Populiarūs

Kai užverda kovos dėl miesto medžių: pasitelkiamos ir netradicinės priemonės

Kai vasarą Kaune buvo pradėti tvarkyti šaligatviai, kartu su jais buvo keičiami ir medžiai. Tokia želdinių pertvarkos praktika patiko ne visiems, miestas netruko pasidalyti į dvi stovyklas, o įvairūs protestai, kurie neapsiėjo ir be policijos įsikišimo virto nacionalinio masto naujiena. Miesto želdinių klausimai Lietuvoje – jautrūs ir aktualūs.

Nukirsti medžiai © Alytaus RAAD nuotr.

Želdinių paskirtis yra daugiafunkcinė: tai ekologinė, mokslinė, estetinė, pažintinė, rekreacinė, architektūrinė, istorinė-kultūrinė, psichologinė, biologinės įvairovės išsaugojimo. Želdiniai daro įtaką gyvenamosios aplinkos kokybei, mažina triukšmo, dulkių, cheminių teršalų sklaidą nuo gatvių, kitų taršos objektų. „Medžio ekologinė nauda ir sanitarinis higieninis poveikis aplinkai maksimaliai pasireiškia tik po 30-50 metų. Išsaugodami ir gausindami želdinius, mes kartu saugome patys savo sveikatą ir aplinką. Iš kitos pusės, augant miestui, infrastruktūrai reikia vis daugiau vietos, netinkamai pasodinti, neprižiūrimi ar sergantys seni medžiai gali tapti pavojingi žmogui ar turtui – į tai irgi būtina atsižvelgti planuojant miestų plėtrą. Tačiau Lietuvoje, deja, dažniausiai renkamasi „ne vietoje“ augančius medžius šalinti pernelyg nesigilinant ir neieškant kitų išeičių“, – GRYNAS.lt pasakojo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir Miškų departamento Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio skyriaus vedėjas Vidmantas Bezaras.

Vadovaujantis Želdynų įstatymo nuostatomis, Lietuvoje savivaldybės organizuoja ir yra atsakingos už valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą. Joms tenka atsakomybė spręsti medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo ir gydymo klausimus. Savivaldybės taip pat išduoda leidimus kirsti, persodinti ar kitaip šalinti, genėti saugotinus medžius ir krūmus, organizuoja želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos, veikiančios prie savivaldybės visuomeniniais pagrindais, veiklą.

Pagal Aplinkos ministerijos nustatytą modelį savivaldybės yra pasirengusios želdinių ir želdynų apsaugos taisykles, dar yra virš 20 įvairias veiklas reglamentuojančių teisės aktų: nuo sodmenų parinkimo, priežiūros, atskirųjų želdynų formavimo iki inventorizavimo ir projektų rengėjų atestavimo.

Taigi, savivaldybės pačios formuoja savo darbus pagal gana griežtas taisykles ir tvarkas. „Bėda ne įstatymuose, o požiūryje į juos. Neretai darbams atlikti renkamasi pagal mažiausios kainos kriterijų, atitinkamai tuomet medžius sodinti, formuoti ir prižiūrėti pasirenkami nekvalifikuoti darbininkai, skiriama per mažai laiko ir lėšų. Dabar ruošiamės keisti įstatymą, kad stipriau akcentuojant kvalifikacinius reikalavimus, atsakomybę už netinkamus sprendimus, įteisinant medžių gerovės sąvoką“, – pasakojo V. Bezaras.

Atnaujintos taisyklės

Aplinkos ministerijos atstovas pažymėjo, kad šiandien savivaldybės ir žmonės painioja įvairias sąvokas ir neretai teismuose pykstasi vien dėl to, kad nebuvo susipažinę su atitinkamomis taisyklėmis.

„Maždaug pusė Aplinkos ministerijai besiskundžiančių žmonių siekia išsaugoti visus medžius, o kita pusė nepatenkinta, kad negali išpjauti ką panorėję. Dalis pyksta, kad kaimynų medžiai užstoja šviesą jų kiemuose, kad kaimynų lapai teršia asmeninę veją. Dėl to ir buvo sukurtos taisyklės, kurios turėtų suderinti skirtingus interesus“, – teigė V. Bezaras.

