Populiarūs

Vilniaus parkų šiandiena pagal medkirčių scenarijų

Vilniaus kaip žalio miesto įvaizdį sukūrė dideli plotai stichiškai ar planingai atsiradusių miškų, želdynų ir želdinių: parkai, skverai, įvairiausios žaliosios jungtys ir pavieniai medžiai. Kiekvienas iš jų turi savo kilmę, istoriją ir paskirtį, daugiau ar mažiau pakoreguotas žmogaus. Gamtos inkliuzų įvairovę miestas sulydo į kultūrinį vienį, savitą želdynų sistemą. Jos esmę ir galimybes galėtų apibūdinti gražūs žodžiai iš Andriaus Surgailio pernykštės parodos pavadinimo: Vilnius kaip parkas.

Antrojo pasaulinio karo žaizdas irgi bandyta gydyti medžiais. Pokariu jie buvo intensyviai sodinami palei gatves, sugriautose senamiesčio vietose, naujai sukomponuoti skverai aplink naujus paminklus. Petro Cvirkos skveras (archit. Vladislovas Mikučianis) – vienas labiausiai vykusių  viešosios erdvės projektų pokario Vilniuje. Vietoj panaikintų liuteronų, reformatų, žydų kapinių ilgainiui atsirado nauji skverai su kontroversiškais statiniais. Iš dalies pertvarkytas Sereikiškių parkas, Kalnų ir Vingio parkai pritaikyti masiniams renginiams. Miestui plečiantis, prijungta nemažai miškingų plotų ir keletas parkų. Vis dėlto nebūtų teisinga sakyti, kad parkų gausa Vilnius pranoksta kitas sostines.

Sovietmečiu želdynų projektus rengę kraštovaizdžio architektai dažnai neįstengė pasipriešinti smukdančiai realybei, ypač projektuodami miegamųjų rajonų apželdinimą. Galima palyginti su anuometine Ryga, tęsusia gyvą miesto tradiciją ir sukūrusia profesionalią medžių priežiūrą. Vilnius jai pralošė abiem aspektais.

Atkūrus nepriklausomybę, specializuoti kraštovaizdžio institutai buvo apskritai uždaryti, miesto želdinių priežiūra tapo antraeiliu dalyku. Pastaruoju metu matomas šioks toks pagyvėjimas: kuriami japoniški ir kitokie sodai, sodinami nauji gėlynai, atsirado medžių priežiūros specialistų – arboristų. Vis dėlto tai tik lašas jūroje, palyginti su akivaizdžiai degeneruojančia želdynų (per)tvarkymo praktika. Tikrąją „Vilniaus kaip parko“ būklę, o ir kultūros lygį geriausiai atspindi medžiai – masiškai kertami, grubiai genėjami ar kitaip niekinami. Tai daroma tokiais būdais ir taip sparčiai, kad sunku prognozuoti, kas liks iš miesto želdinių po 5 ar 10 metų.

Vilniaus pilių rezervatas iki šiol turėjo turtingiausią ir lankomiausią miesto istorinių želdynų kompleksą, tačiau per keletą metų tapo kone intensyviausiai kertama teritorija. Įprasti Gedimino pilies, Kalnų parko, Sereikiškių parko, jų prieigų vaizdai drastiškai pasikeitė.

Šiemet išnaikinti visi medžiai, augę ant Gedimino pilies kalno šlaitų. Pagrindiniai argumentai, kodėl esą reikėjo tą padaryti, tokie: a) siūbuojančių medžių šaknys ardo kalną, b) medžių lapai neleidžia susidaryti velėnai, todėl kalnas slenka, c) seniausiuose piešiniuose kalnas matomas plikas, ant piliakalnių medžiai neaugo. Esama ir kontrargumentų: a) daugumos brandžių medžių šaknys ne ardo, o sutvirtina gruntą, plynų kirtimų poveikis bet kokio žemės paviršiaus stabilumui paprastai būna neigiamas; b) velėna vis dėlto susidarė, o norint gražesnės, ja galima pasirūpinti, lapus rudenį nesunku sugrėbti, juolab jei būtų buvę palikta tik tiek medžių, kiek jų nespėta iškirsti iki šio pavasario; c) kalnas todėl ir buvo apželdintas, kad nebūtų plikas, nuo XIX a. pradėta akcentuoti ne gynybinę, o estetinę, rekreacinę funkciją. Medžius ant jo pradėta auginti tuo pat metu, kai papėdėje sužaliavo pagrindinis miesto sodas, o pilių aplinkos vaizdai tapo neatsiejama jo dalimi. Pabandykime įsivaizduoti, ką istorikai puristai sakytų apie Kryžių kalną – Jurgaičių piliakalnį prie Šiaulių, juk anksčiau jis irgi buvo plikas.

