Populiarūs

Evgenios Levin nuotrauka

Kultūros veikėjai įspėja: želdynų naikinimas žemina tautos orumą

Daugiau kaip šimtas rašytojų ir kitų visuomenės veikėjų paprašė prezidento, buvusio aplinkosaugininko Valdo Adamkaus apginti Vilniaus želdynus nuo niokojimo.

"Vilniaus - istorinės Lietuvos sostinės ir būsimosios Europos kultūros sostinės - pasigrožėjimą kėlusių želdynų būklė tolydžio blogėja ir tampa tiesiog apverktina, - rašoma kultūros atstovų laiške prezidentui. Miesto žaliojo rūbo naikinimas griauna istorinį sostinės savitumą ir žemina mūsų tautos orumą. Žalieji kalvų šlaitai ir želdynai be atodairos verčiami kotedžų ir daugiaaukščių pastatų aikštelėmis, automobilių aikštelėmis ar bedvasių pramogų erdvėmis. Miestui, jo veidui ir ekologinei būklei vis didesnę įtaką daro verslo ir atskirų individų pragmatinis egoizmas".

LŽ pakalbino vieną šio laiško autorių - kraštovaizdžio architektę, Vilniaus miesto tarybos visuomeninės aplinkos apsaugos komisijos narę, Gedimino technikos universiteto docentę Ireną Daujotaitę. Ši specialistė du dešimtmečius, 1966-1986 metais, dirbo sostinės vyriausiojo architekto pavaduotoja kraštovaizdžio klausimais.

Betono skverai nejaukūs

Sostinei gamta nepašykštėjo gražios kalvų, upių slėnių ir šlaitų, medžių mozaikos. Tačiau visa tai nepaprastai apleista. Matyt galvojama, jog kada nors "kažkaip susitvarkys". Gal net nesuvokiama, jog žaliasis rūbas - lygiavertė miesto viešosios erdvės dalis, - sakė architektė Daujotaitė. - Pavyzdžiui, išgrindė gražiomis plytelėmis Gedimino prospektą, tačiau koks apleistas liko Sereikiškių parkas! Juk jis pačiame centre, greta Gedimino pilis, Katedra, Valdovų rūmai. Šis parkas turėtų būti ypač gerai tvarkomas ir traukti miestiečius, jame galėtų vykti koncertai, šventės.

Ar kas nors yra užfiksavęs, kiek ir kokio Vilniaus žaliojo rūbo dingo? Pavyzdžiui, jaukus klevų skverelis prie buvusio "Palangos" restorano: vietoje jo dabar stūkso viešbučio "Novotel" monstras.

Tokių praradimų daug. Pavyzdžiui, Žemaitės skveras - jo tuoj neliks, kaip neliko ir panašaus jaukaus kiemelio Gedimino prospekte prie Vilniaus banko.

Tankinant teritorijos užstatymą sprendimus lemia ekonomika, mat centre žemė brangi. Bet tai pragaištinga tendencija. Ko verti, tarkime, gyvenamieji namai Šiaurės miestelyje, jei prie jų ir pėdos nėra kur padėti? Mane stebina toks miesto valdžios ir projektuotojų požiūris.

Nejaukūs tapo skverai Savivaldybės aikštėje, priešais Katedrą, kur anksčiau stovėjo paminklas Borisui Dauguviečiui - tiek betono ten suklota! Medžių liko nebedaug.

Miesto skvere be betono dangų neapsieisi, o skverų jaukumas daugiausia priklauso, ar ten nori lankytis žmonės. Bijau, kad nejauki taps ir Lukiškių aikštė - siūloma ją skirti kankiniams, laisvės kovotojams pagerbti. Tada miestiečiams ji taptų pernelyg oficiali.

Panašiai kaip minėtoji Savivaldybės aikštė - prieš tai joje buvo paminklas Ivanui Černiachovskiui, dabar rengiasi statyti paminklą Vincui Kudirkai. Kadaise šioje aikštėje - tada ji vadinosi Šv. Juozapo - pavasarį, per Juozines, vykdavo gražūs gėlių turgūs, sutraukdavę daug vilniečių. Šitaip - per gamtą, medžius - žmonės ir pamilsta savo miestą.

Medis, ypač mieste, kelia estetinį pasigėrėjimą, praturtina miesto erdvę. Todėl, pavyzdžiui, toks jų genėjimas, kokį tenka iškentėti Vilniaus medžiams - tik jų darkymas, žudymas ir biologiškai, ir estetiškai.

Statybų lenktynės

O medžių persodinimas į kitą vietą? Kad ir Konstitucijos prospekte, prie viešbučio "Reval hotel Lietuva". Neliko dar vieno skvero - egles bei liepas iškasė ir perkėlė į Pilaitę, jų vietoje statys "Hansabanko" kompleksą.