Praėjusiais metais įsigaliojo patikslintos Medžių ir krūmų veisimo, vejų ir gėlynų įrengimo taisyklės, kurios nustatė leistinus atstumus. Privačioje žemėje medžiai gali būti veisiami ne arčiau kaip 5 m, krūmai – 1 m atstumu nuo pastatų sienų ir monolitinių tvorų, 10 m. nuo daugiabučio namo langų, 4 m nuo elektros tinklų, išskyrus kai kurias numatytas išimtis. Be to, nustatyti jų atstumai nuo kaimyninio sklypo ribos: medžiai – 3 m nuo kaimyno sklypo ribos (jei šiaurinėje pusėje – net 5 m, nes meta šešėlį kaimyniniam sklypui), gyvatvorės formuojamos ne aukštesnės nei 1,3 m, išskyrus pietinę pusę, kur gyvatvorė gali būti iki 2 m aukščio. Aišku, kaimynai tarpusavyje gali susitarti ir kitaip.

Blogo genėjimo pavyzdys ©AM

Šie reikalavimai iš esmės neblogai suderina privačių savininkų interesus, tačiau formuojant miestų želdynus reikalingas holistinis, visa apimantis požiūris, ne tik formalūs atstumai nuo pastatų. „Yra parengta Želdynų apsaugos tvarkymo ir atkūrimo strategija, savivaldybių bendrieji planai, specialūs želdynų planai, savivaldybių Želdynų programos – juose nustatoma ir miesto želdinių vizija. Svarbiausia, kad jos būtų laikomasi“, – įsitikinęs V. Bezaras.

Kauno atveju, anot V. Bezaro, buvo tiesiog paskubėta. Savivaldybė norėjo vienu projektu ir sutvarkyti šaligatvius, ir atnaujinti gatves, ir atnaujinti želdynus, dėl to viskas vyko greitai, buvo mažai laiko derinti atskiriems dalykams, leidimai išduoti tam pačiam rangovui visiems darbams, derinama su visuomene buvo viskas, bet mažai kas įsigilino (arba nepakankamai gerai paaiškino), kad bus keičiami ir medžiai. Tiesa, kai kur tokie sprendimai priimti jau įpusėjus gatvių tvarkymo darbams, tad tai sukėlė irgi įtampų.

Miestų problemos

V. Bezaras pasakojo, kad šiuo metu medžiai Lietuvos didmiesčių centruose kertami ir keičiami naujais gana gausiai, kai kur tam atėjo laikas. „Labai didelė dalis Lietuvos miestų ir miestelių buvo masiškai apsodinti tarpukario Lietuvoje, medžiai pasiekė brandą, o jų priežiūra prieš 20-40 metų buvo katastrofiška. Tuo metu niekas per daug nesigilino į miesto medžių specifiškumą, dažnai buvo „genima“ paliekant tik stuobrį, kai kur susodinta ant komunikacijų. Nusidėvėjo gatvių ir šaligatvių danga, paseno komunikacijos, paseno ir medžiai, o kai atsivėrė galimybė šiems darbams panaudoti ES finansus, per skubėjimą jais pasinaudoti nebeliko laiko rimtai analizei“, – teigė specialistas.

Sovietiniais metais gatvės vėl buvo apsodinamos, tačiau tam pasirenkami savaiminių medžių rūšių sodinukai, galima sakyti, paprasti miško medžiai – mažalapė liepa, paprastasis klevas, kai kur net tuopos šiandien jiems miestų gatvės tampa per ankštos. Kiekvieno medžio šaknų zona gerokai didesnė nei jo laja. Kad jis išgyventų, būtų sveikas, jo šaknų zona turi būti nemindoma, neslegiama, “nemaitinama” druskomis. Įsivaizduokim brandžią negenimą mažalapę liepą – vidutinė jos laja yra 10-15 metrų, tad teoriškai žemė aplink ją bent jau tokiu pačiu spinduliu turi būti nesuspausta kietos dangos. Akivaizdu, kad mieste – tai neįmanoma, todėl šaknys plisdamos kiloja šaligatvius, ardo pamatus, trukdo judėti šaligatviais.

Želdiniai © AM

Šiandien dar įprasti miesto gatvių medžiai – liepa, kaštonas artimoje ateityje gali tapti praeities medžiais. Jiems žūstant dėl ligų, netinkamo genėjimo ar amžiaus, į jų vietą sodinami naujų veislių medžiai. Didėjant transporto srautams auga oro užterštumas. Medžius alina vibracija, taip pat į gruntą patenkančios druskos, kuriomis kelininkai tirpina sniegą. Vienas po kito miestai ieško naujų, atsparių tokioms negandoms medžių veislių. Miestai sodina tuos pačius kaštonus, liepas, šermukšnius, tačiau išvestus naujai. Dėl to atsiranda kita jautriai visuomenėje priimama problema – tokių medžių kaina, kuri gali siekti iki kelių šimtų eurų už sodinuką“.

Yra ir kita medalio pusė. Senas medis mieste, parke, gatvėje, prie daugiabučio - ne mažesnė vertybė negu senamiesčio pastatas. Jo išsaugojimas turi būti prioritetu planuotojams ir projektuotojams, nežiūrint, kad kaip ir viskas kas sena, dažnai rekalauja ypatingos priežiūros. Nebūtina brandaus medžio kirsti, yra daug būdų medžiui atgaivinti: dirvos purenimas, tręšimas, geras genėjimas, vainiko sucentravimas, jo suformavimas, atskirų šakų išėmimas ir kt. darbai. „

Lietuvos medelynai neaugina didelių kiekių miesto medžių, todėl savivaldybės juos užsakyti turi iš užsienio, tai jau automatiškai yra brangiau. Be to, dabar veisiamos specialios medžių veislės, kurios turėtų būti labai atsparios miestų jiems sukeliamai žalai, tai irgi prisideda prie kainos. Dar vienas dalykas: medžio amžius. Pavyzdžiui, Kaune naujieji medžiai yra jau 15 metų amžiaus, kažkam reikėjo jį auginti, kelis kartu perkelti, formuoti šaknyną, prižiūrėti, puoselėti – akivaizdu, kad tas išlaidas augintojas noriu atsiimti“, – mano V. Bezaras.

Senovinis kelias Ragainė-Tauragė © AM

Specialistas teigė, kad jeigu Lietuvos savivaldybės kiek rimčiau žiūrėtų į želdynų klausimus, tai iš anksto rengtųsi strategijas, koordinuotų bendrus pirkimus, planuotų ir galėtų užsisakinėti medžius iš lietuvių augintojų Pastarieji greitai prie to prisitaikytų ir galėtų pasiūlyti, jeigu žinotų, kad miesto medžiai bus išpirkti. Renkantis lietuviškame klimate užaugusius medžius būtų išvengta ir problemų, kuomet medžiai Lietuvą pasiekia iš šiltesnių kraštų, o susidūrę su atšiauresne žiema – ima merdėti. Reikia žymiai didesnio asortimento – mieste nereikia užmiršti ir pušų, ir skroblo, gudobelės, dekoratyvinių krūmų.

Būtinas tinkamas visuomenės informavimas

Dar vienas problemos šaltinis – visuomenės informavimas. Savivaldybės teikia nepakankamai dėmesio šiam klausimui, o dėl to dažniausiai ir kyla visuomenės nepasitenkinimas.

„Žmonės jautriai reaguoja į medžių kirtimus, ypač jei tuos medžius patys sodino, prižiūrėjo. Tokių atvejų yra ne vienas: prieš 30-50 metų pastatytiems daugiabučiams nebuvo reikalingos didelės kvadratūros automobilių stovėjimo aikštelės – paprasčiausiai nebuvo tiek daug automobilių. Tad neretai žmonės savavališkai, be jokių parengtų planų, valstybinėje žemėje, prie savo gyvenamo daugiabučio sodino medžius. Šiandien, medžiai jau dideli, užstoja per langus patenkančią šviesą, prasideda konfliktai dėl vietos automobiliams, savivaldybės pašalina medžių neskirdama pakankamai dėmesio informavimui, problemos išaiškinimui“, – pasakojo V. Bezaras.

Blogo genėjimo pavyzdys © AM

Panašiai nutiko ir minėtu Kauno atveju. „Kai paklausėm Kauno savivaldybės kaip jūs informavot visuomenę, mums atsakė, kad informacija buvo skelbta savivaldybės puslapyje ir socialiniame tinkle. Kai kuriais atvejai, kelios dienos prieš darbus. Akivaizdu, kad to nepakako, reikėjo platesnių diskusijų, pristatymų, apklausų. Gera žinia ta, kad savivaldybė pasimokė, atsiprašė, dabar telkiasi kvalifikuotus ekspertus, ir tikėtina, tokių klaidų nebedarys. To reiktų pasimokyti ir kitoms“, – teigė ministerijos atstovas.

Aplinkos ministerija lapkričio mėnesį organizavo konferenciją, kurioje nagrinėjo ribas tarp profesionalių planuotojų, projektuotojų ir visuomenės intereso. Ribos tarp suinteresuotų šalių dažnai persidengia, o dėl komunikacijos stokos kyla konfliktai: juk kas akivaizdu projektuotojui, visai nesuprantama eiliniam gyventojui. „Ministerija laikosi nuomonės, kad tikras profesionalas turėtų sugebėti visuomenei paaiškinti savo sprendimus ir kodėl jų reikia. Dažniausia bėda, kad tai ne nebandoma daryti“, – apgailestavo kraštovaizdžio specialista.

Kapinės ir pakelės

Kitos dvi sritys, kurios labai probleminės želdinių klausimu: kapinės ir pakelės.

Medžiai – kapinių puošmena ir neatskiriamas jų elementas. Deja, pastaruoju metu daugelis kapinių prarado savo kraštovaizdžio patrauklumą masiškai iškertant medžius. Dėl to gali būti kaltas pasikeitęs gyvenimo būdas, vertybės. Anksčiau žmonės nestokojo laiko prižiūrėti artimųjų kapus, dabar net ir menkiausias krentančių lapų kiekis ant įkapių sukelia problemų. „Dėl to žmonės kreipiasi į savivaldybę ar seniūniją ir per daug nesigilinant medžiai šalinami. Neneigiam, kad krentantys lapai, spygliai netrukdo, bet vertėtų neskubėti. Galų gale, juk kapinės yra tikrai sakrali vieta, medžiai jai priduoda jaukumo, rimties. Per amžius lietuviai mirus artimajam šalia pasodindavo ir medį, ar tikrai jau tie lapai yra tokia problema?“ – svarstė V. Bezaras.

Savivaldybės šią problemą galėtų lengvai išspręsti medžiams kapinėse suteikdamos vietinės reikšmės apsaugą, bet Lietuvos mastu tai daroma kol kas retai.

Daugeliu atveju kelių rekonstrukciją įgyvendinančios įmonės, nederindamos sprendimų su savivaldybėmis ir visuomene, drastiškai iškerta ir pavienius medžius, ir medžių alėjas, prisidengdamos būtinybe užtikrinti eismo saugumą, nors medžių alėjos būna svarbus regiono kraštovaizdį formuojantis veiksnys.

Vokietijoje kelių tiesimo procesas apima ir apželdinimą © AM

Rudenį Radviliškio raj. Paežerių kaime, Šeduvos seniūnijoje ir Pyplių kaime, Grinkiškio seniūnijoje tarp kelininkų ir gyventojų kilo konfliktas, nes UAB „Šiaulių plentas” ignoravo raginimą gauti savivaldybės leidimą medžių šalinimui. Gyventojai reiškia nepasitenkinimą, nes buvo numatyti pjauti vertingi kraštovaizdžiui medžiai – ąžuolai, klevai, kai kurie medžiai buvo apie 1 m skersmens.

„Kelininkai akcentuoja, kad jiems svarbiausia – eismo saugumo užtikrinimas. Negali ginčytis, tai tikrai labai svarbu, bet gal galima pagalvoti įvairių sprendimų? Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje tokiais atvejais niekam nekyla klausimų – medžius reikia išsaugoti, pastatyti atitvarus, mažinti leistiną greitį. Pas mus gi visiems sunku suprasti, kaip galima važiuoti už miesto mažiau nei 100 km per valandą greičiu“, – apgailestavo V. Bezaras.

Saugumo argumentas, be to, gali tik atrodyti svarbus, bet pvz. prancūzų teikiama statistika rodo, kad eismo įvykiai susiję su atsitrenkimu į medžius sudaro tik 11 proc., du su pusę karto daugiau žūsta atsitrenkė į kitas kliūtis, penkis kartus – tiesiogiai susidūrus automobiliams.

„Yra ir tyrimų, kurie teigia, kad esant pakelėse medžiams, vairuotojai tampa atidesni, labiau stebi aplinką, atsargiau elgiasi ties posūkiais. Galiausiai viskas vis tiek atsiremia į mūsų mentalitetą: kol nepasikeis požiūris į vairavimo kultūrą, tol tai bus problema“, – svarstė Aplinkos ministerijos atstovas.

Paulius Paulaitis

Informacijos šaltinis: www.grynas.lt