Svarstant, kodėl suintensyvėjo šlaitų slinkimas, pamirštama, kad medžiai aplink Gedimino pilį augo pastaruosius 150 metų ir kalnas dėl to nenuslinko. Nekalbama ir apie tai, kad Nacionalinis muziejus prieš dešimtmetį įsirengė ant jo funikulierių, kuris kelia kur kas agresyvesnę vibraciją negu medžių šaknys. Nuomonės apie pasikeitusią istorinės vietos išvaizdą skirtingos, tačiau, kaip parodė apklausos ir komentarai, absoliuti dauguma aktyvesnių žmonių pilies kalno nuskutimui nepritaria. Botanikai, su kuriais kalbėjau, mano, kad augalijos pašalinimas padidins piliakalnio eroziją. Laikas parodys.

Įsismaginę Vilniaus pilių rezervato tvarkdariai 2012–2013 m. masiškai kerta medžius ir krūmus Kalnų parke, po šio vajaus (darbai dar nesibaigė) parkas gali tapti panašus į jauną miškelį. Be kita ko, iškirsta keliasdešimt gana senų parko medžių, nors supuvusių tarp jų nesimatė. Abipus atstatyto Trijų kryžių paminklo šį pavasarį gulėjo amžininkai: iš kairės – pokariu susprogdintas Antano Vivulskio originalas, iš dešinės trys šviežiai nupjautų tuopų rąstai. Geriau nesuguldysi. Naiviai tikiuosi, kad nebus užsimota prieš glaustašakes tuopas – seniausius ir vertingiausius medžius iš tų, kurie dar likę šio kalno viršūnėje.

Čia galime konstatuoti, kad senovinių vaizdų argumentas pasitelkiamas selektyviai: seniems medžiams apsaugoti jis netaikomas. Jiems taikomas, pvz., „savo amžių nugyvenusių“ medžių „atrankinis – sanitarinis kirtimas“ (citatos iš Vilniaus pilių rezervato direkcijos oficialaus pranešimo). Į panašias formules įvyniojamos pačios banaliausios dingstys. Nei paminklo statusas, nei priklausymas parkui medžio neapsaugos – paveldo objektui sutvarkyti (arba sunaikinti) reikia vieno kito papildomo parašo, bet jis iškart suraitomas, vos tik atsiranda asmeninis įtakingo asmens interesas.

Pavyzdžiui, gražiausią Vilniaus kaštoną Šiltadaržio gatvėje, nors jis įtrauktas į gamtos paveldo objektų sąrašą, numatyta genėti, nes vietiniam gyventojui užstoja vaizdą pro langą į senamiestį. Valdininkai, susitikę su „užsakovu“ prie jo namų, paslaugiai pasisiūlė medį visai nupjauti, tas ir buvo padaryta ilgai nelaukiant. Įforminta kaip drevėto medžio kirtimas, atlikta 2012 m. sausį. Dabar ten ir kelmo nebėra, matyt, kažkam kažką jis irgi užstojo.

Seniausias Vilniaus medis – Sereikiškių ąžuolas tokio likimo išvengė, galima sakyti, netyčia, buvo išklausyta specialistų maldų nepjauti, nes užtektų pagenėti. Žinoma, pasirinktas radikaliausias iš siūlytų variantų – nugenėta (2012 m. lapkritį) tiek, kad maža nepasirodytų.

Likimo ironija, bet seniausi Sereikiškių medžiai paaukoti, vykdant rekonstrukciją, kurios afišuojamas tikslas – atkurti XIX a. Strausso (per)projektuoto parko struktūrą. Nukirstoji tuopa buvo vienintelė dar išlikusi iš keliasdešimties, pasodintų Strausso laikais.

Apie Sereikiškių parko naujojo projekto trūkumus ir privalumus daug kalbėta, tad nekartosiu. Išsamią jo analizę ir įvertinimą iš kraštovaizdžio architektūros istorijos pozicijų pateikė prof. Konstantinas Jakovlevas-Mateckis (Sereikiškių parkas: išlikimo drama, Kultūros barai, 2010, nr. 9). Sereikiškių parko rekonstrukcija turi mažai ką bendra su pirminiu stiliumi, ramaus poilsio vieta keičiama į „daugiafunkcinę“, istoriniam parkui kaip vertybei kelia didelę grėsmę. Prisidengus daugiafunkciškumo etikete, teritoriją planuojama komercializuoti.

Įžanga į pirmo viešojo Vilniaus parko atkūrimą buvo privati ir nieko gero nežadanti. Pradėta nuo to, kad nukapotos medžių lajos, užstojusios merui vaizdą iš jo namo Užupyje. Paskui (2010 m.) sunaikinta pagrindinė parko alėja (kurios pašonėje, kaip tyčia, yra kitas to paties mero valdomas turtas). Projekto vadovė Jurga Šimeliūnienė dėl to pasiteisino originaliai: „Alėja buvo absoliučiai nedemokratiška.“ Uždarius parką, iškirsta dauguma medžių parko vakarinėje dalyje, turbūt ir kitur, kur vilniečių akys nesiekia (iš viso keli šimtai). Likusių medžių kamienai laikinai apsaugoti lentomis, nors apie šaknų apsaugą, nurausiant kultūrinį sluoksnį, mažiau galvota. Visas plotas apjuostas nauja tvora, pastatyta tiesiai per vešliausius šeivamedžių krūmus ir atskyrusia tai, kas XIX–XX a. buvo prijungta. Istorinio rūšių asortimento taip pat nesitikėkim – sodinama naujoviškai. Dėmesys sutelktas į takų ir kitokius tinklus, parko vertikalės rūpi mažai, dar mažiau – vizualinė apsauga ir atsiveriančių erdvių estetika.

Vienašališkas Sereikiškių parko pertvarkymas, dėl to kilusios diskusijos apnuogino valdininkijos atotrūkį nuo visuomenės ir vilnietiškojo paveldo. Tvarkomasi kaip savo kieme, „pašalinių“ nuomonė nepageidaujama, apklausų vengiama. Taip pat aiškėja, kad parkų paveldosauga Vilniuje nesiremia jokia aiškesne metodologija ar principais, žaliasis paveldas vertinamas kaip erdvė, tinkama eksperimentams.

Kai buvo prijungta Trakų Vokė, Vilnius praturtėjo dar vienu parku, kurį prieš gerą šimtmetį suprojektavo garsieji Edouard’as François ir René André ne mažiau garsios Tiškevičių šeimos užsakymu. Galima spėlioti, aukštesnio ar žemesnio lygio projektas bus parengtas, vadovaujantis 2011 m. pristatyta Trakų Vokės dvaro sodybos parko „restauravimo galimybių studija“ (autoriai Maria Chiara Pozzana, Eleonora Berti ir kt.), tačiau darbai šiame parke jau vyksta tarsi jokių studijų nebūtų. Pati studijos (ne)kūryba užtruko gal 10 metų, per tą laiką vietiniai gyventojai su vietine seniūnija tvarkėsi arba šiukšlino, kaip kam norėjosi.

Be jokios būtinybės sužalota – nukapota André laikus menanti reprezentacinė tuopų alėja, medžiai prie koplyčios, išpjautos beveik visos tuopos parterio pakraštyje, alyvos prie rūmų. Peizažinėje parko dalyje iškirsta daug šimtamečių pušų, dekoratyvinių krūmų, neliko seniausios guobos, šen bei ten išdygo buitinių atliekų sąvartynai, atsirado visokių „pagražinimų“, nevertų Marytės darželio. Prieš porą metų kažkoks Mašidlauskas su parankiniais, savavališkai praretinęs parko augaliją, išrausė griovį, nutiesė vamzdį, visa tai išbetonavo ir pavadino „Laimės šaltiniu“. Šaltinis, pasirodo, tikrai laimę neša: užuot buvęs nubaustas, jo „architektas“ tapo parko prižiūrėtoju. Prieš metus Vilniaus savivaldybė parką perleido šviežiai iškeptos VšĮ miškininkams, o tie dabar retina medžius pagal savo supratimą.

Buvusios Sapiegųrezidencijos ir ligoninės komplekso parkas Antakalnyje iki šiol beveik visas priklauso ligoninei, ji čia palaiko švarą ir šiokią tokią tvarką, nors kultūros paminklo statusas reikalautų šio to daugiau. Kasmet iškertama iki 20 senų parko medžių, maždaug tiek pat nugenima. Varganą parko atjaunėjimą ir palaipsnį fragmentavimąsi išryškina palikti jauni nususę medeliai, šimtamečių liepų alėjas keičia žagrenių eilės. Užpernai išpjovus medžius perimetrinio apželdinimo juostoje, atsivėrė nykūs vaizdai su aplinkiniais daugiabučiais.