Suaugusių medžių persodinėjimas iš vienos miesto vietos į kitą - tik pinigų mėtymas. Pažvelkite į skverą prie savivaldybės pastato, kur pasodino brandžius medžius, iškasę juos iš gretimos statybų aikštelės - išstypę, lynų prilaikomi kaip karikatūros, jų amžius suskaičiuotas. Galėjo likti skveras senojoje vietoje.

Arba kitas pavyzdys - išpjovė Gedimino prospekte liepas ir pasodino jų vietoje kitas, jaunesnes. Jei šios nebus formuojamos, specialiai prižiūrimos - nieko gero ir iš tų medžių nebus. Kaip ir ankstesniųjų liepų, taip ir naujųjų šaknims kenkia druskingas sniegas žiemą.

Beje, Visuomeninė miesto tarybos aplinkos apsaugos komisija ne kartą protestavo prieš "Hansabanko" administracinio pastato projektavimą Neries slėnyje, tačiau savivaldybės valdininkai mūsų nuomonės nepaisė.

Trūksta želdinių ir naujuosiuose mikrorajonuose - tarkime, Pilaitėje. Kur dingo prieš du dešimtmečius žadėtasis parkas prie Justiniškių?

Buvo pradėję jį sodinti, tačiau tos vietos prireikė degalinei, naujiems pastatams. Parkas buvo suprojektuotas, pradėtas veisti ir Šeškinėje. Dabar toji vieta apleista, kalbama apie namų tankinimą.

Tačiau ar tankinti pastatus - išeitis? Juk daug kas dabar nori statydintis individualius namus priemiesčiuose, o ne grūstis daugiaaukščių kvartaluose.

Gyvenimo kokybė yra ir tai, kas mus supa, ką galima matyti už lango: erdvę, laisvę, ar čia pat - kito žmogaus gyvenimą. Žmogus turi regėti nors dangaus skliauto gabalą pro langą ar žalią medžio šaką. Nors pro vieną langą, bet būtinai. Statybos Vilniuje tampa itin agresyvios, nepaisoma gamtos padiktuoto mastelio - kažkoks vaikiškumas siekti aukščiausio, labiausiai stiklinio savojo "aš".

Mano galva, Vilniaus vadovai pastaraisiais metais per daug pasidavė tiktai tam, kad kuo nors pabrėžtų savo išskirtinumą. Lenktynės dėl įvaizdžio.

Kultūra - tai ir gamta

Vilnius 2009 metais taps Europos kultūros sostine. Ar sostinė tam subrendusi?

Matant, kaip nyksta žalieji plotai Vilniuje neatrodo, kad būtų žinoma, kas yra kultūra. Juk jos lygį rodo ir gražiai sutvarkyti miesto parkai.

Vilniaus dvasią per daugelį metų formavo ne tik savitos architektūros pastatai, tačiau ir unikali gamta, taip pat tai, kokie ir kaip žmonės jame gyveno, kūrė, saugojo. Kad mieste matome medį, girdime čiulbant paukštį - taip pat daro įtaką miestiečių kultūrai. Žmogui be šito nyku.

Negi sostinės savivaldybėje nebeliko žmonių, kuriems rūpėtų žalieji plotai?

Dabartinė konjunktūra šioje institucijoje man sunkiai suvokiama. Džiaugiuosi, kad Visuomeninei miesto tarybos aplinkos apsaugos komisijai pavyko pasiekti, jog į sostinės savivaldybę būtų grąžinta kraštovaizdžio architekto pareigybė. Pervadinta miestovaizdžiu, bet tiek to, svarbiausia - šis darbas patikėtas kraštovaizdžio architektūros specialistams. Naujojo Miestovaizdžio skyriaus vedėja Vaiva Deveikienė gerai supranta, kokie svarbūs yra miestui želdynai. Galbūt jai pavyks bent kiek sustabdyti invaziją į žaliuosius plotus.

Bene pagrindinis Vilniaus plėtros dokumentas - dar 1998 metais patvirtintas bendrasis planas. Želdynų plotai jame nurodyti. Tai kodėl bendrasis planas jų neapsaugo?

Bendrieji miestų planai - tai įstatymai. Bet Vilniuje bendrojo plano nuostatos buvo keistos šimtus kartų, ir dažniausiai žaliųjų plotų sąskaita.

Ar ne todėl laiške prezidentui siūloma kurti Vilniuje specialųjį želdynų apsaugos planą? Šiuo metu rengiamas ir Želdynų įstatymas. Ar tie dokumentai padės?

Tikiuosi. Kiekvienas žalias plotas turi turėti apsaugos ir tvarkymo reglamentą, o valdininkai - jo laikytis.

Feliksas Žemulis

Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt