžių (Clitocybe) gauta antimikrobinė medžiaga, stabdanti odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų gyvybinę veiklą.

Stafilokokus, sukeliančius pūliuojančias žaizdas, “užmuša” rudojo piengrybio, žaliuokės, voveraitės, raukšlėtojo dyglučio ir kai kurių kitų grybų ekstraktai. Nuo radikulito, raumenų uždegimo išoriškai vartojamas paprastosios poniabudės spiritinis antpilas. Paprastoji musmirė taip pat turi nemažai vaistingųjų medžiagų.

Informacijos šaltinis: www.lsveikata.lt