Matyt, to nepastebėjusi, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė pernai rimtu veidu pasiūlė iškirsti parką plynai, kad paskui jo vietoje „atkurtume“ prieš 300 metų čia buvusį barokinį parką. Pagal atkūrimą paveldosaugos lėšomis šiandien esame Europos lyderiai, taigi pasiūlymas ne šiaip sau. Vis dėlto tikiuosi, kad akivaizdus istorinių šaltinių stygius šįkart privers susilaikyti nuo skubotų veiksmų. Svarstant parkų atkūrimo galimybes, nederėtų pamiršti, kad šios rūšies paveldo objektų vertę lemia ne projektuotojo brėžinys, bet ilgalaikis žmogaus ir gamtos sambūvis. Istorinių parkų autentiškumui svarbus ir ekologinis, genetinis tapatumas.

Kai buvusio peizažinio Tuskulėnų parko dalis buvo paaukota Tuskulėnų memorialui su kolumbariumu, paveldo atkūrinėtojai tylėjo. Žinoma, šis projektas svarbus, nors labai abejoju, ar memorialo sovietmečio aukoms formų sąskambis su greta stovinčiais sovietiniais VRM kultūros ir sporto rūmais buvo tinkamiausias architektų sprendimas. Ypač kai pašonėje yra XIX a. pradžios Tuskulėnų rūmai, dabar Genocido muziejaus filialas. O ir memorialinę erdvę peizažiniame parke galima įkurti nieko neaukojant – nuo pat XVIII a. tokiuose parkuose tai buvo įprasta, jų idėjai neprieštaravo.

Kitas memorialas, 8-ojo dešimtmečio paminklas sovietiniams partizanams, jau seniai nugriautas, šiemet atėjo eilė jo aplinkai. Buvusį memorialinį Reformatų skverą pertvarkant į kitokios paskirties erdvę, jau iškirsta daug medžių, turbūt ir atrakcionams vietos atsiras. Panašu, kad bus dar kartą primiršta vietos istorija, jos aktualumas Vilniui. Čia juk buvo ir kapai, ir sodai, ir reformatų kolegijos pastatai, pokariu tas plotas apželdintas. Iki šiol tai daugelio vilniečių mėgstama vieta. Vos pasigirdo priekaištai, kad skveras tvarkomas netinkamai, medkirčiai skubiai surinko šakas, išrausė visus kelmus. Medžių kaip nebūta, įkalčių taip pat. Tylus, bet iškalbingas atsakymas visiems, drįstantiems abejoti.

Kažin kuo ir kam Vilniaus parkai atrodys patrauklesni po rekonstrukcijų, jeigu ištikimiausi jų lankytojai jaučia sentimentus ankstesniam jų pavidalui, o parkų tyrinėtojai abejoja realizuojamų projektų kokybe?

Klausimas būtų retorinis – visi žinom, kad renovacijų naudą susiplanuoja tie, kurie pasiskirsto pinigus. Šiuo atveju – savivaldybės vadovai ir jų draugai.

Kaip savivaldybė supranta žaliųjų erdvių estetiką, įsivaizduoti nesunku – Moniuškos skvero rekonstrukciją prie Šv. Kotrynos bažnyčios meras pristatė kaip pavyzdinę. Jaukus, neformalus senamiesčio kampelis prieš keletą metų buvo perdarytas į tiesių linijų kompoziciją iš naujausio statybos bendrovių asortimento, o medžiai apkapoti taip, kad netrukdytų apžiūrėti šio naujadaro. Įprastas plyteles ir veją nurungė kiniškas granitas, granitiniu pakeistas ir senasis (cementinis) fontanas, vietoj senosios kaltinės tvoros prisuktas pigus lietas jos pakaitalas. Teko girdėti, kad metalinės originaliojo aptvėrimo dalys nukeliavo į projekto rangovo kolektyvinį sodą. Priešais barokinės bažnyčios fasadą dar išdygo kaimo turizmo stiliaus atrakcionai, buvusiame šventoriuje atsirado lauko kavinė. Nugriovus dalį neogotikinės vienuolyno tvoros.

Taip pat miesčioniškai nudailinti Odminių g., Kalinausko g. skverai (pusė šio užstatyta), fontanas Tilto g. (iškirtus uosius), dabartinė Kudirkos aikštė, Vilniaus bastėjos aplinka, Rotušės aikštė, laukia eilės Šventaragio gatvė, Lukiškių aikštė, buvę Misionierių sodai ir t. t. Didelius senus medžius ar krūmus keičia jauni mažaūgiai, atseit dekoratyvesni, o kiti įkalinami mūro konstrukcijose. Jos švarios ir tvarkingos, nors medžiams dažnai pražūtingos. Želdynai, kurie taip „neatnaujinami“, paprastai tiesiog apleidžiami. Pavyzdžiui, skveras Dainavos gatvėje arba dauguma skverų atokesniuose rajonuose. Tai kitas kraštutinumas, beje, labai patogus naujiems euroremontams, statyboms ar automobilių aikštelėms.

Kultūros paveldo departamentas, savivaldybei sprendžiant medžių likimą paveldo objektų teritorijose, prisijungia kaip leidimų kirsti sankcionuotojas. Mūsų paveldosaugininkai įpratę iš esmės visus didesnius medžius, augančius šalia mūrinio ar medinio paveldo objekto, vertinti kaip keliančius jam grėsmę, todėl naikintinus. Nesvarbu, ar jie sveiki, ar ligoti, net jei paskui tas objektas permūrijamas iš naujo. Jokie medžių būklės tyrimai nedaromi, tiesiog konstatuojama, kad medžio senumas tolygus jo grėsmei. Štai Bernardinų kapinėse gelbstint antkapį, 2012 m. buvo nupjautas klevas – jo amžininkas. Apie 150 metų medis ir akmuo puošė kapą kartu, kol buvo pastebėtas jų konfliktas ir kažkodėl išspręstas akmens naudai. Ten pat kito medžio šaknys nukapotos (2010 m.), iki pat kamieno vien todėl, kad atstatyta metalinė tvorelė būtų tiesi. Šimtametis gluosnis prie Šv. Mykolo bažnyčios supriešintas su šventoriaus siena, todėl nukirstas (~2007 m.). Dėl išsigalvotos grėsmės nupjauti trys paminkliniai klevai universiteto observatorijos kiemelyje (į saugomų teritorijų kadastrą įrašyti 2009 m., o sunaikinti sic! – 2008 m.), daug kitų medžių senamiesčio erdvėse, kai kurių bažnyčių šventoriuose.

Su tokiu „paveldosauginiu“ požiūriu tvarkomasi ir istoriniuose parkuose. Naujam takui, tvorai, suolui įrengti ar senam restauruoti reikalaujama įvairių tyrimų, projektinių pasiūlymų, sąlygų, projekto, ekspertizių, daugybės atestatų, parašų ir sutarčių, pasitelkiami atitinkami teisės aktai, o senam medžiui nukirsti užtenka valdytojo prašymo ir KPD sutikimo. Vertas dėmesio paradoksas: nors istorinių parkų, skverų ir kitokio žaliojo kultūros paveldo dvasią sukuria ne kas kita, o seni medžiai, iki šiol nė vienas konkretus medis nėra įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Veltui jų ieškotume ir parkų vertingųjų savybių sąrašuose.

Mažiau reprezentacinėse Vilniaus vietose tvarkomasi dar paprasčiau. Užtenka vienos bobutės prašymo, kad daugiabučio kieme ar skvere neliktų nė vieno medžio. Iš tikrųjų net ir prašymas nebūtinas – asmuo, išduodantis leidimą kirsti, gali pats savęs to paprašyti ir jaustis saugus savo viršininkų užnugaryje. Kritikams toksai savavaliautojas pasiteisins, kad medžiai buvo „amžių nugyvenę“, „ligoti“, „pavojingi“, o tu pabandyk įrodyti, kad buvo priešingai.

Jei teritorija yra parkas, bet įregistruota kaip miškas – užtenka tipinio miškotvarkos projekto. Taip „tvarkomi“ Kalnų ir Vingio parkai. Tiesa, elgiamasi nenuosekliai – Vingį vadindami seniausiu, reliktiniu Lietuvos mišku, miškininkai vis dėlto teikia pirmenybę ne kertinių miško buveinių priežiūrai, o rekreacijai, kurią, aišku, supranta pagal save. Krūmų ir uosialapių klevų ištisinis kirtimas naudojamas kaip priemonė paskatinti vertingų medynų formavimąsi, tačiau čia pat užmirštama, kad pagal botanikos dėsnius gausiausiai ataugs tie patys uosialapiai klevai. Ką jau kalbėti apie iškapotus krūmus, kurie pridengdavo viešuosius tualetus ties pagrindiniu įėjimu iš Čiurlionio gatvės, arba apie Geležinio Vilko gatvės pakelės praretinimą, dėl kurio padidėjo neigiamas transporto arterijos poveikis parkui.

Ypač būdinga iš pradžių apsileisti, o paskui tvarkytis išsijuosus. Pavyzdžiui, Panerių gyventojai metus prašė savivaldybės, kad pašalintų išdžiūvusį, išlūžusį medį. Niekas nereagavo tol, kol 2010 m. vėjas tą medį išvertė, o nukentėję automobilių savininkai ėmė reikalauti nuostolių atlyginimo. Nežinau, ar buvo atlyginta, bet po mėnesio šiame rajone iškirto keliasdešimt sveikų gražių medžių. Biurokratui, nesusigaudančiam, kuris medis iš tikrųjų pavojingas, o kuris – ne, visada apsimoka nurodyti, kad kirstų viską iš eilės – juk nuostolius dėl užgriuvusių medžių gali tekti atlyginti iš savo kišenės, o žalos dėl želdinių niokojimo jo kolegos solidariai nepastebės. Taigi nenuostabu, kad priprašyti kirsti yra lengva, o išprašyti, kad nekirstų, – beveik neįmanoma. Susirašinėdamas su įvairiomis įstaigomis dėl Sapiegų parko niokojimo, įsitikinau, kad pasmerktus kirsti medžius valdininkai, išdavę leidimus, paverčia savo ambicijų įkaitais, net jei paaiškėja, kad jokios grėsmės jie nekelia.

Prižiūrėti medžius, kad jie netaptų pavojingi, nesivarginama – viskas tvarkoma pjūklu, kaip pakliūva. Nukapojimo „standartas“ visiems medžiams primityviai panašus: kuo aukščiau iškelti lają ir kuo labiau ją susiaurinti. Darbai atliekami nepaisant nei vegetacijos, nei paukščių perėjimo laiko, nei dendrologų rekomendacijų, o paskui medis paliekamas likimo valiai. Po kelerių ar keliolikos metų taip apdrožtus medžius belieka nupjauti, kol jie ant ko nors neužgriuvo, ypač jeigu tai tuopos, kaštonai, gluosniai, klevai - kadangi jie tampa nestabilūs, lengviau pažeidžiami kenkėjų, praranda dekoratyvumą ar panašiai. Pasekmės kartais tragikomiškos. Prezidentūros rūmų parke šį pavasarį nusprendus kelti inkilus susigriebta, kad nebeliko šakų jiems pakabinti. Labai apgailestaudami, paukščių globėjai prikalė vinimis tiesiai prie medžių kamienų.

Už medžių sužalojimą atsakomybės nieks neprisiims, juo labiau, kad prieš keletą metų „buvo kiti žmonės“ arba „galiojo kita tvarka“. Tokias frazes teko girdėti iš tų, kurie tvarkosi pagal „dabartinę tvarką“. Teisybės dėlei derėtų pridurti, kad vadovaujamasi net ne tvarka, o mada, per kelerius metus išplitusia visoje Lietuvos parapijoje. Tokius pat, net baisesnius, vaizdus mačiau Kaune, Kėdainiuose, Jonavoje, Lentvaryje ir kitur. Atrodo, kone kiekviename užkampyje dabar rasime seniūną, kuris iš senų alėjų prasimano malkų, savo pavyzdžiu užkrėsdamas kitus.

Galiojančios medžių genėjimo taisyklės ir įstatymai pažeidinėjami nuolatos. Specialistų komisija, kuri turėtų spręsti dėl kiekvieno medžio mieste tvarkymo, paprastai net nesusirenka. Leidimus savarankiškai, iš akies išrašinėja savivaldybės valdininkai miškininkai. Suinteresuota visuomenė apie šiuos sprendimus informuojama tik išimtiniais atvejais ir paprastai post factum, jos nuomonės niekas neklausia ir neklauso. Iškalbinga, kad želdinių priežiūros ir teritorijų sanitarinio valymo paslaugos Vilniuje perkamos iš vieno teikėjo. Kitaip tariant, medžius gali genėti tie patys, kurie surenka šiukšles. Apie tarptautinių normų nepaisymą sunku kalbėti, nes pas mus jos apskritai negalioja.

Palyginkime: daugelyje šalių, neišskiriant Lenkijos, Latvijos, Estijos, prieš kertant ar genėjant medžius atliekamas dendrologinis, arboristinis įvertinimas, o darbus gali atlikti tik specialų pasirengimą turintys žmonės.

Rygoje, Varšuvoje dažnas senesnis medis yra pažymėtas lentele „Gamtos paminklas“, Vokietijos miestuose tokie medžiai žymimi ir saugomi kaip kultūros paminklai, daugelyje Europos sostinių (puikus pavyzdys – Londonas) kone kiekvienas medis turi savo numerį ir individualią nuolatinės priežiūros sistemą, yra reguliariai stebimas, pagal poreikį karpomas, laistomas, tręšiamas ir t. t. Sukūrus palankias sąlygas, t. y. minimizuojant neigiamą miesto poveikį, tos priežiūros ne kažin kiek ir reikia, medis pajėgus gyventi savarankiškai.

Pas mus to nėra ir kol kas nebus, nes medkirčiai dirba greičiau negu įstatymų rengėjai ar teisėsaugininkai. Miesto medžiai – ne visai gamta ir ne visai kultūros paveldas. Taigi tikrų jų globėjų nerasim nei gamtosaugos, nei paveldosaugos įstaigose. O savivaldybė gali netrukdoma įsijausti į pamotės vaidmenį.

Šiemet tvarkomame Reformatų skvere atsitiktinai sutikau du asmenis, maloniai prisistačiusius Vilniaus savivaldybės VšĮ Vilniaus miesto parkai vadovais, atsakingais už visų miesto parkų ir skverų priežiūrą.

Šios įstaigos puslapyje rašoma, kad tai l. e. p. direktorius Alvidas Raškauskas ir „miškininkas-direktoriaus pavaduotojas“ Laisvūnas Budėnas. Ten pat apdairiai skelbiama, kad skvere „medžius kirtimams atrinko kvalifikuoti aplinkosaugos, želdynų ir kraštovaizdžio specialistai“, dar tvirtinama, kad viskas daroma „atkuriant istorinę parko išvaizdą“. Tačiau kalbantis paaiškėjo, kad prieš valant iš Reformatų skvero augaliją, nebuvo atliktas nei medžių arboristinis įvertinimas, nei istoriniai tyrimai, nepatvirtintas net projektas. Remiamasi priešprojektiniais pasiūlymais, pagal kuriuos numatoma projektuoti takus, tačiau kas bus, jei būsimame projekte takų planas bus kitoks negu pasiūlymuose?

Įdomiausia, kad Vilniaus parkų viršininkai tiksliai nežino introdukuotų medžių rūšių (bent jau tų, kuriuos iškirto), jų vertę nustato iš akies, labai paprastai: medis turi būti vietinis, tiesus, sveikas ir, pageidautina, jaunas. Kiti esą menkaverčiai. Kai paprieštaravau, kad užsienyje parkams taikomi kitokie kriterijai negu miškams, pašnekovai nesidrovėjo prisipažinti, kad Vakarų patirtis jiems nepažįstama. Tačiau jos žinoti esą ir nebūtina, nes Lietuvoje reikia tvarkytis visai kitaip (suprask: taip, kaip tvarkosi jie). Šitokio ar panašaus atsakymo sulaukiau į klausimą, kodėl vis dėlto nepasimokius iš Anglijos parkų tvarkytojų, kurių pavyzdžiu nuo XVIII amžiaus seka visas kultūringas pasaulis.

Kitaip klostėsi pokalbis su miesto želdynų poskyriu apie istorinės Vilniaus–Kauno plento alėjos medžius, augusius dabartinio Savanorių prospekto pakelėse. Savivaldybės specialistas Marius Pabrieža išsisukinėjo, kad medžiai bus kertami atsižvelgiant į gautą prašymą. Pasidomėjęs, kas tas prašytojas, sužinojau, kad tai jo viršininkas Gintautas Runovičius. Iš jo tada išgavau patikinimą, kad sprendimas bus persvarstytas, o po kiek laiko – atsakymą, kad komisija, specialiai sušaukta dėl mano kreipimosi, siūlo medžius iškirsti, nes jie esą ligoti ir pavojingi. Įdomu, kad aukštoji komisija tarė žodį ne prieš, o po to, kai išduotas leidimas kirsti medžius. O pernai rudeniop, kertant šią alėją, buvo aiškiai matyti, kad dauguma tuopų sveikos ir tvirtos.

Atsakomybę už želdinių tvarkymą Vilniuje dalijasi įvairios su savivaldybe susijusios įstaigos, firmos ir asmenys. Yra bene trys savivaldybės skyriai, ne mažiau kaip du poskyriai skirtinguose departamentuose, 1 viešoji įstaiga, 1 savivaldybės įmonė, keletas bendrovių samdoma. Na ir, žinoma, įvairūs želdynų valdytojai. Gausaus darbuotojų būrio užtektų, kad pastatytume po prižiūrėtoją prie kiekvieno vertingo Vilniaus medžio, deja, jų gausa užtikrina tik galimybę vienų atsakomybei pasislėpti už kitų atsakomybės. Gyvuojanti sistema tam išties patogi, nors neaišku, kaip ji dera su Želdynų įstatymu, pagal kurį „Želdynų planavimo, kūrimo, apsaugos, tvarkymo ir priežiūros darbus savivaldybėje organizuoja vienas struktūrinis padalinys arba atsakingas savivaldybės tarnautojas“.

Apibendrinimas peršasi savaime: mūsų žaliąjį paveldą jau kuris laikas tvarko žmonės, neturintys supratimo apie želdinių vertę, neišmanantys jų istorijos, neskiriantys stilių, nejaučiantys meilės gamtai ir savo darbui. Įtariu, kad daug lemia ir medienos perdirbėjų interesas. Būdamas vilnietis ir šio paveldo bendrasavininkis, jaučiuosi apvagiamas. Manau, prisidirbę jaučiasi ir tie, kurie tai daro. Masinis nusikaltimo pobūdis, valstybinis jo vykdytojų statusas ir pasyvi viešoji opinija įtvirtina nebaudžiamumo tradiciją ir teisėtumo regimybę. Nė vienas už Vilniaus želdinių niokojimą atsakingas valdininkas nubaustas nebuvo. Viskas teisėta, baudžia jie, o ne juos. Tai ne tik Vilniaus, bet visos Lietuvos yda, susijusi su kitomis problemomis, kuriomis gėdingai išsiskiriame iš kitų europiečių.

Praeitis teikia viltį, kad kultūrinio nuopuolio apraiškos yra laikinos, nors joms įveikti kartais prireikia amžių.

XIX–XX a. Vilniuje irgi ne viskas klostėsi sklandžiai, ir ne vien karų laikais. Sereikiškėse nuo XVIII a. pabaigos veikęs Vilniaus universiteto botanikos sodas 1842 m. buvo uždarytas ir išparceliuotas, neišliko ir Strumilos sodas, atskirų želdynų likimas labai priklausė nuo asmenybių. 1859 m. Adomas Honoris Kirkoras su nuoskauda prisiminė didelį baltą kryžių Antakalnyje „vietoje seno, laiko sunaikinto paminklo, apsodinto gražiomis tuopomis, kurias iškirto šventvagio ranka“.

Sovietiniame Vilniuje buvo daug apsileidimo, nors parceliuoti želdinių nepradėta. Malkų netrūko, kaip elgtis su medžiais miestuose, klausta specialistų, savivaliauta minimaliai. Net visagalė kompartija vis dėlto ne visada niekindavo žmonių nuomonę paveldo tvarkymo klausimais.

Grupės šviesuolių 8-ajame dešimtmetyje surengtą protestą prieš požeminių garažų rausimą gretindami su bet kuriuo pastarųjų metų valdžios ir miestiečių ginču dėl nekultūringo želdinių tvarkymo, matysime, kad išsiplėtusi veiksmų laisvė, tačiau viešų akcijų efektyvumas nedidėja. Tenka pripažinti, kad kertamų medžių akivaizdoje aktyvioji šviesuomenė šiandien yra visiškai bejėgė. Todėl sunku patikėti, kad kas nors labai greitai galėtų pasikeisti. Vaikai ar anūkai, lygindami praeities nuotraukas su savo meto realybe, turės mums daug priekaištų. Belieka tikėtis, kad jų karta daugiau sodins negu naikins.

Autoriaus nuotraukos

Dainius Labeckis

Informacijos šaltinis:

2013/Nr. 5